HP esmė

Dvasingumas, humanizmas ir humanistinė pedagogika
Iš „Humanistinės pedagogikos manifesto“

 Dvasingumas ir Humanizmas yra fundamentalios sąvokos ir jos, jeigu taps švietimo pasaulio ypatumu, gali pagelbėti nenutrūkstamam evoliuciniam žmogaus prigimties taurinimo procesui. Jos yra atrama sunkiame asmenybės dvasinio tobulėjimo kelyje, tai jėga, asmenybės gyvenimą ir veiklą nukreipianti bendrai gerovei.

Dvasingumas yra kiekvienam žmogui itin individuali vidinio pasaulio būsena. Dvasios ir dvasingumo pagrindu tobulėja žmogaus vidinis gyvenimas, įtraukdamas mintis, jausmus, išgyvenimus, įspūdžius, skonius, santykius, siekius, svajones, fantazijas, pasaulėžiūrą, dorovingumą, vertinimus… Dvasingumas sujungia viską, kas vyksta žmogaus sąmonėje ir pasąmonėje. Savo vidiniame pasaulyje žmogus geba gyventi praeityje, dabartyje ir ateityje kaip vientisoje visumoje, gyventi be laiko ir erdvės apribojimų, atlikti darbus, poelgius.

 Dalį viso to, kas subręsta ir gimsta vidiniame pasaulyje – priklausomai nuo sąlygų, tikslingumo ir laisvos valios veikimo – žmogus išreikš ir teigs gyvendamas tarp žmonių išoriniame pasaulyje.

 Dvasingumo sampratą papildo sąvoka Humanizmas. Humanizmą suvokiame kaip procesą, kai žmogus ieško savo nemaraus prado – dvasios, savojo ryšio su Kūrėju, palaikymo tam ryšiui. Tai tikėjimo atradimo procesas ir gyvenimas su tikėjimu. Humanizmas dvasiniam gyvenimui suteikia ypatingą sąrangą: vidinių ieškojimų ir tikėjimo atradimo procesas taip sutvarko ir harmonizuoja dvasinį gyvenimą, kad jis tampa kryptinga kūryba.

 Tikėjimas suteikia žmogui laisvos valios ir padaro jį dvasiškai stiprų, skatina išreikšti ir įkūnyti vidinį pasaulį išoriniame. Žmogus ima keisti išorinį, materialųjį pasaulį, kuria gyvenimą. Taigi, humanizmas nubrėžia kryptį ieškojimams ir dvasinio gyvenimo eigai bei skatina, kad išoriniame pasaulyje tas gyvenimas reikštųsi per meilės, grožio, moralės dėsnius – per dvasios kultūrą.

 Sąvokos Dvasingumas ir Humanizmas persipina kaip esmė ir kelias, kaip turinys ir forma. Abi kartu jos išreiškia humaniškos pedagogikos esmę: humanistinė pedagogika yra teorija ir augančio žmogaus asmenybės tapsmo kūrybinė praktika, dvasinio humanizmo pagrindu kurianti turinio bei priemonių sistemą.

 <…> Suvoktų prasmių visuma leidžia apibrėžti socialinį ir asmeninį Žmogaus vektorių: grožį bei gyvenimo harmoniją savo aplinkoje kurti per grožį ir harmoniją savo viduje. Tai turi tapti natūralia žmogaus būsena.