J. Korčakas

Nuoširdžiai dėkojame

p. V. Skiotienei, p. A. Milinienei ir visus kviečiame skaityti „Vakarų eksprese“ 2010 m. balandžio 5, 12 ir 16 d. skelbtą pasakojimą apie J. Korčako pedagoginį žygdarbį bei ištraukas iš jo garsiosios knygos „Kaip mylėti vaiką“.

Kai kreipėmės į “Vakarų ekspreso” redakciją, prašydami leidimo mūsų tinklapyje talpinti p.Vilmos Skiotienės parengtą medžiagą apie garsųjį lenkų pedagogą humanistą, nuostabios pasakos “Karalius Motiejukas Pirmasis” bei veikalo “Kaip mylėti vaiką” autorių Janušą Korčaką, tai dienraščio direktoriaus pavaduotoja p.Audronė Milinienė mums atsakė:

„Jeigu randate ką vertinga savo tinklalapiui – prašom imkite ir persikelkite. Taip pat ir apie Korčaką. Kuo daugiau suaugusių žmonių tuos straipsnius perskaitys, tuo geriau bus mūsų vaikams“.

Tikra tiesa!

Tikrai bus geriau, nes Janušas Korčakas – mokytojo Sąžinės simbolis. Jo pasišventimas vaikams bei pedagoginė išmintis, abejingo nepaliks nė vieno, o daugelį tėvų ir mokytojų vers rimtai susimąstyti: ar tikrai teisingas yra šiuolaikinio švietimo vektorius?

Bet įdomiausia – kaip laiku parengta ši medžiaga! Išties, nežinomi Viešpaties keliai – vieni kitiems nežinodami padedame… Dalykas tas, kad Humanistinės pedagogikos asociacija 2010 metų rudenį Vilniaus pedagoginiame universitete rengė pirmuosius tarptautinius Lietuvos Humanistinės pedagogikos skaitymus. Jų tema – „Kaip mylėti vaikus“ – sąmoningai atkartoja J.Korčako knygos „Kaip mylėti vaiką“ pavadinimą todėl, kad pedagogų dėmesį norime sutelkti į pačią svarbiausią problemą – meilės pedagoginėje erdvėje trūkumą, meilės žmoguje ugdymo problemą. Dauguma šiuolaikinių pedagogų, puikiai žino, ko ir kaip mokyti pagal standartus, bet labai greitu tempu praranda idealistinę nuostatą ir pasišventimą vertybiniam/dvasiniam vaikų ugdymui – taip švietimo sistema virsta faktų ir žinių kalykla/kalve, o visuomenė smenga į „dvasinę dorinę smegduobę“ (prof. A.Piličiauskas). Reikia skambinti apie tai visais varpais – ir V.Skiotienės parengta medžiaga apie J.Korčaką yra vienas iš tų varpų.

Kviečiame skaityti…

Lenkų gydytojas ir pedagogas Janušas Korčakas (1878 - 1942)
Lenkų gydytojas ir pedagogas
Janušas Korčakas (1878 – 1942)
 

Janušas Korčakas
IŠTEISINTI ARBA ATLEISTI
„Vakarų ekspresas“, 2010 m. balandžio 05 d.

“Ir kaipgi tau ne sarmata iš tikro pykti? Žiūrėk, koks jis mažas, liesutis, silpnas ir bejėgis. Ne koks jis bus, o koks yra šiandien. Vaikas žino, nuspėja savojo netobulumo reikšmę. Tegul užsimiršta, tegu pailsi! Koks stiprus moralinis variklis jo purviname suaugusiojo gyvenime bus prisiminimai apie bene vienintelį žmogų, kuris buvo jam prielankus ir jo nenuvylė. Stebėjo, pažino, ir, nepaisant nieko, mylėjo”. J.Korčakas

Pedagoginė žydų kilmės lenkų rašytojo ir gydytojo Janušo Korčako (Janusz Korczak) idėja iš esmės sutelpa į vieną frazę: auklėtojas turi mylėti vaikus. Sena kaip pasaulis mintis – ir tokia natūrali. Kaip paties Korčako žūtis, apvainikavusi jo teiginius.

J. Korčakas negalėjo išgelbėti savo vaikų, bet jis nepaliko jų vienų mirties akivaizdoje lygiai taip, kaip nepaliko jų vienų gyvenimo akivaizdoje.

Iš turto į skurdą

Tikrasis Janušo Korčako vardas – Henrikas Holdšmitas. Jis gimė 1878 metais Lenkijoje žydų šeimoje, namuose, kuriuose viešpatavo kosmopolitizmo bei aukštosios lenkų kultūros dvasia. Henrikas buvo labiau lenkas nei žydas – jis mylėjo Lenkiją, jos kalbą, žmones ir gamtą, tačiau atėjus lemiamam laikui, sąmoningai pasirinko tragišką žydo likimą.

Janušo tėvas buvo žinomas Varšuvos advokatas. Inteligentiška, pasiturinti šeima, gražūs namai, tarnaitė… Vaikas augo be rūpesčių. Tačiau kai jam suėjo vienuolika metų, šeimą ištiko bėda: tėvas, geraširdis ir talentingas žmogus, susirgo psichikos liga ir buvo paguldytas į ligoninę. Iš ten jis namo jau negrįžo. Septyneri tėvo ligos metai lėmė, kad šeima nuskurdo. Neliko nei gražaus buto, nei tarnaitės. Teko persikelti į skurdų rajoną. Jaunasis Henrikas vertėsi repetitoriaus paslaugomis – jam reikėjo išmaitinti mamą ir seserį, tačiau tęsė mokslą ir, baigęs mokyklą, įstojo į Medicinos fakultetą Varšuvos universitete. Kova su ligomis ir dvasios kančia tapo jo idėja ir tikslu.

