I. Stulpinienė: Fizikos auklėjamasis potencialas

Irena Stulpinienė
Klaipėdos „Vėtrungės“ gimnazijos
fizikos mokytoja metodininkė

FIZIKOS
AUKLĖJAMASIS POTENCIALAS

Netolimoje ateityje mokytoju iš pašaukimo vadins ne tą, kuris turi labai daug enciklopedinio pobūdžio žinių – technologiniai pasiekimai jau dabar leidžia formalias žinias „turėti po ranka“. Tikru mokytoju vadins tą, kuris mokys vaikus iš neaprėpiamos žinių lavinos atpažinti, atsirinkti ir kūrybiškai naudoti pačias svarbiausias – jis puikiai suvoks, kurios žinios žmogui yra svarbiausios!

Tikras mokytojas plačiai suvoks senovės išminčių teiginį „Pažink save – pažinsi Visatą ir dievus“ ir tokio beribio pažinimo troškuliu bandys „užkrėsti“ vaikus. Ne sau gyvens mokytojas iš pašaukimo: gyvenimo prasmė ir svarbiausias tikslas jam bus pažinti patį save, tobulinti save ir tokiu būdu – per poveikį vaikams – keisti gyvenimą Žemėje į žmoniškesnį, teisingesnį, gražesnį.

Deja, deja, šiuolaikinė mokykla labiau panaši į žmogelį, kuriam nei tos Visatos, nei dievų jokių nereikia! Šiuolaikinis fizikos mokytojas skęsta mokslinės technologinės informacijos jūroje. Negana to, dar ir vaikus kartu gramzdina: koks čia pažinimas, kuris nepakylėja, neteikia džiaugsmo, žadina stresą arba depresiją?

KAM DANGUS TUŠČIAS, TO IR ŠIRDIS TUŠČIA

Yra įprasta manyti, kad pagrindinė matematikos bei gamtamokslio užduotis – mokyti analizuoti ir formuoti kritinį mąstymą.

Bet tai – ne visa tiesa.

Dar svarbiau, kad mokyklinis gamtamokslis formuoja pasaulėvaizdį!
Tačiau kokį? Tai vienas esminių šiuolaikinio ugdymo klausimų.
Pabandykime išsiaiškinti.

Kai mokinys klausia „Kam mokytis, jeigu visvien mirsime?“, trumparegiška aiškinti, kad svarbiausias mokymosi tikslas – materialus gerbūvis; melas – išvedžioti, esą daugelis ieškojo, tik niekas dar nerado, kokia gyvenimo ir pažinimo prasmė; arogancija – tvirtinti, kad po mirties nieko nebūsią. Tokie mokytojų ar kitų suaugusiųjų atsakymai – būsimų jaunuolio klystkelių pradžia, nes:
1) formuoja grubaus materializmo pasaulėžiūrą, kuri kategoriškai atmeta viską, kas susiję su žmogaus psichiniu bei dvasiniu pasauliais;
2) skatina vartotojišką gyvenseną, egoistišką mėgavimąsi fizinio gyvenimo malonumais, vadovavimąsi šūkiu „po manęs – nors ir tvanas“.

Perdėtas analizavimo ir kritinio mąstymo sureikšminimas sočiai maitina ateistinę pasaulėjautą – matome, su kokiu pasimėgavimu dalis jaunuolių teigia niekuo netikėsią, kol patys nepačiupinėsią. Naivuoliai, tikisi tapti visų sričių mokslininkais, visų galų meistrais? Į puikybę, apsvaigus nuo pirmųjų mokslo žinių, dėmesį atkreipė fizikos Nobelio premijos laureatas Verneris Heizenbergas: „Pirmasis gurkšnis iš gamtos mokslų indo gimdo ateizmą, tačiau indo dugne mūsų laukia Dievas“.

Vadinkime daiktus tikrais vardais: dažniausiai viską sau leidžia ir nuo visokios atsakomybes save atleidžia nei Dievą, nei velnią netikintys nemokšos. Išminčių seniai paaiškinta: „Kam Dangus tuščias, to ir širdis tuščia“.

