HP: kas ji yra ir kas nėra

Akademinė bendruomenė dažnai manęs klausia: kodėl kalbama apie humanistinę pedagogiką, o ne apie pasaulio pedagogiką arba klasikinės pedagogikos paveldą? Kas tai yra „humanistinė pedagogika“?

Argi galėčiau pateikti tikslų apibrėžimą to, kas amžinai vystosi? Žinia, nedrįsčiau to daryti, vienok pasakysiu apie svarbiausius, mano požiūriu, humanistinio pedagoginio mąstymo bruožus.

Ši pedagogika vaiką priima tokį, koks jis yra, atsižvelgia į jo prigimtį, gamtos tikslingumą skelbdama aukščiausiu dėsniu. Ji įžvelgia vaiko begalinumą, suvokia jo kosmiškumą, veda jį ir ruošia visą gyvenimą tarnauti žmonijos evoliucijai. Išryškindama vaiko laisvąją valią, ji sutvirtina vaiko asmenybę ir kuria tokias pedagogines sistemas, kurių procesus nulemia mokytojo meilė, optimizmas, aukšta dvasinė moralė. Vaiko dorovingumo ir žmoniškumo teigimą ji vadina visokios vaiko raidos pamatu. Ji skatina pedagogų kūrybą ir kviečia pedagoginiam meistriškumui. Šio aukščiausio pedagoginio mąstymo tikslai ir uždaviniai yra susiję su kilnaus žmogaus kūrimu. Humanistinis pedagoginis mąstymas siekia apglėbti neaprėpiamą, tame ir slypi jos gelmėse gimusių ugdymo sistemų ir procesų galia.

Šalva Amonašvilis

Ir mes nepateiksime jokių galutinių ir išsamių Humanistinės pedagogikos apibrėžimų, o tik pabandysime pasakyti, kaip patys ją suvokiame.

Humanistinė pedagogika – tai universali ugdymo filosofija, teorija ir praktika, tinkanti visoms švietimo grandims, visiems amžiaus tarpsniams; ji sėkminga ne vien vaikų darželyje ir pradinėse klasėse, bet ir dalykinėje sistemoje, tiksliųjų bei gamtos mokslų pamokose, net aukštojoje mokykloje!

Humanistinės pedagogikos pamatas yra visuminė (holistinė) pasaulėžiūra – mokslo, meno (kūrybos) ir filosofijos (etikos, religijos) sintezė. Svarbiausias šioje materialųjį ir dvasinį Pasaulio Pradus jungiančioje pasaulėžiūroje – Dvasios primato postulatas.

Humanistinės pedagogikos ištakos – pagrindinių pasaulio religijų ir filosofinių mokymų laiko patikrintos ir išbandytos pedagoginės tradicijos. Bet ne vien jos. Akademikas ir psichologijos mokslų daktaras Šalva Amonašvilis, praturtinęs tą išminties paveldą XX amžiaus pedagogų ir psichologų darbais bei naujausių mokslinių atradimų išvadomis, apibendrino ir suformulavo pagrindinius Humanistinės pedagogikos teorinius teiginius.

Humanistinės pedagogikos filosofinių idėjų pritaikymo tęstinumas – jos išskirtinis privalumas ir galia. Tai pedagogika, nukreipta į ateitį ir neišsenkančios pedagoginių idėjų versmės.

KUO HUMANISTINĖ PEDAGOGIKA KITOKIA?

Kuo Humanistinė pedagogika pritraukia vis daugiau mokytojų ir mokslininkų? Kodėl jos idėjomis „užsikrečia“ vis daugiau švietimo vadovų, visuomenės veikėjų, menininkų ir švietimo problemoms neabejingų piliečių?

Humanistinė pedagogika todėl patraukli, kad ji išdrįso šiuolaikiniam pedagogikos mokslui oficialiai pasakyti: „Egzistuoja Aukštojo Pasaulio, Aukštųjų Jėgų, Logo, Dievo, Absoliuto, Kūrėjo realybė, tikrovė“… (žr. str. „HP pamatiniai teiginiai“). Daug mokslininkų nujaučia, kad tai yra didinga Tiesa! Tebūnie žinoma, kad spauda skelbė:

2002 m. rugsėjį RŠA prezidiumas išklausė RŠA akademiko Š.A.Amonašvilio pranešimą „Apie humanistinės pedagogikos pagrindus“. Aptarus Š.Amonašvilio pranešimą ir RŠA akademiko D.Zujevo pasisakymą apie Humanistinės pedagogikos antologijos leidimą (4 tomai iš 8 serijų), RŠA Prezidiumas priėmė sprendimą, kuriame pasakyta:

„1. Tėvynės švietimo sistemai šiandien kyla uždaviniai, kurių mokslinis pagrindimas reikalauja tolesnių pagilintų humanistinės individualaus ugdymo pedagogikos problemų studijų, esminio tyrimo uždavinių turinio išplėtimo.

