Pamatiniai filosofiniai HP teiginiai

Nebūna nė vienos naujos mokslinės teorijos be pirminių prielaidų.

Prielaidų neįrodinėja – jomis tiesiog remiamasi. Postulatai, prielaidos, aksiomos – tai mokslininko tikėjimo nauja idėja išraiška, ir be tokio pirminio tikėjimo negimsta jokia nauja pažangesnė teorija.

 Todėl ir naują Humanistinės pedagogikos teoriją jos autorius, psichologijos mokslų daktaras, Rusijos Švietimo akademijos akademikas Šalva Amonašvilis pradeda nuo prielaidų. Plačiau šias prielaidas ir jų išvadas Š.Amonašvilis nagrinėja daugelyje savo knygų. Visų šių teiginių ištakos klasikinės pedagogikos tiesos ir pagrindinių pasaulio religijų bei filosofinių mokymų išmintis, XX amžiaus pedagogų ir psichologų atradimai, naujausi mokslo teiginiai bei asmeninė akademiko Š.Amonašvilio pedagoginė patirtis.

 Labai aiškiai ir glaustai tas prielaidas ir jų išvadas Š.Amonašvilis pateikė pirmųjų Tarptautinių pedagoginių skaitymų 2002 m. „Humanistinė pedagogika ir dvasinės ugdymo erdvės“ dalyviams. Jūsų dėmesiui siūlome šio Š.Amonašvilio pranešimo pirmos dalies vertimą į lietuvių kalbą.

Šalva Amonašvilis
Rusijos Švietimo akademijos tikrasis narys,
Maskvos miesto Pedagoginio universiteto
Humanistinės pedagogikos laboratorijos
mokslinis vadovas

 HUMANIŠKA INDIVIDUALAUS UGDYMO PEDAGOGIKA:
TEORIJA IR PRAKTIKA

 Teorija.

Humaniškos individualaus ugdymo pedagogikos teorijos pagrindas yra klasikinio dvasinio filosofinio, pedagoginio ir psichologinio paveldo idėjų ir šiuolaikinės kūrybos visuma. Būdus jai suvokti aptinkame klasikiniuose pedagoginiuose mokymuose, kuriuos vadiname Išminties Taure. Laikui ir erdvei ta Taurė nepavaldi. Mūsų įsitikinimu, bendravimas su klasiku – tai dialogas su Ateitimi. Sąvoką „humaniška individualaus ugdymo pedagogika“ mes pilnai priskiriame klasikinei pedagogikai nuo Kvintiliano iki Suchomlinskio, bet atskiriame ją nuo susiformavusios autoritarinės pedagoginės minties ir praktikos, kuri aukščiausias pedagogines vertybes aiškina vien grubiai materialistiškai, todėl prievarta ugdymo erdvėje tampa norma.

Mūsų ieškojimuose ir praktikoje sąvoka „humaniška individualaus ugdymo pedagogika“ susiklostė kaip viena iš variacijų apie humanistinę pedagogiką – Išminties Taurę, kuri yra nesuskaičiuojamos gausybės pedagoginių sistemų ir požiūrių šaltinis. Gaila, atradimų šioje sferoje maža, nes šiuolaikinė inertiška pedagoginė mintis ieško autoritarinės pedagogikos tobulinimo kelių, dabar jau atsižvelgdama į technokratinio mąstymo išsivystymą ir jo vaisių išplitimą.

Humaniškos individualaus ugdymo pedagogikos teorija, kaip ir klasikinė pedagogika, remiasi prielaidomis, aksiomomis. Savo esme nuo klasikinių jos niekuo nesiskiria. Į klausimą „Kas tas nepajudinamas humanistinio pedagoginio mąstymo pirmapradis šaltinis, kuris persmelkia visas išvadas, pagrindimus ir kuris siekia nukreipti praktiką tikruoju keliu?“ mes randame vienareikšmį atsakymą: dvasiniai-filosofiniai mokymai, iškilę ant religingumo pamatų. Visi rusų ir Europos pedagogikos klasikai, visi didieji mąstytojai savo mokymus ir pažiūras iš dalies grindžia Kristaus Mokymu ir krikščioniškąja filosofija. Tokiu pat keliu plėtojasi ir kitų regioninių kultūrų pedagoginė mintis.

