Kuo mokytojui tikėti

„Žmogus negali netikėti, nes Tikėjimas yra Dvasios savybė. Gimęs su tikėjimo jausmu, vaikas šį didį jausmą patiki mums, suaugusiems <…> tam, kad jo tikėjimą išsaugotume ir padėtume laisva valia pripildyti Aukščiausios Šviesos“ [1].

Bet mokytojams, kurių sąmonę daugiau kaip šešiasdešimt metų nuodijo prievartinis ateizmas, kyla esminis ir teisėtas klausimas: argi dar liko kuo tikėti? Vienok Š.Amonašvilis pabrėžia:

„Netikėjimo nėra. Bet koks netikėjimas yra tikėjimas priešingais dalykais. Netikėjimas niekuo – tai pyktis dėl sudarkyto savo likimo“ [2].

Reiškia, net ateizmas yra savotiškas tikėjimas? Deja deja, – tik fizine žmogaus egzistencija. Tačiau Vaiko stichinėms aistroms suvaldyti, jo dvasinėms jėgoms pažadinti ir sutelkti, vaiko misijai atpažinti reikia ne amatininko – žinių dalintojo, bet Mokytojo, kuris tvirtai tiki.

Tad kuo mokytojui tikėti?

Atsakymus rasime Š.Amonašvilio traktate „Gyvenimo Mokykla“.

„Mokytojas turi tikėti, kad Vaikas yra Reiškinys, kad jis atsineša gyvenimo Misiją, kad jam dovanota galingoji Dvasios energija (čia ir toliau – Š.Amonašvilio kursyvas). Toks tikėjimas Vaiku pripildys ugdymo procesą optimizmo, mokytojui garantuos kūrybingos kantrybės, Vaiko asmenybės įtvirtinimo ir pagarbos jam, ištikimybės Vaikui ir atsakomybės už Vaiko likimą principus.

Tikėjimas yra žinojimo nuojauta; tikėjimo postulatai neįrodomi arba ne visuomet įrodomi moksliškai. Tik intuityvi išmintis turi pakuždėti, kiek tikėjimas pateisina veiksmus, o veiksmai – gilina tikėjimą. Mokytojas, netikėdamas Vaiko jėgomis ir galia, nepajėgs užtikrinti optimistiško, humanistinio pedagoginio proceso. Ar gyvenime Vaikas realizuos save, ar jis gebės išreikšti savo asmeninį pasirinkimą, ar neišsikreips jo likimas, – tai labai priklausys nuo to, kiek ugdymo procesas atitiks jo vidinius siekius“ [3].

“Optimizmą vaikų atžvilgiu lemia mokytojo filosofinis Vaiko supratimas. Kas mokytojui yra Vaikas? Jeigu jam Vaikas – tik mokinys, auklėtinis, kuriam privalu tik perimti žinias ir moralines vertybes todėl, kad taip lemia socialinės sąlygos, tada optimizmas ugdymo procese gęsta, ir ne kartą, tas ar anas, nuo kitų atsilikęs ar apsileidęs vaikas, mokytojui atrodys beviltiškas. Kad mokytojas net minties tokios neprisileistų, jau nekalbant apie tokią mintį atitinkantį elgesį su vaikais (graudulys, grubumas, noras atsikratyti), jam reikia apsišarvuoti ir remtis savotišku pedagoginiu tikėjimu, kuris maitins ir vadovaus jo optimizmui. Kame slypi šis mokytojo tikėjimas, toks Vaiko suvokimas?

Pirmiausiai reikia pasakyti, kad pedagogika, būdama svarbiausia bendražmogiško ir visuomeninio mąstymo bei veiklos forma, yra sudėtingas, daugialypis reiškinys: ji ir mokslas, ir menas, ir filosofija, ir neišeina ją pagrįsti be tokių postulatų, kuriais tenka tikėti, nes moksliškai jų įrodyti neįmanoma. Pedagogikoje, kuri yra bendražmogiško ir visuomeninio mąstymo, ir tuo labiau, veiklos forma, moksliškai pagrįstų dėsningumų, o todėl tikslių nuomonių ir veiksmų dalis yra labai siaura. Problema aštrėja ir dėl to, kad mokytojai, kurie dirba pedagoginį darbą ir kuria pedagoginę praktiką, ne visuomet būna aprūpinti išsamiu šių mokslinių žinių rinkiniu. Šioje svarbiausioje žmogaus ir visuomenės gyvenimo sferoje didžiulę reikšmę turi kūrybinė patirtis, intuityvūs sprendimai (juos galima pavadinti intuityviąja pedagogika), amžių išmintis. Konkrečiam mokytojui visa tai tampa vertinga taip ir tiek, kaip ir kiek jis tiki Vaiku” [4].

„Gyvenimo Mokyklos Mokytojas vadovaujasi šiais priesakais:

  • tikėti Vaiko beribiškumu – jis yra Mikrokosmas;
  • tikėti savo Pedagoginiais Gebėjimais – „Aš mokytojas nuo Dievo“;
  • tikėti Humanistinės pedagogikos galia – joje Kūrybos Energija.

Tikėjimas yra žinojimo nuojauta. Jis, lyg variklis, telkia energiją ir didina darbingumą. Tikėjimas mokytojui leis įsiskverbti į vaikų dvasinį pasaulį, suvokti kiekvieno vaiko beribiškumą, rasti teisingus poveikio kelius. Mokytojas turi susiderinti su Vaiko prigimtine visuma, su pagrindinėmis jo prigimtinėmis aistromis ir ieškoti, kaip ugdymo procese tas aistras išprovokuoti ir jas patenkinti kiekvienu bendravimo su Vaiku momentu. Mokytojas privalo suprasti išskirtinę vaikų dvasinio tobulėjimo svarbą, siekti praturtinti kiekvieno Vaiko dvasinį gyvenimą.
Tikėjimas Vaiko beribiškumu įsikūnija mokytojuje, kai jis ima suvokti objektyvų dėsningumą, teigiantį, jog žmogaus tapsmas priklauso nuo jo aplinkos humaniškumo kokybės. Tai reiškia: apie Vaiko prigimtinę jėgą reikia spręsti pagal tai, kokia tikrovė jį supa, kas jo auklėtojai ir mokytojai, organizuojantys jo auklėjimo procesą ir gyvenantys jį supančiame pasaulyje. Kiekvieno Vaiko aplinkos humanizavimas, sociumo ir paties ugdymo proceso humanizavimas yra pati aukščiausia mokytojo pareiga” [5].

Humanistinė pedagogika be tikėjimo – neįsivaizduojama ir neįmanoma!

Iš rusų kalbos vertė Irena Stulpinienė

LITERATŪRA

1. Šalva Amonašvilis. Kodėl mums negyventi kaip Dvasios didvyriams. Šypsena mano, kur tu? – Vilnius: Andrena, 2004, p.25.
2. Ten pat.
3. Š.A.Amonašvilis. Gyvenimo Mokykla. Traktatas apie pradinę ugdymo pakopą, grindžiamą humanistinės individualios pedagogikos principais (rusų kalba). – Maskva: Šalvos Amonašvilio Leidybos namai, 2000, 16 p. (Ш.А.Амонашвили. Школа Жизни. Трактат о начальной ступени образования, основанного на принципах гуманно-личностной педагогики. – Москва: Издательский Дом Шалвы Амонашвили, 2000. C. 16.).
4. Ten pat, p.14.
5. Ten pat, p.78.