Tuo pat metu jaunuolis pradėjo rašyti poeziją, publicistiką, prozą ir susigalvojo pseudonimą – Janušas Korčakas.

Vaikų valstybėlė

 

Daktaras Henrikas Holdšmitas dirbo vaikų ligoninėje, kai buvo mobilizuotas į rusų – japonų karą kaip karo gydytojas. Po fronto praktikavosi Berlyno, Paryžiaus ir Londono klinikose. Grįžęs į Varšuvą, Korčakas tapo garsiu gydytoju praktiku ir turėjo daug pacientų. Tuo metu sutvirtėjo ir jo apsisprendimas įgyvendinti savo mintis apie vaikų auklėjimą.

1908 m. Korčakas įsitraukia į labdaringą organizaciją „Pagalba našlaičiams“ ir veikiai tampa nedidelės našlaičių prieglaudos gerąja dvasia. Korčako dėka ši prieglauda virto pavyzdine įstaiga ir specialiai jai buvo pastatytas naujas pastatas. Šitaip 1911 m. Varšuvoje buvo atidaryti nauji Našlaičių namai, kurie gyvavo tris dešimtis metų.

Taigi, būdamas 29 metų, Janušas apsisprendė paskirti savo gyvenimą svetimiems vaikams. Vaikų namuose jis įsikūrė mažyčiame kambarėlyje pastogėje. Čia jis naktimis rašė pasakas vaikams ir knygas apie vaikų auklėjimą suaugusiesiems.

Našlaičių namuose buvo daugiau kaip šimtas vaikų (1940 m. – per du šimtus) ir tik aštuoni žmonės – aptarnaujantysis personalas, įskaitant patį direktorių. Beje, visi – netgi virėja ir skalbėja, buvo auklėtojai, palaikantys Korčako idėjas ir jas įgyvendinantys. Tai buvo maža vaikų valstybėlė, kurią valdė „savivaldos taryba“. Ginčytinais klausimais buvo atliekamos „visuomenės nuomonės“ apklausos. Labai svarbus šiuose namuose buvo „draugiškas teismas“, kuriam „kodeksą“ sukūrė pats „pan doktor“. Ir nors šiame kodekse buvo tūkstantis paragrafų, tiktai tūkstantasis skelbė, kad „teisiamasis“ yra „pavojingas aplinkiniams ir turi būti atskirtas“. Šis punktas per trisdešimt metų buvo pritaikytas tik du kartus.

Vaikų teismas Korčako namuose priimdavo vieną iš dviejų sprendimų: IŠTEISINTI arba ATLEISTI.

Neidealizavo vaikų

„Tarp vaikų tiek pat blogų žmonių kiek ir tarp suaugusiųjų… Visa, kas darosi purviname suaugusiųjų pasaulyje, egzistuoja ir vaikų pasaulyje“.

J.Korčakas

Visa Korčako pedagoginė sistema paremta įsitikinimu, jog vaikystė yra absoliuti, nesąlygiška vertybė. „Tie, kurie neturėjo nerūpestingos, tikros vaikystės, kenčia nuo to visą gyvenimą“, – rašė Korčakas.

„Viena didžiausių klaidų yra manyti, kad pedagogika yra mokslas apie vaiką, o ne apie žmogų. Impulsyvus vaikas, praradęs savitvardą, sudavė; suaugęs žmogus, praradęs savitvardą, užmušė. Iš naivaus vaiko išviliojo žaisliuką; iš suaugusiojo – parašą vekselyje. Lengvabūdis vaikas už dešimtinę, gautą sąsiuviniui pirkti, nusipirko saldainių; suaugęs pralošė kortomis visą savo turtą. Vaikų nėra – yra žmonės, tik su kitais supratimo masteliais, kitomis patirties atsargomis, kitais polinkiais, kitais jausmų žaidimais. Atmink: mes jų nepažįstame.“

Mažai pedagogų apie vaikus kalbėjo taip griežtai: „Tarp vaikų tiek pat blogų žmonių kiek ir tarp suaugusiųjų… Visa, kas darosi purviname suaugusiųjų pasaulyje, egzistuoja ir vaikų pasaulyje <…>. Auklėtojas, kuris ateina su saldžia iliuzija žengiąs į tokį mažą švaručių, švelnučių ir atvirų širdelių, kurių simpatijas ir pasitikėjimą lengva užsitarnauti, pasaulėlį, greitai nusivils.“

Janušas Korčakas neidealizuoja vaikų, tačiau jam kiekvienas vaikas – asmenybė. Taip, vaikai kartais būna tokie nedėkingi, užauga visai ne tokie, kaip mes norėtume. „Nė vienas auklėtojas neišaugins iš šimto vaikų šimto idealių žmonių“, – rašė Korčakas.

Yra tik viena galimybė išvengti griaunamojo abiem pusėms nusivylimo: pripažinti vaikų teisę į vaikystę. Liautis spręsti apie vaiką tik iš ateities taško – teigiant, kad dabar jis – niekas. Negalima tempti vaiko ant suaugusiojo kurpalio!

Vaikas, kitaip nei suaugusysis, gali „pameluoti, išvilioti, pavogti“, – rašo Korčakas, nors jam visiškai nepatinka vaikai, kurie meluoja ir vagia. Tačiau jis žino, kad vaiko nusižengimas – ne tas pats, kas suaugusiojo nusikaltimas, kad vaiko prasižengimas savotiškai vertingas, nes „kilus konfliktui su sąžine auga moralinis atsparumas“.