MĄSTYMAS – TAI ANALIZĖ IR SINTEZĖ KARTU

Mokytojai žino Hegelio triadą tezė-antitezė-sintezė. Filosofijos žodynas aiškina: „…kiekviena stadija (tezė) sukelia savo priešingybę (antitezė) ir įveikia viena kitą sintezėje („įveikia“ čia reiškia kartu neigimą, išsaugojimą ir iškėlimą), kaip kad kiekviena sąvoka pagimdo priešingą sąvoką ir paskui abi yra įveikiamos aukštesnėje sąvokoje“ [2; kursyvas I.S.].

Taigi, problemos sprendimas – aukštesniame ir subtilesniame lygyje. Jau minėjome pavyzdžius: meilės (tezė) ir neapykantos (antitezė) problemą išsprendžia pakanta ir tolerancija (sintezė); laisvės ir būtinybės konfliktą išsprendžia tikslingumas, nusikaltimo ir bausmės – atgaila; traukos ir stūmos prieštarą išlygina sukimasis, o statikos ir dinamikos – ritmas ir pan.  

Deja, dažniausiai manoma, kad mokinys jau yra išmokytas mąstyti, jeigu geba argumentuotai paneigti nepatikusią priešingybę arba argumentuotai įrodyti pageidaujamą priešingybę (toms treniruotėms steigiami net specialūs diskusijų klubai). Užsižaidus/užsikrėtus atskirybių ir detalių analize ir kriticizmu, ilgam įstringama antroje mąstymo pakopoje – antitezėje.

Tuomet sintezė – galutinis ir aukštesnis tikslas – apskritai užmirštamas. Sintezė padėtų kurti save kilnesnį, aukštesnį, geresnį, laisvesnį. Bet analizė – sintezės priešingybė – mąstymo operacija, reiškianti atskyrimą (gr. analysis – skaidymas, išskyrimas; gr. synthesis – sujungimas). Kritinis mąstymas be problemos kilsterėjimo aukštyn (be konstruktyvios kritikos) kritikuojantį stipriai pririša prie kritikos objekto ir dažnai virsta sąstingiu, neigimu, net skaldymu – veiksmais, priešingais kūrybai. Kūryba ir sintezė – lyg seserys dvynės, visuomet jos – tam tikra filosofija: ieškojimas savo vidinėse gelmėse, atsidavus Kūrėjui, gilus savęs bei platus pasaulio suvokimas!

Žymus Lietuvos pedagogas Leonas Jovaiša teigia:„Mokymo procese sintezė neatskiriama nuo analizės. Jos viena kitą papildo ir yra pagrindinės mąstymo operacijos. Be jų negali būti mąstymo“ [3] .

Akivaizdu: sąmoningumo ir kūrybos nebus be mąstymo, o mąstymas – tai analizė ir sintezė kartu! Tai reiškia, kadmokslinio-loginio tyrinėjimo negalima atplėšti nuo žmonijos vidinio-dvasinio patyrimo, o fizinio pasaulio – nuo Dvasinio. Tačiau gamtos mokslai praktiškai neskiria laiko ir vietos sintezės gebėjimui lavinti, neatsižvelgia į žmogaus vidinį-dvasinį patyrimą. Tai ar galėtume drąsiai tvirtinti, kad ugdome sąmoningą, mąstantį ir kūrybiškąjaunimą (ne apie tikybos pamokas kalbame – apie visusmokymo dalykus)? Tokio ugdymo uždavinio – nuo analizės ir kritinio mąstymo pereiti prie sintetinio mąstymo – fizikos, matematikos, chemijos, geografijos, biologijos ir kitų dalykų mokytojai, kad ir labai norėtų, kelti negali, nes tam prireiktų papildomo laiko. Deja, „pasidaryti“ laiko, iš kurso išbraukę kai kurias enciklopedinio pobūdžio žinias, mokytojai patys negali. Mokymo standartai visas jas saugo kaip devyngalvis slibinas: pabandyk kurios atsisakyti – iškart vaikams per egzaminą atsirugs.

O moksle tuo tarpu sparčiai tvirtėja visuminio – holistinio, kosmistinio – pasaulėvaizdžio pozicijos!
Bet mokyklose tokios sąvokos dar nė nevartojamos.