 Humanistinės individualios pedagogikos pagrindas yra šios prielaidos ir jų išvados:

  • pripažįstama, kad egzistuoja Aukštojo Pasaulio, Aukštųjų Jėgų, Logo, Dievo, Absoliuto, Kūrėjo realybė, tikrovė;
  • pripažįstamas žmogaus sielos nemirtingumas, jos siekis nepaliaujamai tobulėti ir kilti; 
  • žmogaus gyvenimas suvokiamas kaip žmogaus sielos amžino tobulėjimo ir kelionės aukštyn atkarpa. 

Iš šių prielaidų daromos išvados apie vaiko, apie žmogaus esmę:

  • kiekvienas vaikas (žmogus) yra mūsų žemiškojo gyvenimo reiškinys;
  • kiekvienas vaikas atsineša savo paskirtį Žemėje, savo misiją;
  • kiekviename vaike slypi neišsenkanti jo Dvasios energija.

Šios prielaidos ir išvados yra dvasinis filosofinis humanistinės individualios pedagogikos pamatas. Jų išplėtotas turinys minta Pagrindinių religijų Šventraščių, dvasinių filosofinių mokymų (Berdiajevas, Solovjovas, Florenskis, Iljinas, Rerich, Mamardašvilis, Nikandrovas ir kt.), pedagogikos klasikos šaltiniais.

Ketvirtąja pedagoginio mąstymo koordinate, dvasiniu matmeniu, žmogaus dvasine prigimtimi mes pavadinome šią apibendrintą idėją. Ji yra visų svarbiausių teorinių ir praktinių ugdymo aspektų suvokimo pamatas.

Kartu su dvasine prigimtimi, su siela, vaikas atsineša savo žemiškąją prigimtį, mes domimės ta jos dalimi, kurią vadiname psichologija. Vadovaujantis psichologijos mokslo sukauptomis žiniomis apie vaiko prigimtį ir manant, kad mūsų išvados jas atitinka, reikės pripažinti, kad vaiko prigimtis pasireiškia trimis pagrindinėmis jėgomis, kurių kitimo dėsniai privalo būti mokslinis ugdymo proceso pagrindas. Šios jėgos (aistros) tokios:

  • vaiko aistra tobulėti;
  • vaiko aistra suaugti;
  • vaiko aistra laisvėti.

Pateiktasis apibendrinimas yra paremtas fundamentaliais Piaže, Vygotskio, Uznadzės, Rubinšteino, Ananjevo, Chačapuridzės, Elkonino, Davydovo, Zankovo, Feldšteino ir kitų darbais.

Bendra išvada: Vaikas yra dvasinės ir žemiškos prigimties vieninga visuma, kurios dvasinis pradas vadovauja žemiškajam.

Humanistinės individualios pedagogikos postulatai sukuria pedagoginės akcentologijos kryptį (Zagviazinskis, Amonašvilis). Tai reiškia: humanistinėje pedagogikoje vienos problemos, anksčiau vadintos labai svarbiomis, atkrenta, kitos sugrįžta, o kai kurios pasimato pirmą kartą. Šį sykį apžvelgsime du aspektus: sąvokų bazę ir mokytojo asmenybę. Pirmame telpa tokios sąvokos: Mokykla, Auklėjimas, Ugdymas, Pamoka, Mokytojas, Humanistas. Reikia pripažinti Maskvos ir Visos Rusios Patriarcho Aleksijaus Antrojo nuopelną, kad viename bendrame buvusios Pedagogikos mokslų akademijos susirinkime jis atkreipė mūsų dėmesį į tokių sąvokų, kaip Mokykla, Ugdymas ir kt., dvasinę prasmę. Ieškodami minėtų sąvokų ketvirtojo matavimo esmės, mes naudojamės Patriarcho pasiūlyta traktuote. Ir štai ką randame:

Mokykla yra lotyniškas žodis skale (raš. scalae – vert.) ir reiškia laiptus, kuriais kyla žmogaus siela ir dvasingumas. Aukščiausioji skale pakopa yra Meilė. Auklėjimas yra dvasinės ašies, kuri yra žmoguje slypintis Kūrėjo paveikslas, maitinimas. Ugdymas yra vidinio paveikslo esmės atskleidimas, ryškinimas, įtvirtinimas; atskleisti ir įtvirtinti jį padeda išorinių vaizdinių srautai. Todėl išorinių vaizdinių srautų kokybė lemia, kokia bus atskleisto vidinio paveikslo kokybė, koks bus žmogaus dvasinis dorinis tapsmas.

