Humaniško ugdymo požymiai

Dabar labai madinga pasipuikuoti (švelniai pasakius), kad ten ar kitur dirbama pagal humanistinius principus. Vien jau prisiminus Š.Amonašvilio teiginį: „Humanistas yra tas, kas, būdamas mirtingas, savyje ieško Amžino“, tenka suabejoti, ar ne per anksti giriamės.

Ar tikrai humanistine galime vadinti mokyklą, kuri neturi galios nevykdyti autoritarinių liepimų iš aukščiau, todėl klusniai „profiliuoja“ vaikus? Humanistiniu ugdymu vadinti „meilę“, kuri iš vaikų kelio aklai šalina elementarius sunkumus ir kliūtis (pvz., kurį nors gamtos mokslą) – yra toks siauras ir žalingas nesusipratimas, kuris neturi nieko bendro ne tik su humanistine, bet ir apskritai su pedagogika! Argi profiliavimas veda į brandą? Prisiminkime pasaką apie pamotę, kuri tenkino visus podukros įgeidžius, bet nuosavą dukrą vertė sunkiai ir kantriai dirbti – kuri jų kilniu žmogumi išaugo?

Ar tikrai humanistine galime vadinti mokyklą, kuri, įvairiai teisindamasi, toleruoja patyčias ir smurtą? Tokį žmogaus žeminimą ne tik humanistiniu, bet ir apskritai jokiu auklėjimu vadinti negalima! Juk kiekvienas Vaikas yra unikalus Reiškinys ir Dvasinio pasaulio pasiuntinys su didele ar mažesne (ne mums spręsti) misija, kurią mokykla privalo padėti atpažinti, įtvirtinti ir puoselėti, žadindama kūrybines, bet ne griaunančias galias.

Tikrai humanistinio ugdymo požymiai, manytume, yra šie:

  • atsakymo į gyvenimo prasmės klausimus ieškojimas ir Amžinųjų vertybių puoselėjimas visų dalykų pamokose (ir tiksliųjų, ir gamtos mokslų!) ir visokiausioje mokyklinėje veikloje;
  • negrįžtamas ir savanoriškas paties mokytojo apsisprendimas dvasingumo puoselėjimą pripažinti savo pedagoginės veiklos tikslu, ašimi, vėliava, vektoriumi ir siekis pagal tai vertinti visus savo veiksmus ir sprendimus.

Pagal šiuos požymius (gal jų rastume ir daugiau – ieškokime kartu) įmanoma susivokti ir pasitikrinti, ar mūsų pedagoginė veikla yra tikrai humanistinė, ar tik popierinis blefas.

Mokytojas, kuris siekia tikrai humanistinių tikslų, kuris jų siekia ne prievarta, bet vidinio poreikio skatinamas:

  • tiki visur ir visuomet: gamtoje ir bažnyčioje, namuose ir minioje, mokytojų kambaryje ir klasėje – jo tikėjimas nebėra aklas, dogmatiškas, apeiginis, proginis. Š.Amonašvilis sako, kad jis „tiki monolitiškai“;
  • neneigia, bet moka arba mokosi teigti, dirbti principu „ir…, ir…“. Š.Amonašvilis nepaliauja kartoti mokytojams: „Neigiantysis skursta, teigiantysis turtėja“;
  • talpina arba mokosi talpinti priešybes – materialumą ir dvasingumą, protą ir širdį, standartus ir kūrybą, mokslą ir tikėjimą ir t.t. Remiasi ne tik logika, bet pasitiki ir intuicija, nes veikia jo žinojimo jausmas – žinojimas „iš savęs“. Klausia Š.Amonašvilis: „Ką be širdies suprasime?“
  • nebesivaiko svetimų „patikimų“ metodikų, visas viltis tik į jas sudėjęs – pats jas sėkmingai kuria. Jo metodai – pasaulėžiūrinės brandos rezultatas; juk visuomet visus naujesnius metodus kuria tie, kas plačiau suvokia ir daugiau suderina. Š.Amonašvilis aiškina: „Mokytojo laukas – štai ir visa metodika“;
  • sugeba pastebėti arba mokosi pamatyti savo autoritariškumą, savo ydas ir – būtinai! – palengva keičia savo ydas į dorybes. Sykį Š.Amonašvilis pasakė: „Ne humanistas, – kas negali keistis“;
  • nuolat, visą gyvenimą, savarankiškai mokosi – net iš savo mokinių. Š.Amonašvilis rašo: „Klaida manyti, kad mokyti galima tik to, ko pats esi išmokęs. Mokydami – mokomės“;
  • nenuleidžia rankų – net tada, kai jam trukdo arba draudžia, arba kai ilgai nesimato darbo vaisių. Mums įkalė: jei metodas teisingas, rezultatas privalo būti – greit. Bet dvasingumas – ne metodas, o gyvenimo pamatai, todėl iki kontrolinio darbo dvasinio ugdymo vaisiai subręsti dažnokai nesuspėja. Kas žino, kada kuris auklėtinis tuos gyvenimo pamatus galutinai suvoks? Kartais dešimtmečius tenka laukti. Dvasinis ugdymas nemėgsta demonstruotis, projekte laukiamų dvasinio ugdymo rezultatų nenumatysi – jie nesveriami ir neskaičiuojami, nes apčiuoiami ir matuojami širdimi. Todėl pedagogas humanistas dirba net ir neįvertintas, net ir bendraminčių neradęs – vienas pats, net, kaip sako Š.Amonašvilis, ir „Dievo užmirštoje mokykloje“. Išties, be tikėjimo – nei praeisi, nei išsilaikysi. Š.Amonašvilis ne kartą sakė: „Pačios pastangos humanizuoti pamoką jau yra humanistinė pedagogika“; „Gyvenimo prasmės ieškojimas jau yra gyvenimo prasmė“;
  •  nesivaiko diplomų, reitingų, šlovės ir pripažinimo. Būna net atvirkščiai: patiria nepriėmimą ir kritiką. Oriai išbūti pusiausvyroje ir nesierzinti, nesugniužti, teigti šviesą ir aukštus dalykus šiais chaoso, grobimo ir ištvirkimo laikais – gali tik ypatingai tvirtos dvasios žmonės. Juos Š.Amonašvilis vadina Dvasios didvyriais;
  • suvokia, kad už vaikus atsako prieš Kūrėją. Š.Amonašvilis daug sykių sakė, rašė ir komentavo: „Mokytojas yra Dievo bendradarbis“.