MOKSLAS IR METAMOKSLAS

Sąvokos visuminis, holistinis – daugeliui jau pažįstamos.
Tačiau kokį mąstymą mokslininkai vadina kosmistiniu?
Pateiksiu tik vieną pavyzdį.

2003 m. Maskvoje vyko solidi tęstinė tarptautinė mokslinė konferencija „Kosmistinė pasaulėžiūra – naujas XXI amžiaus mąstymas“. Nuo balandžio iki spalio mėn. įvairių sekcijų posėdžiuose dalyvavo daugiau kaip 900 įvairių valstybių mokslininkų: iš jų – 13 akademikų, 87 mokslų daktarai ir profesoriai, 39 mokslų kandidatai. Buvo perskaityti 125 pranešimai, baigiamajame posėdyje – 22. Mokslininkai kalbėjo, kad viskas – ir reiškiniai, ir įvykiai, ir žmonės – turi dvi puses: žemišką ir dvasinę; kad žemišką dalį tiria mokslas, o dvasinę – metamokslas; kad mokslas ir metamokslas yra du lygiaverčiai ir lygiateisiai pažinimo būdai; kad visko – ir reiškinių, ir įvykių, ir žmonių – pilnam suvokimui abi tos pusės yra būtinos, o vienpusis jų aiškinimas iškreipia tiesą. „Išskirtinė naujo kosmistinio mąstymo savybė yra žmonijos mokslinės, filosofinės ir religinės patirties ir meno pasiekimų sintezė. Kosmistinis mąstymas persmelkia ir aprėpia visas žmogaus veiklos sritis, ypač kūrybą, atveria naujas galimybes įvairioms pažinimo formoms, tarp jų toms, kurios buvo vadinamos nemokslinėmis“ – rašoma šios konferencijos Rezoliucijoje [4] (Rezoliucijos teksto ir kai kurių mokslininkų pranešimų ištraukų vertimus į lietuvių kalbą kiek vėliau pateiksime mūsų svetainės puslapyje „Mokslas“).

Tokias išvadas mokslininkai daro todėl, kad “greta praktinio išorinės kosminės erdvės įsisavinimo ir vis platesnio suvokimo apie kitų pasaulių egzistavimą, gyvybės formų įvairovę, žmogus pradėjo išeiti už įprastinių jutiminės realybės ribų ir atrasti savo vidinį kosmosą, vis labiau save suvokdamas organiška vieningos kosminės realybės dalimi” [4].

Subtiliam ateities mokslui, tyrinėsiančiam dar subtilesnius reiškinius, vis subtilesnius energijų ir materijos lygmenis,reikės ypatingai jautrių, subtilių, plačios sąmonės bei vaizduotės tyrinėtojų, sugebančių ne tik didįjį Kosmosą „užkariauti“, bet ir vidinį – grimzti į žmogaus sąmonės gelmes.

Bet ar subtilumas ugdomas tiriant tik žemiškąją visa ko dalį?
Ar įsileis begalybę ir amžinumą žmogus, apsiribojęs tik trim matavimais?
Ar intuiciją ir dvasinę įžvalgą įmanoma lavinti tik loginiaismetodais?
Ar įmanoma išugdyti kūrybiškumą, teikiant tikstandartizuotas žinias?

Šitaip tikrų mokslininkų ir atradėjų mokyklos neišaugins. Žinoma, išaugins darbščius taikomųjų mokslo sričių specialistus, gerus technologus, – bet ne kūrėjus. Atradimai ir kūryba galimi tuomet, kai yra jausminis žinojimas – žinojimas „iš savęs“, kitaip psichine energija (tokias mokslininkų vartojamas sąvokas mokslinėse visuomeninėse konferencijose teko ne sykį girdėti).

Impresionistai seniai aptiko būdą įspūdžio jausmui ir gyliui perduoti: paveikslus jie tapė plačiais potėpiais – nė nesistengė smulkiai ištapyti visas detales. Panašiai bus ir ateities mokyklose: nebereikės tiek daug smulkių detalių ir faktų, svarbiausia bus vaiko sąmonės drobėje nutapyti platų, suprantamą ir vientisą pasaulėvaizdį – padės jausminis žinojimas.