Visų pedagogų siaubui, Korčakas parašė: „Mano principas toks: tegu vaikas nusideda.“ Žinodamas, kaip būna sunku sulaikyti berniukus nuo muštynių, Korčakas leido tam tikrus „blogo elgesio“ būdus. Buvo galima peštis, tačiau tik pagal „dvikovos principą“ – su liudytojais, sekundantais ir įrašant į žurnalą muštynių priežastį.

Mirties angelas

Našlaičių namai buvo perkelti į getą kartu su Korčaku ir jo bendradarbiais. Lenkų kilmės auklėtiniai ir buvę kolegos ne kartą Korčakui buvo surengę pabėgimą, tačiau jis atsisakė: argi jis galėtų gyventi žinodamas, kad paliko vaikus vienus mirties akivaizdoje? Jis liko tam, kad nuslėptų nuo jų tiesą, kad iki paskutinės minutės, su meile žvelgdamas jiems į akis, sakytų, jog jie važiuoja užmiestin, į kaimą… Šitaip meluoti gali tik mirštančio vaiko tėvai.

Iš liudytojų pasakojimų žinoma, kad vaikai ėjo tvarkingai, ramiai, kolonomis po keturis, ir nešė žalią savo Namų vėliavą – su Dovydo skydu. Jie dainavo…

Jis ėjo dainuojančių vaikų kolonos priekyje, ant vienos rankos laikydamas nusilpusį berniuką, kita ranka vesdamas mergytę. Ėjo tikriausiai šypsodamas – juk vaikai labai pastabūs ir būtų iš karto viską supratę. Dar valandą, dar penkiolika minučių, dar minutę jis galėjo palaikyti jų viltį, nuvyti nuo mirties baimę. Ką gi dar galėjo padaryti senas ligotas daktaras?

„Aš buvau Umšlagplacėje, kai pasirodė Korčakas su vaikais, – prisimena vienas liudytojas. – Žmonės apmirė, lyg būtų išvydę mirties angelą. Šitaip išsirikiavę… čia dar niekas nebuvo atėję.

„Kas čia?!“ – riktelėjo komendantas. „Korčakas su vaikais“, – atsakė jam. Kai vaikai jau buvo vagonuose, komendantas paklausė daktaro, ar ne jis parašė „Mažojo Džeko bankrotą“. „Taip, o ar tai kaip nors susiję su ešelono išsiuntimu?“ – „Ne, tiesiog aš skaičiau jūsų knygą vaikystėje, gera knyga, jūs galite pasilikti, daktare…“ – „O vaikai?“ – „Neįmanoma, vaikai važiuos.“ – „Jūs klystate, – sušuko daktaras, – jūs klystate, vaikai svarbiau!“ – ir užtrenkė vagono duris.“

 

1942 metų rugpjūčio 6 dieną Janušas Korčakas žuvo kartu su savo vaikais ir bendradarbiais vienoje iš dujų kamerų Treblinkoje.

J. Korčako mintys

„Viena didžiausių klaidų yra manyti, kad pedagogika yra mokslas apie vaiką, o ne apie žmogų“.

„Tik mylintis gali reikalauti, o nemylintis ir galvos neturėtų glostyti“.

„Jūs sakote: „Vaikai mus nuvargina“. Jūs teisūs. Jūs aiškinate: „Reikia nusileisti iki jų supratimo.Nusileisti, pasilenkti, susilenkti, susispausti“. Klystate! Ne nuo šito mes pavargstame. Nuo to, kad reikia pakilti iki jų jausmų. Pakilti, atsistoti ant pirštų galų, tiestis. Kad neįskaudintume”.

Parengė Vilma Skiotienė
Šio straipsnio internetinis adresas yra http://www.ve.lt/?data=2010-04-14&rub=1065924820&id=1271074240

Janušas Korčakas
KAIP MYLĖTI VAIKĄ
„Vakarų ekspresas“, 2010 m. balandžio 12 ir 16 d. 

Tu sakai: „Mano vaikas…“

Kada, jei ne nėštumo metu, tu labiausiai turi teisę į šį įvardį? Mažytės, kaip persiko kauliukas, širdies plakimas – tavo pulso aidas. Tavo kvėpavimas duoda jam deguonies. Jūsų kraujas bendras, ir nė vienas raudonas jo lašas nežino, ar bus tavo, ar jo, ar išsiliejęs žus kaip nuolatinė duoklė pradžios ir gimimo paslapčiai.

Kada, jei ne nėštumo metu, tu labiausiai turi teisę į šį įvardį? Mažytės, kaip persiko kauliukas, širdies plakimas – tavo pulso aidas. Tavo kvėpavimas duoda jam deguonies. Jūsų kraujas bendras, ir nė vienas raudonas jo lašas nežino, ar bus tavo, ar jo, ar išsiliejęs žus kaip nuolatinė duoklė pradžios ir gimimo paslapčiai.

Duonos gabalas, kurį kramtai, – statybinė medžiaga kojoms, kuriomis jis lakstys, odai, kuri jį dengs, akims, kuriomis jis matys, smegenims, kuriose gims mintis, rankoms, kurias išties į tave, šypsenai, su kuria sušuks: „Mama!“

Judviem teks išgyventi lemiamą minutę: jūs kartu kentėsite skausmą. Varpo dūžis praneš: „Laikas“.

Ir iš karto jis, tavo vaikas, paskelbs: aš pasiruošęs gyventi savo gyvenimą, o tu atsiliepsi: dabar jau gali gyventi pats, tai gyvenk.

Stipriais sąrėmiais varysi jį iš savęs į pasaulį negalvodama, kad jam skauda, ir jis irsis pirmyn, stipriai ir narsiai, nesirūpindamas, kad skauda tau.

Žiaurus aktas.

