J. H. Pestalocis

JOHANAS HEINRICHAS PESTALOZZI
(1746-1827)

Nuoširdžiai dėkojame dienraščio „Vakarų ekspresas“ direktoriaus pavaduotojai Andromedai Milinienei, maloniai leidusiai skelbti mūsų tinklapyje jos parengtą straipsnį „Akceleracija ar degradacija?“ apie pedagogikos klasiko humanisto J.H.Pestalozzio gyvenimo ir pedagoginės veiklos apžvalgą.

2009 m. gegužės 23 d.  „Vakarų ekspresas“

Dar 19 amžiaus pradžioje Johannas Heinrichas Pestalozzi apgailestavo, jog švietimas žudo vaikų sveikatą. Šiuolaikinė švietimo sistema patvirtina didžio šveicarų pedagogo išvadas: profilaktinis sveikatos tikrinimas rodo, jog sveikas vaikas mūsų visuomenėje tapo retenybe. Bemaž kiekvienam vaikui nustatoma kokia nors diagnozė, dažniausiai – skoliozė, regėjimo sutrikimai, širdies patologijos.
<…>

J. H. Pestalozzi (1746-1827), kitaip nei daugelis pedagogų, mechaninį mokymąsi laikė kenksmingu vaikui.
J. H. Pestalozzi (1746-1827), kitaip nei daugelis pedagogų, mechaninį mokymąsi laikė kenksmingu vaikui. 

Pestalozzi idėjos
J. H. Pestalozzi buvo pirmasis švietėjas, aiškiai atskyręs praktinį vaikų mokymą nuo knyginio. Kitaip nei daugelis pedagogų, knyginių žinių kaupimą jis laikė kenksmingu vaikui: jo potencialas turįs skleistis natūraliai – stebint, jaučiant ir veikiant.
Patirtis ir pojūčiai skatina vaiką mąstyti, veikti, kalbėti, ir tik tuomet daryti išvadas bei apibendrinimus.
Humanistas piktinosi švietimo sistema, „gebančia ugdyti tik tuščiakalbius“. Pasak jo, protas lavėja rutuliojant savo paties mintį, o ne mechaniškai iškalant svetimas mintis.
„Vaiko supratimas apie pasaulį miglotas, todėl netvarkingas sąvokas reikia apibrėžti, apibrėžtas – patikslinti, o iš aiškių padaryti akivaizdžias“, – rašė pedagogikos klasikas.
„Tik vaizduotė ir pojūčiai gimdo sąvokas. Jeigu sąvoka neturi šio pagrindo, ji tuščia ir nenaudinga.“ J. H. Pestalozzi

Pedagogikos esmė
Mokyklas (to meto) Pestalozzi vadino kenksmingomis vaiko sveikatai: negailestingai atplėštas nuo gamtos, augantis žmogus ilgam laikui uždaromas į šaltą ir negyvą jam raidžių ir svetimų žodžių srauto pasaulį. Pasak švietėjo, užuot tobulėjęs, vaikas tokioje aplinkoje bunka; jo vaikiški poreikiai patirti, jausti ir judėti yra ignoruojami.
Vaikas iš prigimties linkęs veikti, todėl jam būtina medžiaga šiam polinkiui lavinti. Tai įmanoma tik jeigu ugdymas grindžiamas praktiniais užsiėmimais. Pestalozzi daug reikšmės teikė fiziniam lavinimui, ypač kariniams pratimams, sportiniams žaidimams, žygiams ir ekskursijomis.
1801 m. švietėjas savo idėjas išdėstė knygoje „Kaip Gertrūda moko savo vaikus“.
Žinių suvokimas, anot švietėjo, – tai gebėjimas gauti vaizdinį, kuris atitinka pojūtį. Siekdamas supaprastinti ir psichologizuoti mokymą, Pestalozzi priėjo prie išvados, kad egzistuoja paprasti bet kokio žinojimo elementai:skaičius, forma ir žodis. Vaikas pažįsta formą matuodamas, skaičius – skaičiuodamas, žodžius – kalbėdamas. Taigi pradinis mokymas – tai pirmiausiai mokymas išmatuoti, suskaičuoti ir kalbėti. Formos, skaičių ir žodžių pažinimas skatina mokytis gimtosios kalbos, dailyraščio, piešimo ir aritmetikos. Pestalozzi pateikė šių dalykų mokymo metodiką, pagrįsta pojūčių principu. Pagrindiniai metodinės gramatikos, skaičiavimo ir rašymo mokymo priemonės, išdėstytos Pestalozzi, tapo visos pedagogikos esme.