Bet viską kažkada sau tiksliai apibrėžę ir suskirstę, apsiriboję mokslo pedantai jokio jausminio žinojimo, jokios psichinės energijos nepripažįsta. Jiems nesvarbu, kad/kaip pažangūs mokslininkai tokias sąvokas pagrindžia ir vartoja, svarbiau, kad senuose vadovėliuose apie tai neparašyta – siauruose „pliko“ materializmo rėmuose jiems tiesiog yra saugiau gyventi. Išmintinga psichologų rekomendacija „derinti jaučiantį protą ir mąstančią širdį“ jiems taip ir lieka tik gražus teorinis šventinis posakis.

Nes jie nesuvokia, kaip toks suderinimas vyksta.
Tą suderinimą, sako mokslininkai, pradėti reikia dar… kūdikystėje.

FILOSOFIJA… VAIKŲ DARŽELYJE

Praktika rodo, kad vaikų vaizduotei lavinti, kūrybiškumui ugdyti būtinai reikia pasakų, bet taip pat būtinai reikia ir… filosofijos – moralės ir doros dėsniais grįstos gyvenimo išminties. Tą teigia ir Humanistinė pedagogika, bet jeigu kam ir jos teiginių nepakanka, tegu žinios iš Škotijos patvirtina, kad tai tiesa:

„Siekiant padidinti vaikų IQ ir mažamečių pasitikėjimą savimi, juos nuo trijų metų gali pradėti mokyti filosofijos… Suprantama, <…> pedagogai ne paskaitas apie atskirų filosofų teorijas ir pažiūras skaitys, bet naudos paveikslėlius ir pažintinio turinio pasakojimus… Mokinių, kurie mokėsi prieš 6 metus startavusio kurso „Mąstymas filosofijos pagalba“ (Тhinking Through Philosophy), IQ pakilo vidutiniškai 6,5 balo, o pagerintą intelektinio darbingumo lygį jie išsaugojo ir vidurinę mokyklą pabaigę. Nustatyta, kad pakilus mokinių savęs vertinimui ir pagerėjus emocinėms reakcijoms, pagerėjo klasės drausmė. Tyrimus atliko Dandi miesto universitetas <…>. Pirmoji programos realizavimą pradėjo Sannisaido pradinė mokykla, jos direktorius Polas Kleghornas pareiškė, kad svarbu „pagauti“ vaikus kiek tik galima anksčiau – kol dar formuojasi smegenys ir moralinės nuostatos. „Jeigu pradedama dar vaikų darželyje, vaikai įgyja mąstymo tobulinimo instrumentus, ir mes pradedame kurti išmintingesnį pasaulį“ – pabrėžė jis“ – [5; paryškino I.S.].

Humanistinės pedagogikos pasekėjams toks požiūris – jokia naujiena. Jie gerai žino: visuminiam ugdymui reikia ne projektų, pritraukiančių gausius ES pinigus, bet drąsaus, neįprasto – dvasinio! – požiūrio į Pasaulį ir Žmogų.
Nes Humanistinė pedagogika yra ne tik mokslas, bet ir metamokslas.

Ne šiaip sau Išminčių pasakyta: „Pirmiau, nei gramzdinti į mokslines formules, reikia suformuoti tvirtus gyvenimo pamatus“.

VISAIS BŪDAIS TEIGTI AUKŠTUOSIUS PASAULIUS

Gamtamokslis, savo esme, buvo, yra ir liks Gamtos (reiškia, ir žmogaus Būties – buvimo Visatoje) filosofija. Žinome, kad atskiri gamtos mokslai kažkada kilo iš bendros Gamtos filosofijos, o mūsų laikais tie atskiri gamtos mokslai ir vėl sparčiais tempais suartėja. Juos jungia šiuolaikinė mokslinių tyrimų sritis – sinergetika, įvairių sričių mokslininkų vadinamą tiltu tarp gyvosios ir negyvosios gamtos. O kur dar banginė ir lingvistinė genetika, kvantinė teleportacija, psichofizika ir bioenergoinformatika, neriboto minties greičio ir galios, vandens atminties, širdies supersąmonės tyrimai; fizikinio vakuumo teorija, M-teorija (arba Visos Esmės, arba Superstygų teorija) ir daugybė kitų mokslo atradimų…

Gali kilti klausimas: o ką, jei tos teorijos vėliau bus atmestos, jeigu kurie nors atradimai nepasitvirtins – argi galima, ar reikia mokykloje pasakoti apie tai, kas dar mokslo nėra garantuotai patvirtinta?