Ne. Ir tu, ir jis, jūs abu sukursite šimtą tūkstančių akiai neįmatomų, smulkių, nuostabiai darnių judesių, kad, pasiimdamas savąją dalį iš tavęs, jis nepaimtų daugiau nei leidžiama įstatymo, amžino, visuotinio gyvenimo įstatymo.

„Mano vaikas“.

Ne. Nei nėštumo mėnesiais, nei gimdymo valandomis vaikas nebūna tavo.

Vaikas, kurį pagimdei, sveria 10 svarų

Jame aštuoni svarai vandens ir kruopelytė anglies, kalcio, azoto, sieros, fosforo, kalio, geležies. Tu pagimdei aštuonis svarus vandens ir du svarus dulkių. Kiekvienas tavo vaiko lašas buvo lietaus lašeliu, snaige, migla, rasa, vandeniu, dumblu miesto kanale. Kiekvienas anglies ar azoto atomas pynėsi į milijonus skirtingų medžiagų arba griovė šiuos junginius. Tu tik surinkai į vienį tai, kas buvo.

Žemė, pakibusi begalybėje.

Iki artimiausios žvaigždės – Saulės – 50 milijonų mylių.

Mažytės mūsų Žemės diametras 3000 mylių ugnies su plonu, vos 10 mylių, atvėsusiu apvalkalu.

Ant plonos žievės, pripildytos ugnies, tarp vandenynų – sausumos salelės.

Sausumoje, tarp medžių ir krūmų, musių, paukščių, žvėrių, – rausiasi žmonės.

Tarp milijonų žmonių ir tu išleidai pasaulin vieną. Ką gi? Stiebelį, dulkelę – nieką.

Jis toks silpnutis, kad gali žūti nuo bakterijos, kuri, jei padidintume ją 1000 kartų, atrodytų tarsi taškelis.

Bet tai niekis – kūnas iš jūros bangos, vėjo, žaibo, saulės, Paukščių Tako kūno. Ši dulkelė turi kraujo ryšį su kviečiu, pieva, ąžuolu, palme, paukšteliu, liūtuku, kumeliuku, šuneliu.

Jame yra tai, kas jaučia, mato, kenčia, džiaugiasi, myli, viliasi, nekenčia, tiki, abejoja, traukia ir atstumia.

Ši dulkelė mintimi apglėbs žvaigždes ir vandenynus, kalnus ir bedugnes, – viską. Kas yra siela, jei ne visa visata, tik kitokio mastelio?

Toks yra amžinas žmogaus prigimties prieštaravimas, kuris kyla iš dulkės ir kuriame gyvena Dievas.

Tu sakai: „Mano vaikas“

Ne, tai visų vaikas – motinos ir tėvo, senelių ir prosenelių.

Kažkieno tolimas aš, snaudęs tarp protėvių, kažkieno sugedęs, seniai pamirštas balsas staiga suskambėjo tavo vaike.

Prieš tris šimtus metų, karo arba taikos metu, rasių, tautų, klasių sankirtų kaleidoskope kažkas kažką užvaldė – gal abipusiu sutarimu, gal prievarta, gal geismo, o gal meilės svaigulio minutę, galbūt apgavo, suviliojo, – niekas nežino, kas, kada, kaip, bet Dievas užrašė tai į likimų knygą, ir antropologas jau spėlioja pagal kaukolės formą ar plaukų spalvą.

Kitą kartą jautresnis vaikas išsigalvoja, kad jis – pamestinukas, svetimas tėvų namuose. Taip ir yra: tas, kieno paveikslą jis pakartojo, prieš amžių mirė.

Vaikas – papirusas, kruopščiai prirašytas smulkių hieroglifų, tu sugebėsi perskaityti tik dalį jų, o kai kuriuos pavyks nutrinti arba nubraukti ir parašyti savo turinį.

Baisus įstatymas. Ne, nuostabus. Kiekviename iš tavo vaikų jis mena pirmąją grandį nemirtingoje kartų grandinėje. Ieškok miegančios savęs dalelės šiame savo svetimame vaike.Galbūt tu ir rasi ją, netgi gal sugebėsi plėtoti.

Vaikas ir begalybė.
Vaikas ir amžinybė.
Vaikas – dulkelė erdvėje.
Vaikas – akimirka laike.

Tu sakai: „Jis privalo… Aš noriu, kad jis…“

Ir ieškai pavyzdžio, kurį jis turėtų atitikti, modeliuoji gyvenimą, vertą jo.

Tai kas, kad aplinkui – vidutinybė ir kasdienybė. Tai kas, kad aplink – pilkuma.

Žmonės kruta, ropoja, nervinasi, – smulkūs rūpesčiai, niekingi siekiai, vulgarūs tikslai…

Sudužusios viltys, sekinantis liūdesys, amžinas ilgesys…

Neteisybė viešpatauja.

Tau šalta nuo ledinio abejingumo, o veidmainystės atima kvapą.

Turintieji adatų ir nagus puola, tykieji pasitraukia į save.

Kokiam jam būti?

Kovotoju ar darbininku, vadu ar eiliniu? O gal tegu būna tiesiog laimingas?

Kur laimė, kas jinai? Ar žinai kelią pas ją? Ar egzistuoja žinantieji?

Ar susidorosi su tuo? Ar galima viską numatyti, nuo visko apsaugoti?

Tavo drugelis virš kunkuliuojančio gyvenimo srauto. Kaip jam pridėti tvirtybės, o ne sumažinti skrydžius, kaip sutvirtinti jo sparnus, o ne juos pakirpti?

Savo pavyzdžiu, pagalba, patarimu, žodžiu?

O jeigu viską paneigs?

Po 15 metų jis žvelgs į ateitį, tu – gręžiosies atgal.

Tavyje – prisiminimai ir patirtis, jame – nepastovumas ir įžūli viltis. Tu svyruoji – jis laukia ir tiki, tu būgštauji – jam viskas paprasta.