Tokį mokytojo humanisto paveikslą susikūrėme iš daugelio Š.Amonašvilio knygų, išklausytų seminarų, Tarptautiniuose pedagoginiuose skaitymuose ir įvairiose konferencijose girdėtų pranešimų.

Tikriausiai, ir šis savybių sąrašas yra nepilnas, o gal kas nors svarbaus nepastebėjome – tapykime šį Mokytojo Humanisto portretą kartu.

Pateiksime tris trumpas, apibūdinančias mokytoją humanistą, ištraukas iš pačios svarbiausios Š.Amonašvilio knygos – traktato „Gyvenimo Mokykla“.

„Gyvenimo Mokykloje Mokytojas yra ugdymo proceso įkvėpėjas. Mokytojas vadovaujasi humanistinio individualus požiūrio į vaikus svarbiausiomis idėjomis ir principais, siekdamas juos kūrybiškai realizuoti. Jeigu mokytojas, kaip asmenybė, negali priimti humanistinės individualios pedagogikos idėjų, o tokią teisę, suprantama, jis turi, jeigu jis pats – nehumanistinio kirpimo žmogus ir nesklidinas gilaus optimizmo kiekvieno vaiko atžvilgiu, tokiam mokytojui dirbti Gyvenimo Mokykloje nerekomenduojama“.

„Mokytojas kuria pedagoginį procesą ir aplinkinį pasaulį pertvarko taip, kad jame Vaikas:

  • pažintų ir įsisavintų tikrąjį žmoniškumą;
  • pažintų save kaip Žmogų;
  • demonstruotų savo tikrąją individualybę;
  • surastų visuomeninės erdvės savo tikrosios prigimties tobulinimui;
  • persismelktų bendražmogiškaisiais interesais;
  • būtų apsaugotas nuo įtakos, galinčios provokuoti jo asocialius poelgius.

Koks mokytojas labiausiai vertinamas Gyvenimo Mokykloje?

Pirmenybė teikiama tokiam mokytojui,kuris eina naujais keliais. Kiekvienas jo žodis, kiekvienas jo poelgis yra pažymėtas neužmirštamo naujumo antspaudu” (čia ir kitur – vert. kursyvas).

“Mokytojas nėra visuomenės tarnas, nors tenkina visuomenės poreikius; jo siekis – ugdyti tokį apsišvietusį ir išsilavinusį Žmogų, kuris pralenkia visuomenę ir geba vesti ją paskui save.

Mokytojas nėra valstybės tarnas, nors paklūsta norminiams valstybės reikalavimams; jo siekis – ugdyti Žmogų valstybininką, gebantį dalyvauti progresyviuose valstybės pertvarkymuose.

Mokytojas nėra kokios nors partijos ideologijos, kokių nors dogmų laidininkas; jis perteikia vaikams savo aukščiausios tarnystės – Tėvynei, žmonijai, planetinės ir kosminės evoliucijos tikslams – ideologiją”.

Š.Amonašvilio knyga „Gyvenimo Mokykla. Traktatas apie pradinio ugdymo pakopą, grindžiamą humanistinės individualios pedagogikos principais“ – neišsemiamas idėjų šaltinis ne tik pradiniam ugdymui: akivaizdžiai matoma pateiktųjų idėjų tęstinumo į vyresnę ugdymo pakopą galimybė.

Traktate apibendrintai pateikiamas humanistiniais principais dirbančios mokyklos – Gyvenimo Mokyklos – pilnas vaizdas: aptariamos bazines pedagogines sąvokas; nusakomi Gyvenimo Mokyklos tikslai, jos struktūra, mokymo planai, materialioji bazė; aptariama pamokų eiga; pateikiamos ugdymo kursų pamatinės idėjos, detaliai aptariami tų kursų turinio rengimo principai; apibūdinami laukiami auklėjimo ir mokymo rezultatai – tokios mokyklos praktiškai jų visuomet pasiekia; išsamiai aptariami neįprasti mums darbo su tėvais metodai; pateikiama unikali vaikų savęs vertinimo ir savikontrolės bei darbo be pažymių patirtis ir t.t.

Knyga jau išversta į lietuvių kalbą. Ją išleido „Andrenos“ leidykla.

Irena Stulpinienė