Ne tik galime – privalome apie visa tai kalbėti!

Mokytojas, nutylintis nepaaiškintas mokslo problemas ir ginčytinas teorijas bei hipotezes, neigiantis neįprastus psichofizinius reiškinius ir nesidomintis tokių reiškinių moksliniais tyrimais:

1) kuria klaidinantį, galutinai išbaigto, sykį ir visiems laikamsnusistovėjusio ir nekintančio mokslo vaizdinį. Apsiriboja vienpraeities atradimais ir diegia mintį, kad mokslas stovi vietoje!Suprantama, kad naujas teorijas įrodinės arba atmetinės mokslininkai – ne mokytojų tai darbas. Bet mokytojai visuomet privalo žinoti naujausius mokslo atradimus, nes pirmutinė jų pareiga – būti pažangos laidininkais, laiku pranešti apie „naujus vėjus“ moksle, mokyti jaunimą susiorientuoti informacijos sraute;
2) palieka jaunuolius „savišvietai“, visus mokslo dar nepaaiškintus reiškinius iš įpročio vadindamasantgamtiniais: jį kažkada tvirtai ir nekintamai išmokė, kad jokių nepaaiškintų reiškinių – telekinezių, teleportacijų, aiškiaregysčių, minties skaitymų ar pan. – gamtoje nėra ir būti negali, o jeigu ir yra, tai jie kažkaip „kybo“ antvargšelės gamtos… Ir „šviečia“ tuomet jaunimą turgaus būrėjos, pigūs ekstrasensai, laikraštiniai astrologai ir visokie būrimo iš kavos tirščių „specialistai“. O netrukus mūsų abiturientai taps tėvais ir savo supratimą perduos savo vaikams… Šitaip mokykla „padeda“ visuomenei septynmyliais žingsniais grįžti į gūdžius laikus, į balanos gadynę – neryžtingas mokyklos lūkuriavimas, kai mokslas jau seniai tyrinėja subtilius energetinius reiškinius, yra spartus ėjimas atgal.

Mokytojas iš pašaukimo drįsta sau pasakyti: kadangi sąvokas metamokslas, metafizika, metarealybė vis dažniau vartoja ne tik mokslininkai filosofai, bet ir mokslininkai fizikai, chemikai, matematikai, tai ir man pamokose jos priimtinos – šias pasaulėžiūrinį krūvį nešančias sąvokas moksleiviai turi girdėti dažniau! Mokytojas iš pašaukimo nelaukia nei naujų vadovėlių, nei nurodymų „iš viršaus“ – pats suranda tinkamą momentą ir būdą kalbėti apie dvasingą mokslą, praleidęs vieną kitą nereikšmingą temą ar neišsprendęs kai kurių uždavinių. Kuomet tokia baisi sumaištis pasaulyje, jis skubiai atsirenka, kas visų svarbiausia, prisiima atsakomybę ir ryžtingai veikia.

Būtina visais įmanomais būdais teigti Aukštuosius Pasaulius! 

GYVAS ŽMOGUS NEGYVAME GAMTAMOKSLYJE

Gyvybinga yra viskas, kas išsilaiko kaip visuma, tačiau atskirtose dalyse gyvybės jau nebėra. Žmogus su jo sąmone ir dvasinėmis savybėmis yra begalinis, gyvas ir tobulėjantis mikrokosmas, bet mokyklinis gamtamokslis tyrinėja vien tai, kas negyva: „preparuoja“ žmogų, atplėšdamas esminę jo dalį – sąmonę. Net biologija žmogų vaikams aiškina tik anatominiu, fiziologiniu, genetiniu požiūriu, bet nė žodžiu neprabyla apie žmogaus sąmonę, minties jėgą, noosferą, Kosmosą. Nors jau seniai ir sėkmingai eksperimentuojama perduodant mintį tolimais nuotoliais ne tik Žemėje, bet ir iš giliausių šachtų į kosmines stotis. Dujos persmelkia skystį ir kietus kūnus; tuštuma persmelkia dujas, skystį ir kietus kūnus – taip ir mintis skrodžia ne tik orą, vandenį, akmenį, bet ir pačią tuštumą.