Jaunystė, jeigu ji nesišaipo, neatsiriboja, nesmerkia, visada siekia ištaisyti praeities klaidas.

Taip turi būti.

Ir vis dėlto… Tegu ieško, kad tik nepaklystų, tegu užkariauja viršūnes, kad tik nesusižeistų, tegu kariauja, tik atsargiai atsargiai…

Jis pasakys:

– Aš manau kitaip.Pakaks mane globoti.

Vadinasi, tu manimi netiki?

Vadinasi, aš tau nereikalinga?

Tave slegia mano meilė? Nejautrus vaikas. Vargšas, nepažįstantis gyvenimo…Nedėkingas!

Nedėkinga

Ar žemė dėkoja saulei už tai, kad ji šviečia? Medis – sėklai, iš kurios jis išaugo? Ar lakštingala savo treles skiria motinai už tai, kad ši kadaise šildė jį savimi?

Ar atiduodi vaikui tai, ką pats gavai iš tėvų, ar skoliniesi kuriam laikui kruopščiai skaičiuodamas palūkanas?

Argi mylėti – paslauga, kurią galima apmokėti?

Geras vaikas

Būkite atsargūs, kad nesupainiotumėte „geras“ su „patogus“.

Verkia mažai, nežadina naktimis, patiklus, paklusnus, – geras.

Kaprizingas, verkia be akivaizdžios priežasties, motina šviesios dienos per jį nemato – blogas.

Nepriklausomai nuo savijautos, naujagimiai iš prigimties apdovanoti didesniu ar mažesniu kantrumu. Vienam pakanka vieno nemalonaus pojūčio, kad sureaguotų dešimtimi riksmų, o kitas į dešimtį nemalonių pojūčių reaguoja vienu verksmu.

Vienas mieguistas, tingių judesių, žinda lėtai, rėkia neįnirtingai, be ašarų.

Antras lengvai įsijaudrina, miega jautriai, žinda springdamas, rėkia iki pamėlynavimo. Tenka jį gaivinti, kitąkart sunkiai grįžta į gyvenimą. Aš žinau: tai liga, mes ją gydome fosforu, dieta be pieno. Bet ši liga netrukdo kūdikiui užaugti ir tapti žmogumi, pasižyminčiu stipria valia, nepaprastu atkaklumu ir genialiu protu.Napoleonas kūdikystėje, būdavo, įsirėkia iki dusimo.

Šiuolaikinis auklėjimas reikalauja, kad vaikas būtų patogus. Žingsnis po žingsnio jis veda prie to, kad vaiką neutralizuotų, nuslopintų, sunaikintų viską, kad yra valia ir laisvė, dvasios grūdinimas, reikalavimų ir siekių jėga.

„Paklusnus, išauklėtas, geras, patogus…“

Nė minties nekyla, kad toks užaugs bevalis ir neprisitaikęs prie gyvenimo.

10 J. Korčako priesakų

1. Nesitikėk, kad tavo vaikas bus toks kaip tu arba toks, koks tu nori. Padėk jam tapti ne tavimi, o savimi.

2. Nereikalauk iš vaiko atlygio už viską, ką dėl jo padarei. Tu davei jam gyvenimą – kaip jis gali tau atsidėkoti? Jis duos gyvenimą kitam, kitas – trečiam, ir tai yra nekintantis dėkingumo dėsnis.

3. Neišliek ant vaiko savo nuoskaudų, kad senatvėje nevalgytum karčios duonos. Nes ką pasėsi, tą ir pjausi.

4. Nežiūrėk į jo problemas iš aukšto. Gyvenimas duotas kiekvienam pagal jėgas, ir, būk tikras, jam jis sunkus ne mažiau nei tau, o gal net ir labiau, nes jis neturi patirties.

5. Nežemink!

6. Nepamiršk, kad patys svarbiausi žmogaus susitikimai – tai jo susitikimai su vaikais. Skirk jiems daugiau dėmesio – mes niekada negalime žinoti, ką sutinkame vaiko pavidalu.

7. Nesikankink, jeigu ko nors negali padaryti dėl savo vaiko. Kankinkis, jeigu gali, bet nedarai. Atmink, dėl vaiko padarei nepakankamai, jeigu nepadarei visko.

8. Vaikas – ne tironas, kuris valdo visą tavo gyvenimą, ne tik tavo kūnas ir kraujas. Tai tas brangus indas, kurį Gyvenimas davė tau saugoti ir įžiebti kūrybos ugnį. Tai laisva motinos ir tėvo, pas kuriuose augs ne „nuosavas“, „mūsų“ vaikas, o siela, patikėta saugoti, meilė.

9. Mokėk mylėti svetimą vaiką. Niekada nedaryk svetimam to, ko nenorėtum, kad darytų tavajam.

10. Mylėk savo vaiką bet kokį – netalentingą, nesėkmingą, suaugusį. Bendrauk su juo – džiaukis, nes vaikas – tai šventė, kuri kol kas su tavimi.

Tu sakai: „Aš noriu, kad jis…“ Ir modeliuoji gyvenimą, vertą jo. Aplink – vidutinybė ir kasdienybė. Pilkuma. Žmonės kruta, ropoja, nervinasi, – smulkūs rūpesčiai, niekingi siekiai, vulgarūs tikslai… Sudužusios viltys, sekinantis liūdesys, amžinas ilgesys… Neteisybė viešpatauja.

Turintieji adatų ir nagus puola, tykieji pasitraukia į save.

Kokiam jam būti?

Kovotoju ar darbininku, vadu ar eiliniu?

O gal tegu būna tiesiog laimingas?

O kur laimė, kas jinai? Ar žinai kelią pas ją? Ar egzistuoja žinantieji?