2. Pritarti Š.A.Amonašvilio idėjai RŠA struktūroje įkurti humanistinės individualaus ugdymo pedagogikos mokslinę grupę.

3. Parengti humanistinės individualaus ugdymo pedagogikos mokslinių knygų publikacijas“.

Be to, RŠA priėmė sprendimą dėl „projekto aukštųjų ir vidurinių pedagoginių mokyklų, kvalifikacijos institutų bibliotekų fondus papildyti „Humanistinės pedagogikos antologijos“ knygų serijomis. Ją jau pripažino daugelis pedagoginių kolektyvų, aprobavo Rusijos švietimo akademija“ [1].

Humanistinė pedagogika dar ir todėl patraukli, kad siekia sugrąžinti į mokyklą širdį, dvasingumą, skatina pripažinti žmogaus dvasinę prigimtį ir dar mokykloje pradėti ieškoti gyvenimo prasmės ir tikslo.

Ir dar todėl, kad mokytoją ji suvokia, pirmiausiai, žmogaus dvasios ugdytoju ir tik po to – žinių teikėju:

„…ugdymas yra Gyvenimo Mokyklos esmė, o ne mokymas ir mokymasis“ („Gyvenimo Mokykla“. Čia ir kitur – Š.Amonašvilio kursyvas).

Humanistinė pedagogika rūpinasi mokytojo sąmonės platumu, jo savigarbos ir orumo atgimimu ir siekia, kad mokytojas išlaisvintų savo dvasines galias. Knygoje „Mokyklos Tiesa“ Š.Amonašvilis rašo:

„Nuo ko pradėti? Nuo suvokimo, kas mes esame. Mes ne „maži žmogeliukai“, nuo kurių menkai kas priklauso. Kas save žemina iki „mažo žmogelio“, tas ne mokytojas, ir tenetrukdo dieviškam ugdymo darbui. Vienok, savo jėgą ir misiją suvokęs, teneišpuiksta, bet kūrybiškai, ištikimai, su meile ir kantrybe dirba savo darbą“.

Traktate „Gyvenimo Mokykla“ Š.Amonašvilis tai aiškina plačiau:

„Tenka apgailestauti, kad <…> auklėjimas – tai svarbiausioji ugdymo proceso dalis, kurią išstūmė mokymas. Visas ugdymo procesas faktiškai suvedamas į mokymą ir rūpinimąsi juo, ir turi siaurą tikslą – apginkluoti mokinius tvirtomis žiniomis, mokėjimais, įgūdžiais, išmokyti naudotis mokslų pagrindais. Reikalą apsunkina dar ir tai, kad į tuos „mokslų pagrindus“ yra sudėtos siauros materialistinės, iš dalies politizuotos žinios, ignoruojamas jų suvokimas siela ir širdimi, dvasios šviesa ir dvasingumu. Ir dar klaidingai galvojama, kad žinios pačios savaime yra žmogaus dvasingumas. Pasekmėje sumenkinama pačių žinių auklėjamoji vertė, o auklėjimo rezultatas išsikreipia. Reikia aiškiai suvokti, kuo gali grėsti visuomenei aukštųjų žinių apie visatos tvarką, apie gamtos dėsnius, apie medžiagų sandarą atidavimas dvasiškai neišprususiam, netauriam žmogui, kreivos sielos ir įtūžusios, sudiržusios širdies žmogui.

Žmogus kilnesniu tampa tik tuo atveju, kai žinias, juolab, aukštąsias žinias apie visatos tvarką, gamtos dėsnius ir medžiagų sudėtis, apie psichinę jėgą, jis priima ir įsisavina per dvasios namus – sutaurintą širdį. Protas, žinias suvokęs per širdį ir dvasingumą, pasiekia tokio skaidrumo, kokiam jis ir buvo pasiruošęs. Protas, priėmęs žinias betarpiškai (aplenkęs širdies ir dvasingumo kelius) ir, dar daugiau, kartu su sugrubusiomis, atšiauriomis, pagiežingomis širdimi ir siela, gali nukreipti žmogų kurti blogį prieš žmones, visuomenę, valstybę, žmoniją, prieš praeitį, dabartį ir ateitį, prieš save patį.

Iš to, kas pasakyta, darykime išvadą: tapsmo keliu einančio žmogaus dvasinės ašies maitinimas – auklėjimas (v-os-pitanije) – privalo pralenkti žinių kaupimą; jis tartum paruošia žinių humanizavimo ir sutaurinimo fermentus ir tuo pačiu nuskaidrina protą.

Žinios iš tiesų yra jėga, tačiau, gera ar bloga – tai priklausys nuo žmogaus širdies ir dvasingumo kokybės“.