Auklėjimas – širdies darbas
Auklėjimas ankstyvojoje vaikystėje, pasak Pestalozzi, yra „širdies ir moters darbas“. Jis tvirtino, kad vaikų elgesį formuoja ne dorovės ir etikos mokymas, o poelgiai, kuriuos diktuoja tikėjimas ir moralė, įdiegti tėvų šeimoje ir toliau įtvirtinami mokykloje.
„Motinos meilė – visos žmonijos meilė, aukščiausia humaniškumo išraiška. Tėviškumas ugdo valdovus, broliškumas – piliečius, o abu gimdo tvarką namuose ir valstybėje.“ J. H. Pestalozzi
Daug reikšmės humanistas teikė mokytojo vaidmeniui. Anot jo, tai ne tik išsilavinęs žmogus, pasirengęs perduoti savo žinias vaikui; jo funkcijos – kur kas sudėtingesnės ir atsakingesnės. Pirmiausiai jis turi nuoširdžiai mylėti vaikus, paisyti jų psichologinių ypatumų ir manyti, kad viskas, kas būtina jiems tobulėti, įeina į jo pareigas.

Pestalozzi gyvenimas
Pestalozzi, akių ligų gydytojo sūnus, anksti neteko tėvo ir buvo auklėjamas mamos. Iš pradžių ketino tapti dvasininku, vėliau mąstė apie juristo duoną, bet galiausiai tapo žemdirbiu.
Po Ciūricho universiteto baigimo, būdamas 23-ejų, Pestalozzi vedė Anną Schulthess, nusipirko žemės Noihofe ir užsiėmė daržininkyste. Savo namuose jis įkūrė mokyklą, kurioje subūrė apie 50 vaikų, ir jų ugdymui atidavė visas jėgas bei išteklius. Deja, dėl lėšų stygiaus mokyklą teko uždaryti.
Pirmoji publikuota Pestalozzi knyga buvo aforizmų rinkinys, kuriame jis išdėstė savo ugdymo koncepcijos užuomazgas. Vėlesnė, „Lynhardas ir Gertrūda“, kurioje jis aprašo atsidavusią, švelnią motiną ir žmoną, nuosekliai auklėjančią vaikus, buvo išgraibstyta Vokietijoje ir išgarsino pedagogo vardą.
Nidvaleno kantone per Prancūzijos invaziją į Šveicariją 1798 m. be maisto ir pastogės liko daug našlaičių. Šveicarijos vyriausybė suteikė pedagogui patalpas vienuolijoje Stance: čia jis globojo apie šimtą vaikų, būdamas ir šios mokymo įstaigos vadovas, ir mokytojas, ir iždininkas, ir kiemsargis, ir auklė vienu metu.
Kai 1799 pastatą rekvizavo prancūzai ir įkurdino jame ligoninę, globotiniai išsibarstė kas kur.
1799 Pestalozzi įkūrė mokyklą Burgdorfe ir čia dirbo iki 1804. 1802 m. kaip deputatas išvyko į Paryžių siekdamas sudominti Napoleoną nacionalinio švietimo sistema, tačiau didysis užkariautojas nebuvo sujaudintas Pestalozzi idėjų. 1805 humanistas išvyko į Iverdoną prie Neuchatel ežero ir 20 metų dirbo pedagogo darbą savo sodyboje. Jo žmona Anna mirė 1815 m. (palaidota Iverdone).
Nuo 1815 m. visą dešimtmetį Pestalozzi gyveno liūdesy ir varge. 1825 jis grįžo į Noihofą, savo jaunystės vietą, ir aprašė savo gyvenimo kelią knygoje „Gulbės giesmė“. Mirė švietėjas 1827 metais Bruge.

Medžiagą iš įvairių šaltinių anglų ir rusų k. parengė
Andromeda Milinienė

Nuolatinis internetinis straipsnio adresas: http://www.ve.lt/?data=2009-05-23&rub=1065924828&id=1243016987