O sąvoką noosfera V.Vernadskis apibrėžė daugiau kaip prieš pusę amžiaus. 1944 m. veikale „Biosfera ir noosfera“ jis rašė: „Tuo pačiu evoliucijos procesas įgauna ypatingą geologinę prasmę todėl, kad jis sukūrė naują geologinę jėgą – socialios žmonijos mokslinę mintį. Kaip tik mes patiriame jos ryškų įsiterpimą į planetos geologinę istoriją. Paskutiniais tūkstantmečiais stebimas vienos gyvosios medžiagos rūšies – civilizuotos žmonijos – intensyvus įtakos stiprėjimas biosferos kitimui. Dėl mokslinės minties ir žmogaus darbų poveikio biosfera pereina į naują būvį – į noosferą. <…> Žmogus privalo suprasti, …kad jis nėra atsitiktinis, nuo išorės (biosferos arba noosferos) nepriklausantis, laisvai veikiantis gamtos reiškinys. Per jį neišvengiamai pasireiškia didelis, mažiausiai du miljardus metų dėsningai besitęsiantis, gamtos procesas. Dabar, šalia neregėto mokslinės minties suklestėjimo, aplinkinio gyvenimo baisenybėms įtakojant tenka girdėti, kad ateina barbarai, žlunga civilizacija, žmonija pati save naikina. Aš tokias nuotaikas ir samprotavimus suprantu kaip nepakankamai gilaus aplinkos suvokimo pasekmę. Neatėjo dar mokslinė mintis į gyvenimą…“ [6; kursyvas Vernadskio; paryškino I.S.].
„Tai nauja planetos istorijos stadija. <…> Ta stadija yra iš esmės naujá Žemės, o ne vien tik žmonijos, istorijoje. Žmogus pirmą sykį realiai suprato, kad jis yra planetos gyventojas ir gali – privalo – mąstyti ir veikti nauju aspektu, ne vien atskiros asmenybės, šeimos arba giminės, valstybių arba jų sąjungų požiūriu, tačiau ir planetiniu aspektu“ [7; kursyvas Vernadskio].
„Noosfera – paskutinė iš daugelio biosferos evoliucijos būsenų geologinėje istorijoje – mūsų dabartis“ – rašė jis [8].

Tai, ką taip toliaregiškai teigė Vernadskis, padeda suvokti: žmogus yra neatsitiktinis gamtos reiškinys, jo mintys net evoliuciją įtakoja, todėl, „išplėšus“ žmogaus mąstymą ir sąmonę iš biosferos, tolimesnė evoliucija netenka prasmės! Bet mokykliniame gamtamokslyje sąvokų sąmonė, noosfera,makro- ir mikrokosmosas nė su žiburiu nerasi. Išties, kaip apgailestavo Vernadskis, matyt „neatėjo dar mokslinė mintis į gyvenimą“…

Tejaras de Šardenas teigė: „Tikra fizika – ta, kuri sugebės į vientisą pasaulio vaizdą įterpti žmogų“. Vis dažniau teigiama, kad mokslas, savo žinių sistemoje nerandęs vietos žmogaus sąmonei (gyvam, „nepreparuotam“ žmogui!) yra nevisavertis. 1994m. Oksfordo universiteto matematikas ir kosmologas Penrousas (R.Penrose) teigia:„Mokslinis pasaulėvaizdis, kuris ignoruoja sąmonės problemą, pretenduoti į pilnatvę negali. Kadangi sąmonė – Visatos dalis, tai bet kuri fizikinė teorija, kuri sąmonei neskiria tinkamos vietos, turi netvirtą fundamentą“ [9].