Š.Amonašvilis praktiškai įrodė „žinių humanizavimo ir sutaurinimo“ teigiamą poveikį jaunam žmogui, todėl dabar mokyklai ir mokytojui drąsiai siūlo naujus ir neįprastus sprendimus, tikslus ir uždavinius, visai kitaip aiškina pamatines pedagogikos sąvokas.

Kuo tas „naujumas“ pasireiškia?

Supratimu, kad dorovę garantuoja IDEALAI ir DVASINGUMAS: dorinių rezultatų nebus, kol žmogų suvoksime kaip laikiną ir bedvasębūtybę! Humanistinė pedagogika padeda suvokti, kad dvasingumas – tai pačių aukščiausių ir gražiausių Žmogaus savybių – meilės, kilnumo, atjautos, sąžinės, žmoniškumo, širdingumo, padorumo, darbštumo, kuklumo, altruizmo, pasiaukojimo, narsumo ir pan. – visuma, o ne aklas dogminis religingumas iš tradicijos. Dvasingumas – viso gyvenimo pamatas: kai žmogaus sieloje nuo mažų dienų įsišaknija minėtosios savybės, atkrenta būtinybė išradinėti specialius metodus ir kurti daugybę programų įvairių įvairiausiems „auklėjimams“. Dvasingas švietimas yra strateginė vertybė: tokios investicijos grįžta šimteriopai. Todėl ir nepavargsta kartoti Š.Amonašvilis: „Auginkite dvasingumą – dorovė pati ateis“; „Ideali mokykla – tai ta, kuri siekia Idealo“.

Supratimu, kad tik TIKINTIS – Kūrėju, ugdytiniu ir savimi – mokytojas gali tapti Dievo bendradarbiu. Bet yra viena sąlyga: mokytojas pats turi panorėti nebevergauti vulgariam, grubiam, ribotam, ideologizuotam materializmui, kuris visais būdais ir jėgomis neigia mintis apie Aukštesnių Pasaulių egzistavimą ir menkiausias užuominas apie žmogaus dvasines galias; mokytojas pats turi subręsti tikėjimui, kad materijos tyrimai neigiant pirmapradę dvasinę energiją (kai kurie mokslininkai ją vadina psichine energija) – baisus apsiribojimas. Jeigu nesiplės mokytojo mąstymas, jo sąmonė, – nesikeis ir mokykla, kad ir 100 metų paeiliui ją „reformuotume“.

Supratimu, kad svarbiausias humanistinės mokyklos TIKSLAS – KILNUS ŽMOGUS, o ne vien žinių vartotojas. „Kilnus Žmogus – jis dvasingas, jis sąžiningas ir skaidrus, visiems jis mylintis, jautrus ir rūpestingas, savo savybes ir siekius jis moka parodyti natūraliai, tai yra, gražiai, dailiai…“ – aiškina Š.Amonašvilis [5]. Humanistinė pedagogika, praktiškai įrodžiusi, kad gerumas ugdomas gerumu, sąžinė – sąžiningumu, padorumas – padorumu, meilė – tik meile, o neapykanta brandina tik neapykantą, padeda suvokti, kad KILNŲ ŽMOGŲ IŠUGDYTI GALĖS TIK KILNUS MOKYTOJAS. Visas mokytojo kūrybos potencialas turi būti skirtas tam, kad mokykla taptų žmoniškumo šventove, kultūros židiniu, kad sėtų gerumo ir grožio sėklas (deja, šiandien jau rūpinamės policija mokyklose). Tokia kūryba prasideda nuo mokytojo savarankiškos dvasinės savikūros – ką apsiribojęs vien materija galėtų sukurti?

Galima sakyti, kad Humanistinės pedagogikos patrauklumo, naujumo ir stiprybės „duona“ yra visai nematerialūs dalykai:

  • tikėjimas, kad žmogaus siela trokšta tobulėti; tikėjimas – tai naujo, platesnio pedagoginio mąstymo pamatas;
  • viltis, kad žmogų visada galima išauklėti Žmogumi; viltis – tai neišsenkantis pedagogo optimizmo ir kūrybingos kantrybės šaltinis;
  • meilė vienintelis tikras būdas ir kelias visokioms vaiko auklėjimo kliūtims įveikti.

Tuo iš esmės Humanistinė pedagogika skiriasi nuo visko, kas dabar yra mūsų pedagogikoje.

KAS NĖRA HUMANISTINĖ PEDAGOGIKA

1. Humanistinė pedagogika nėra ideologija – ji yra pasaulėžiūra, kurioje žmogus ir Visatos reiškiniai suvokiami kaip dvasingumo ir materialumo Vienis. Sąvokos Aukštieji Pasauliai, Begalybė, Amžinybė, Kūrėjas, Meilė – kosminės sąvokos! – peržengia kokios tik nori ideologijos ribas.