Ar susidorosi su tuo? Ar galima viską numatyti, nuo visko apsaugoti?

Pripažinimo liga

Ar matai tą mažylį, kuris bėgioja, šūkauja, rausiasi smėlyje? Kada nors jis taps chemiku, padarys atradimų, kurie jį išgarsins, suteiks gerą padėtį ir pinigų. Kas gi galėjo pagalvoti?..

O matai tą kitą, kuris tingiai, apatiškai stebi bendraamžių žaidimą? Štai jis nusižiovavo, atsistojo – galbūt prisidės prie žaidžiančios kompanijos? Ne, vėl atsisėdo. Tačiau jis taps chemiku, padarys atradimų, kurie atneš jam šlovę.

Ir kas galėjo pagalvoti?..

Ne, nei mažasis neklaužada, nei apsnūdęs tinginiukas netaps mokslininku. Pirmasis bus gimnastikos mokytojas, antrasis – pašto tarnautojas.

Praeinančios mados, klaidos, nesusipratimai – viskas, kas vidutiniška, mums atrodo niekai. Mes sergame nemirtingumu. Kas neužaugo iki paminklo aikštėje, svajoja bent jau apie gatvę, pavadintą jo vardu, bent jau apie memorialinę lentą.

Gatvės, ligoninės, prieglaudos anksčiau turėjo šventųjų vardus, ir tai turėjo prasmę, paskui – šeimininkų vardus, ir tai buvo laikmečio vėliava. Šiandien – mokslininkų ir dailininkų, ir čia prasmės nėra. Jau kyla paminklai idėjoms, bevardžiams herojams, tiems, kurie neturi net kapo.

Vaikas – ne loterijos bilietas, kuris nulems portretą magistrato posėdžių salėje arba biustą teatro fojė.

Kiekviename yra unikali kibirkštis, kurią gali įskelti laimės ir tiesos titnagas, ir gal dešimtoje kartoje ji įsižiebs genialumo gaisru ir, pašlovinusi giminę, nušvies naujos saulės šviesa visą žmoniją.

Vaikas – ne dirva, kultivuojama paveldimumo, mes tik galime padėti augti tam, kas atkakliai veržiasi gyventi dar iki savo pirmojo oro gurkšnio.

Pripažinimo reikia naujoms tabako, vyno rūšims, bet ne žmonėms.

Pasakyk man, kas tavo tėvai…

Štai vaikas, kuriam patys geriausi ketinimai duoda mažai. Štai kitas, kuriam jie duotų daug, bet trukdo sąlygos. Vienam kaimas, kalnai, jūra reikš nedaug; kitam gal reikštų, bet mes negalime to jam suteikti.

Daugybė literatūros siekia atsakyti į vienintelį klausimą: ar džiovininkų vaikas gimsta ligotas, turįs polinkį į ligą, ar būna apkrečiamas po gimimo?

Kodėl vaikas nervingas: todėl, kad jį pagimdė nervingi tėvai, ar todėl, kad jie jį auklėjo? Kur riba tarp nervingumo ir nervų sistemos trapumo, kur dvasinio paveldimumo ribos?

Vėjavaikis tėvas susilaukia sūnaus švaistūno ar užkrečia jį savo pavyzdžiu?

Pasakyk man, kas tavo tėvai, ir aš pasakysiu, kas tu, – tai teisinga ne visada.

Pasakyk, kas tave auklėjo, ir aš pasakysiu, kas tu – ir tai ne visada teisinga.

Kodėl sveiki tėvai susilaukia silpnų palikuonių? Kodėl padorioje šeimoje kartais užauga sūnus niekšas? Kodėl paprasta šeima užaugina talentingą vaiką?

Be paveldimumo faktoriaus, būtina tyrinėti ir vaiko ugdymo aplinką. Ugdymo aplinka aš vadinu šeimos dvasią, kuri joje viešpatauja, taigi atskiri jos nariai negali turėti autonomiškos pozicijos. Ši dvasia nepakenčia pasipriešinimo, ji diktuoja, ji verčia.

Dogmatizmas

Tradicijos, autoritetai, ritualai, griežtas požiūris į pareigų atlikimą. Disciplina, tvarka, sąžiningumas. Rimtumas, dvasinė pusiausvyra, nešališkumas kaip aukščiausioji savireguliacijos forma – tvirtumo, pasitikėjimo savimi ir savo poelgių teisingumu požymis. Asketizmas, savidrausmė, kasdienis triūsas, griežta moralinė higiena… Atsargumas iki visiško pasyvumo. Visų teisių ir tiesų, kurios netapo tradicinės, kurių nenušvietė autoritetai, ignoravimas.

Jeigu šioje terpėje pasitikėjimas savimi neperaugs į tironiją, paprastumas – į primityvumą, ji gali būti vaisinga auklėjimo atžvilgiu.

Ji laužo vaiką, kuris yra svetimas šiai dvasiai, bet išaugina puikų žmogų, kuris atsakys pagarba savo auklėtojams už tai, kad šie nežiūrėjo į jį kaip į pramogą, o atkakliai vedė iškelto tikslo link.

Nelengvos gyvenimo aplinkybės, sunkus fizinis darbas nepakeis tokios aplinkos dvasinio turinio.

Stropumas peraugs į atkaklų darbą, ramybė virs susitaikymu, pasiaukojimas – išlikimu bet kuria kaina, o bailumą ir paklusnumą atpirks tikėjimas savo tiesa ir savimi.

Šiuo atveju pasyvumas ir konservatyvizmas – ne silpnybė, o jėga, kuri pasipriešins svetimai įtakai ir piktai valiai.

