Humaniško ugdymo patirtis

Visą Lietuvos pedagoginę bendruomenę, visų – ypač tiksliųjų dalykų mokytojus! – kviečiame susitelkti prie tautos išminties lobyno bei Lietuvos mąstytojų S.Šalkauskio, A.Maceinos, Vydūno, V.Krėvės, M.K.Čiurlionio, J.Vabalo-Gudaičio, S.Stulginskio, M.Lukšienės, monsinjoro K.Vasiliausko, Tėvo Stanislovo, J.Marcinkevičiaus ir kt. kūrybos – joje pilna pedagogikos, prilygstančios Humanistinei pedagogikai. Tai lietuviškoji „Humanistinės pedagogikos antologijos“ dalis, turime iš kur išminties ir dvasinių jėgų semtis, kad pirmiausiai patys – suaugusieji – dvasiškai tobulėtume.

O ko turime iš jų mokytis, labai aiškiai kalba „HP manifestas“:

„Kiekvienas esame savo subjektyvaus ugdymo lauko, į kurį įtraukiame vaikus arba atskirą Vaiką, kūrėjas. To lauko galia ir kokybė priklauso nuo mūsų asmenybės ir mūsų kultūros: charakterio, būdo, jausmų, minčių, žinių, siekių, pasaulėžiūros. Mūsų ugdymo laukas – tai mūsų esmės atspindys. Iš to – pati fundamentaliausia humanistinės pedagogikos problema – saviugda.
Kaip ji vyksta? Kaip ir ką tobulinti?
Kaip padaryti, kad mūsų žodžiai atitiktų darbus?
Kaip plėsti savo sąmonę?
Kas šiame procese mums gali padėti?
Kaip saviugdos keliu vesti vaikus?“
„Kokiais šviesiais ir kūrybingais vaizdiniais mums turtinti kiekvieno Vaiko dvasinį pasaulį?
Kaip patiems gyventi daugiabriaunį dvasinį gyvenimą ir būti dvasingos veiklos pavyzdžiu?
Kaip mums patiems būti Tauriais ir Kilniaširdžiais nuolat bendraujant su vaikais, su kiekvienu Vaiku?
Kaip, kokiais pavyzdžiais ir kokio turinio mokomąja medžiaga tas savybes mums brandinti kiekvieno Vaiko sieloje?
Kaip ugdytis atsakomybę už savo mintis ir žodžius, mokytis pozityvaus, aiškaus, skaistaus mąstymo ir pozityvaus, išmintingo, gražaus kalbėjimo?
Kaip mums patiems išsaugoti savo minčių tyrumą?
Kaip kiekvieną Vaiką išmokyti atpažinti priežastis dabartiniuose „pasėliuose“ ir analizuoti bei padaryti išvadas iš jo paties gyvenime kilusių įvairių pasekmių?
Kaip mes patys paisome priežasties ir pasekmės dėsnio?
Kaip mylėti visus vaikus ir kiekvieną atskirai, kad jie priimtų meilę ir pasiduotų jos auklėjamajai įtakai?
Kaip juose auginti meilės atsaką mums?
Kaip ugdyti meilę artimui ir viskam, kas egzistuoja?
Kaip savo meilę vaikams ir kiekvienam Vaikui išreikšti vis subtiliau?
Kaip auginti dvasinę bendrystę su savo mokiniais, auklėtiniais, su kiekvienu Vaiku?
Kokie turi būti mūsų bendravimo su vaikais ir su kiekvienu Vaiku ypatumai, prasmė, turinys?
Kaip savo sąmonės sraute auginti dvasinę bendrystę?
Kaip sutaurinti žinias?
Kaip perteikti tas žinias „širdies kalba“?
Kokios yra žinių grožio perteikimo formos?
Kokiais dvasiniais doriniais dialogais jas sėti vaikų sielose?“ 

Amžinosios bendražmogiškos vertybės – Kultūra, Sąžinė, Garbė, Ištikimybė, Kilnumas, Meilė, Tikėjimas – todėl ir yra amžinos ir bendražmogiškos, kad nepriklauso nei nuo tautybės, nei nuo geografijos, nei nuo partijų ideologijos, nei nuo klimato, nei nuo specialybės, nei nuo valdininkų įsitikinimų… 

Tą suvokdami, prašome supratimo: ne lietuvių pedagogų patirtį, taikant HP idėjas, pateiksime Jums ir rusų kalba, nes nė labiausiai norėdami nepajėgtume visko išversti į lietuvių kalbą. Juk dvasingumas – tai ne tautybė…