2. Humanistinė pedagogika nėra religinis mokymas – ji yra mokslas lygiai tiek pat, kiek ir Meilė, kiek ir pedagoginis menas, kiek tikėjimas.

„Kiek dar švietimas bijos Dievo? Tenesipuikuoja mokslas savo neklystamumu ir tenesiekia atstoti Dievo idėjos. Negi jis mums įrodė, kad Dievo nėra, o yra tik jis vienas?“ – griežtai klausia Š.Amonašvilis knygoje „Mokyklos Tiesa“.

„Aš pedagogas pasaulietis, o ne religinis veikėjas, bet esu tikras, kad neįvertinę ugdymo dvasiniu požiūriu, taip ir liksime schemos belaisviai. Ką be širdies suprasime?..“ – sakė viename interviu Š.Amonašvilis [2].

3. Humanistinė pedagogika ne iš svetimų metodų įsisavinimo atsiranda, ji nėra metodas, nes gimsta iš sintezės. Savistabos, savityros, saviugdos pastangos bei troškimas išmokti ne dalinti, o jungti, ne priešintis, bet suderinti, ypatingai praturtina mokytojo vidinę kūrybinę energiją: didelė įtampa keičiant ir tobulinant save sukuria stiprią kūrybinę tėkmę ir pagimdo netikėtus sprendimus. Kūryba – individualus ir nepakartojamas procesas, todėl ir neįmanoma apie Humanistinę pedagogiką kalbėti kaip apie visiems bendrą metodą, kuris, vienodai taikomas, garantuoja vienodus rezultatus. Didžiausias netikėtumas – įsitikinti, kad visi metodai yra tik pasaulėžiūrinės brandos pasekmė: mokytojas, siekiantis tapti humanistu, tampa pajėgus pats dirbti kūrybiškai ir nebesivaikyti svetimų metodikų.

4. Humanistinė pedagogika nėra trumpalaikė priemonė greitam asmeninės gerovės efektui užtikrinti – jai rūpi ilgalaikė žmogaus ir valstybės gerovė – Bendrasis Gėris. Greit „dygsta“ tik materialusis gerbūvis, tačiau materialioji asmeninė gerovė – dar ne dvasinė dorinė. Technologizuota žmonių sąmonė kinta lėtai, o kur jos keitimo pradžia, jei ne šeimoje ir mokykloje? Todėl Humanistinė pedagogika yra kad ir lėtas, užtat garantuotas Bendrojo Gėrio kūrimas.

5. Humanistinė pedagogika nėra vienas iš daugelio kelių – tai vektorius, visų pedagoginių kelių vektorius! Tai reali mokyklos orientacija į Vertybes ir Idealus. „Visi keliai veda į Romą“, bet, pasukę per Šiaurės ašigalį, ar tikrai ją pasiektume? Kurlink vaikus kreipia nūdienos valstybinės ir privačios mokyklos, kur veda mokytojai? Veda keliais ar nurodo kryptį? Tiekia žuvį ar dovanoja meškerę?

6. Humanistinė pedagogika nėra diplomai, reitingai, šlovė ir pripažinimas. Kol kas dažniau, atvirkščiai, – nepriėmimas ir kritika. Oriai išbūti pusiausvyroje ir nesierzinti, nesugniužti, teigti šviesą ir aukštus dalykus šiais chaoso, grobimo ir ištvirkimo laikais gali tik ypatingai tvirtos dvasios žmonės. Tokius pedagogus Šalva Amonašvilis vadina Dvasios didvyriais.

7.Humanistinė pedagogika nėra prekė – tai neišvengiama būtinybė vartojime įklimpusiai Lietuvai. Nereikia derėtis dėl Humanistinės pedagogikos – ją reikia skubiai įsisavinti. Arba ir toliau skęsime prievartos ir vartojimo liūne – tai valstybės žlugdymas.

Irena Stulpinienė

LITERATŪRA:

1. Rusijos švietimo akademijos prezidiume. // Laikraštyje „Sodružestvo“ Nr. 9, 2003 m. vasaris-kovas. Iš internetinio puslapio www.roerichs.com/Sodr/N9/4-4.htm. (В президиуме Российской Академии Образования. // Газета „Содружество“, № 9, февраль – март 2003 г. Iš internetinio puslapio www.roerichs.com/Sodr/N9/4-4.htm.)

2. Dmitrijus Ševarovas. Ką be Širdies suprasime? Š.A.Amonašvilio jubiliejui. // www.eurekanet.ru/ewww/promo-view?obj=2852, 11-03-2006, pagal laikraščio „Delovoj vtornik“ medžiagą. (Дмитрий Шеваров. Без сердца что поймём? К юбилею Ш.А.Амонашвили.// www.eurekanet.ru/ewww/promo-view?obj=2852, 11-03-2006. По материалам газеты „Деловой вторник“).