Dogma gali tapti bet kas: žemė, šventovė, tėvynė, dorybė, nuodėmė; dogma gali tapti mokslas, visuomeninė ir politinė veikla, turtas, bet koks pasipriešinimas, taip pat ir dievas kaip herojus, kaip stabas, kaip lėlė. Koks skirtumas! Juk ne taip svarbu, ką, svarbu – kaip stipriai tiki.

Kuo gali tapti?

Šalia bendrų aplinkos poveikio dėsnių auklėjimą veikia dar ir kitas – antitezės dėsnis. Mes matome tai tuomet, kai šykštuolis užaugina dosnų, bedievis – tikintį, bailys – didvyrį. Šito nepaaiškinsi nei paveldėjimu, nei aplinka.

Idėjinės aplinkos efektas – ne dvasios tvirtybė, o veržlumas, aktyvumas. Čia ne dirbama, o kuriama, veikiama,o ne lūkuriuojama. Čia nėra pareigos – yra gera valia. Čia nėra darbų – yra užduotys. Nėra abejingumo – tik įkvėpimas, entuziazmas.

Žmogaus, išauklėto šioje aplinkoje, vidinis reguliatorius – jo pasišlykštėjimas purvu ir moralinis estetizmas. Būna, kad akimirką jis gali nekęsti, bet niekada neniekina.

Turėdamas drąsos veikti, jis jautriai pagauna svetimų plaktukų garsus, susidomėjęs laukia rytojaus, jo netikėtumų ir stebuklų, atradimų ir klystkelių, kovos ir abejonių, naujų sprendimų ir vertybių perkainojimo.

Dogmatinė aplinka skatina vaiko pasyvumą, idėjinė – iniciatyvą. Dogmatinė tvirtina: „Aš padarysiu iš tavęs žmogų“, idėjinė – klausia: „Kuo tu gali tapti, žmogau?“

Turiu, kiek reikia

Aš turiu tiek, kiek man reikia: tai yra mažai (jeigu aš amatininkas), tai yra daug (jeigu aš žemvaldys). Noriu būti, kas esu: meistras, stoties viršininkas, advokatas, rašytojas. Darbas – ne tarnyba, ne postas, ne gyvenimo tikslas, o priemonė gauti naudos ir pasiekti norimam tikslui.

Kilniadvasiškumas, nerūpestingumas, geranoriškumas, gyvenimo džiaugsmas, gerumas – tiek, kiek reikia; savižina – tiek, kiek šito galima pasiekti be prievartos.

Šioje vaiko auklėjimo aplinkoje nėra elgesio nuoseklumo, nėra siekių ir norų nuoseklumo. Jis kvėpuoja vidine gerove, tingiais prisiminimais apie buvusias dienas, neskubriais šios dienos darbais, aplinkos paprastumu. Jis pats gali tapti bet kuo: iš knygų, pokalbių, susitikimų, gyvenimiškų įspūdžių savarankiškai audžia savo vizijų audinį ir renkasi savo kelią.

Pridedu prie to ir abipusę tėvų meilę. Vaikas retai jaučia jos stoką, kai jos nėra, bet sugeria ją, kai ji yra.

„Tėtis pyksta ant mamos, mama nesikalba su tėčiu, mama verkė, o jis trenkė durimis“, – štai debesis, užtemdantis dangaus mėlynę ir įšaldantis linksmą vaikų kambario netvarką.

Karjerizmas

Čia karaliauja tikslas, tačiau veda prie jo ne vidinis poreikis, o šaltas apskaičiavimas. Lozungai, iš kurių galima uždirbti, išlygos, su kurioms naudingiau sutikti. Vietoje tikrųjų vertybių – dirbtinė reklama. Gyvenimas – ne darbas ir poilsis pakaitomis, o medžioklė ir amžinas bėgimas. Tuštuma, plėšrumas, išpuikimas, lydimi pataikavimo, pavydo, piktdžiugos.

Tačiau pasitaiko, jog ir tokioje išskaičiavimo ir spaudimo aplinkoje iš dvasinių abejonių ir kančios išauga perlas.

Tai liudija, kad šalia bendrų aplinkos poveikio dėsnių auklėjimą veikia dar ir kitas – antitezės dėsnis. Mes matome tai tuomet, kai šykštuolis užaugina dosnų, bedievis – tikintį, bailys – didvyrį. Šito nepaaiškinsi nei paveldėjimu, nei aplinka.

Suaugusiųjų aplinka

Suaugusieji neprotingi, jie nemoka naudotis laisve, kurią turi. Jie laimingi, nes visko gali nusipirkti, ko tik nori, jiems viskas galima, bet jie vis tiek pyksta, rėkia dėl smulkmenų.

Suaugusieji ne viską žino, dažnai atsako, kad tik atsikabintum, arba šaiposi, arba atsako taip, kad suprasti neįmanoma, vienas sako viena, kitas – kita, ir neaišku, kuris – tiesą.

Kur sveikata – pilve ar galvoje? Sveikata – tai siela? Ar gydytojas irgi gali susirgti ir numirti? Ar Dievas meldžiasi? Ką veikia angelai – miega, valgo, žaidžia futbolą? O kas jiems siuva drabužius? Oras – irgi dievas?

Kokia naivi viltis tėvų (tik nevadinkite jų pažangiais), kurie mano, kad, pasakę vaikams, jog Dievo nėra, jie palengvins jų supratimą apie pasaulį.

Nėra dievo – o kas gi yra? Kas bus, kai aš numirsiu? Tėtis sakė, kad angelų nebūna, bet aš pati mačiau angelą…

Tos pačios abejonės ir nerimastingi klausimai.

Suaugusieji nėra geri. Tėvai duoda vaikams valgyti, bet nieko jiems neleidžia, juokiasi, kai ką nors pasakai, nepaaiškina, tyčia erzina. Kai geros nuotaikos, tai viskas galima, o kai pikti – tai viskas jiems trukdo.