Pamoka, jeigu šio žodžio semantikos suvokimui naudotume sanskritą, reikštų savo likimo (misijos) savyje ieškojimą, kuriam padeda Šviesa – aukštoji išmintis, žinios, patirtis, gražūs vaizdiniai, pats gyvenimas.

Mokytojas reikštų Šviesą – aukštąją, Dievišką išmintį, žinojimą, gyvenimą ir t.t. – nešančią sielą.

Humanistas reikštų paprastą, mirtingą žmogų, kuris savyje ieško nemirtingumo – savo ryšio su Kūrėju, Aukštuoju Pasauliu, savo misijos, gyvenimo prasmės, paskyrimo.

Siūlomoji pedagoginių sąvokų semantikos traktuotė išryškina nuo pradžių pradžios jose slypinčią ketvirto matavimo esmę, dvasingumo esmę.

O dabar apie humanistinio individualaus požiūrio esmę. Ši pedagogika Šviesos ieškantį mokinį veda jo dvasinio pasaulio vystymo ir tobulinimo keliu, savo paskyrimo suvokimo ir rūsčios pareigos supratimo keliu, gėrio ir meilės gausinimo Žemėje keliu. Asmenybe suvokiame tą, kuris savyje ieško sielos pakylėjimo prasmės ir ištikimai jai tarnauja.

Humanistinio individualaus ugdymo proceso tikslas yra Kilnus Žmogus.

Kai kurie įsivaizduoja, kad į pedagoginę sąmonę įtraukus dvasingumo postulatą, kurį ir vadiname ketvirtuoju matavimu, pedagoginis mąstymas pasidarys religingas. Pirma, „žmogus, mąstantis apie gyvenimo prasmę, jau religingas“ (A.Einšteinas). Antra, lygiai taip pat sėkmingai religingais galėtume paskelbti Jano Amoso Komenskio, Henricho Pestalocio, Konstantino Dmitrijevičiaus Ušinskio, Vasilijaus Aleksandrovičiaus Suchomlinskio ir kitų klasikų pedagoginius mokymus, nes juose nėra nė vieno žodžio, kuris prieštarautų Kristaus Mokymui, ir jie kreipia mus į tą visaaprėpiančią Meilę, apie kurią kalba Naujasis Testamentas ir visi šventraščiai. Trečia, epochoje, kai net mokslas vis labiau suvokia, kad dvasia yra nemirtinga esybė, mums reikia išdrįsti praplėsti savo sąmonę ketvirtu matavimu, atitinkančiu dvasios, dvasingumo, Aukštojo Pasaulio sampratą.

Humanistinio individualaus mąstymo sistemoje pati svarbiausia yra mokytojo problema. Mokytojas aplink save sukuria nuosavą subjektyvų ugdymo lauką. Visas, objektyviu vadinamas pedagoginis procesas, tikrovėje tėra mokytojų ir auklėtojų bendruomenės subjektyvios valios suma. To proceso širdimi pripažįstamas mokytojo ir mokinių, auklėtojo ir auklėtinių bendravimas. Tačiau, ne bet koks bendravimas, o toks, kuriame mokinys (auklėtinis) „savanoriškai“ sueina į „dvasinį bendrumą“ (Suchomlinskis) su mokytoju, mokytojuje susiranda „priebėgą“, atramą, dvasingumą, pažinimo džiaugsmą, supratimą, užuojautą, pagalbą, draugystę, meilę. Tokį, prie savęs traukiantį ugdymo lauką, aplink save gali sukurti mokytojas, kuris mąsto vadovaudamasis humanistinės individualios pedagogikos pasaulėžiūriniais principais ir taiko juos savo kūrybinėje praktikoje. Tai rodo išskirtinę mokytojų rengimo ir perkvalifikavimo svarbą, būtinybę rūpintis, kad atsivertų jų tikroji kūryba, kad jų sąmonė plėstųsi. Pasakyta: „Mokytojas priklauso amžinybei, nes niekas nepasakys, kada pasibaigia jo įtaka“. Visas mokytojo problemos sudėtingumas yra susijęs su sąmonės plėtimu priėmus dvasingumo, Dvasios postulatą“ (visur vertėjo kursyvas). Praktika. <…>

 Iš rusų kalbos vertė Irena Stulpinienė

TEKSTAS IŠ:

Ш.А.Амонашвили. Гуманно-личностная педагогика: теория и практика. // В педагогическом вестнике: Три ключа. – Москва: Издательский Дом Шалвы Амонашвили, № 6, 2003, c. 6-7).