Suaugusieji meluoja. Jie nesilaiko žodžio: pažada, o paskui pamiršta arba išsisukinėja, nubaudžia ką nors uždrausdami, nors ir taip gi neleistų. Jie liepia pasakyti tiesą, o kai pasakai – įsižeidžia.

Atkreipkite dėmesį į vaiko veido išraišką, kai jis, linksmai pribėgęs prie jūsų, ką nors pasako ne laiku ir ne vietoje, ir staiga jūs griežtai atstumiate jį.

Tėvas rašo, vaikas pribėga su skubia naujiena ir tempia jį už rankovės. Jis nesupranta, kad dėl to ant svarbaus dokumento atsirado dėmė. Išbartas, vaikas žiūri pilnomis nuostabos akimis: kas atsitiko?

Keleto nemokšiškų klausimų, nepavykusių pokštų, išduotų paslapčių, neatsargių prisipažinimų patirtis moko vaiką žiūrėti į suaugusius kaip į prijaukintus, tačiau vis tiek laukinius žvėris, kuriais niekada negalima pasikliauti visiškai.

Dauguma vaikų negali pakęsti, kai juos sodinasi ant kelių. Jeigu paimsi jį už rankos – jis atsargiai išsilaisvins. Tolstojus pastebėjo šį bruožą turint kaimo vaikus, jis būdingas visiems neprigąsdintiems ir nenuslopintiems.

Tie jų bučiniai, apkabinimai, patapšnojimai per petį, familiarumas, beprasmiški klausimai, juokas nežinia iš ko…

– Į ką tu panašus? Oi, koks didelis užaugai! Tik pažiūrėkite! – sutrikęs vaikas tik ir laukia, kada visa tai baigsis.

Pasaka apie autoritetus

Tu greitai įsiplieski, – sakau aš berniukui, – na, ir ką gi, muškis, tik nelabai stipriai, pyk, bet tik vieną kartą per dieną“. Tiesą sakant, vienoje šioje frazėje telpa visas auklėjamasis metodas, kuriuo aš naudojuosi“.

J.Korčakas

Vaikai turi daugybę dievų, dievukų ir herojų. Matomų ir nematomų, gyvų ir mirusių autoritetų. Jų hierarchija labai sudėtinga. Motina, tėvas, senelė, senelis, tetos, dėdės, namų tarnaitė, policininkas, kareivis, karalius, daktaras, tiesiog suaugęs žmogus, mokytojas, pažangūs bendramoksliai. Nematomi autoritetai: Dievas, gera sveikata, sąžinė, mirusieji, burtininkai, velniai, angelai, vilkai, giminaičiai, gyvenantys toli, apie kuriuos namuose dažnai kalbama…

Autoritetai reikalauja paklusti, vaikas tai supranta, skausmingai supranta. Jie reikalauja meilės – su tuo susitaikyti kur kas sunkiau. „Aš labiau myliu mamą ir tėtį.“

Mažyliai į keblius klausimus atsako miglotai koketuodami. Vyresni jų negali pakęsti: tai juos trikdo ir žemina.

Pagarba – labai sudėtingas jausmas. Vaikas bijo savarankiškai priimti sprendimą, pasiduoda vyresniųjų malonei.

Ant tėvo supyko viršininkas, ir tėčio bloga nuotaika. Kareivis bijo karininko, šis generolo, šis – karaliaus. Čia viskas aišku. Galbūt todėl berniukus taip domina kareiviai, gal todėl vaikai taip tiksliai dozuoja pagarbą draugams pagal tai, kurioje klasėje jie mokosi, – čia irgi viską nesunku suprasti.

Bet būna, kad labiausiai vertas pagarbos vaikui tampa piemuo, peiliuku išpjaustęs figūrėlę: šito nemoka nei mama, nei generolas, nei daktaras.

Tu sakai: „Mano vaikas…“

Tavo drugelis virš kunkuliuojančio gyvenimo srauto. Kaip jam pridėti tvirtybės, o ne sumažinti skrydžius, kaip sutvirtinti jo sparnus, o ne juos pakirpti?

Savo pavyzdžiu, pagalba, patarimu, žodžiu?

O jeigu viską paneigs?

Po 15 metų jis žvelgs į ateitį, tu – gręžiosies atgal.

Tavyje – prisiminimai ir patirtis, jame – nepastovumas ir įžūli viltis. Tu svyruoji – jis laukia ir tiki, tu būgštauji – jam viskas paprasta.

Jaunystė, jeigu ji nesišaipo, neatsiriboja, nesmerkia, visada siekia ištaisyti praeities klaidas.

Taip turi būti.

Šį tekstą parašė lenkų gydytojas ir pedagogas Janušas Korčakas (1878 - 1942), paskyręs savo gyvenimą svetimiems vaikams. Jis žuvo kartu su savo globotiniais ir bendradarbiais vienoje iš dujų kamerų Treblinkoje. (Nuotraukoje stovi viduryje)
Šį tekstą parašė lenkų gydytojas ir pedagogas Janušas Korčakas (1878 – 1942), paskyręs savo gyvenimą svetimiems vaikams. Jis žuvo kartu su savo globotiniais ir bendradarbiais vienoje iš dujų kamerų Treblinkoje. (Nuotraukoje stovi viduryje)
 

Šaltinis:
How to Love a Child. Janusz Korczak. (Parengta sutrumpintai)
Parengė Vilma Skiotienė 

 

 Šių ištraukų internetinis adresas:
http://www.ve.lt/?data=2010-04-14&rub=1202982464&id=1271053278
http://www.ve.lt/?data=2010-04-17&rub=1202982464&id=1271396018