Daug panašių teiginių ieškodami rastume įvairių sričių mokslo darbuose. Būtent todėl mintis, kad žmogus yra kūno, proto, jo sąmonės, sielos ir dvasios visuma – yra kertinė naujos holistinės pasaulėžiūros mintis. O grubus materializmas, apriori paskelbęs minties, sielos, dvasios pasaulius bei žmogaus sąmonę už materijos ribų, – jau pasenusi pažinimo metodologija.

Todėl aišku: mokykla privalo ugdyti žmogų kaip visumą,o ne vien tik jo kūną ir intelektą. Prieštaraujančių paklauskime: gal gamtos dalykų pamokose mokytojai pakankamai kalba apie amžinąsias vertybes? Gal yra vadovėlių, teigiančių, kad žmogus yra dvasinė, pasaulius jungianti būtybė, kurios paskirtis – dvasinė evoliucija ir kūryba? Gal vadovėliai užsimena, kaip auklėti savo mintis, aiškina žmogaus atsakomybę už jas, nes jų energija gali ne tik kurti, bet ir griauti? O gal sąvokos Metarealybė, Aukštieji Pasauliai ir pan. mokykliniuose vadovėliuose jau nebe tabu?

Nėra tokių vadovėlių – tik gili tyla.

Tačiau vaikai laukti negali – jie greit suaugs ir paliks mokyklą. Vaikus tie naujieji atradimai ypatingai traukia, juos domina tų atradimų sąsajos su žmogaus Būties ir gyvenimo prasmės klausimais – tuo įsitikinau ne kartą ir įvairaus amžiaus vaikų klasėse. Vaikai visa savo subtilia esybe jaučia, kad pasaulis yra platesnis ir didingesnis, gražesnis ir spalvingesnis, paprastesnis ir paslaptingesnis – Begalinis, Amžinas ir Gyvas, o ne toks ribotas, kokį jam „piešia“ gamtos mokslų, pirmiausiai, fizikos, pamokos. Todėl neturi būti taip, kad mokyklinė fizika ir kiti gamtos mokslai būtų skirti tik intelekto treniravimui.

Teisus G.Lichtenbergas: „Kas supranta tik fiziką, tas nesupranta ir jos“!
Teisus ir Šardenas, sakęs, kad tikros fizikos be žmogaus nėra.

PAPILDOMUMAS

Tik iš pirmo žvilgsnio logika ir jausmas – nesutaikomos priešybės.

Nuo seniausių laikų priešingų pasaulio pradų suderinamumą ir vienybę aptarinėjo ir aiškino daugelis Rytų šalių bei graikų mąstytojų. Deja, vakariečiai „dažniausiai priešybes supranta kaip nesuderinamas, viena kitą atmetančias kategorijas. Iš to – amžina kova tarp (savos) „tiesos“ nešėjų ir (oponentų) „suklydimų“, materializmo ir idealizmo, gėrio ir blogio. Retai kas suvokia, kad šioje kovoje neįmanoma nė vienos pusės pergalė. Jeigu, nelaimei, taip atsitiks, sustos pasaulio raida, o be vystymosi nėra egzistencijos“ – rašo geografijos m. dr. A.Armand [10]. Jis primena, kad dar prieš 400 metų Džordanas Brunas skelbė, kad visokiόs filosofijos, visokio mąstymo, visokių dvasinių ieškojimų tikslas yra „coincidentia oppositorum“ – priešybių sujungimas [11].Bet Vakarams toks mąstymas buvo nepriimtinas: žinome, kuo baigėsi – inkvizicijos laužu.

Viskas pasikeitė, kai 1927 m. fizikos Nobelio premijos laureatas Nilsas Boras suformulavo svarbiausią kvantinės mechanikos papildomumo principą. „Priešybės yra papildiniai“ („Contraria sunt complementa“) – šis trumpas lotyniškas užrašas N.Boro herbe glaustai perteikė atrasto principo esmę: priešingybės yra nedali visuma ir sužinoti mokslo tiesą vieną priešingybę atmetus – nebeįmanoma! Kad papildomumo principas – fundamentalus dėsnis, reikšmingas visam mūsų pasauliui, N.Boras puikiai suprato, nes ne sykį rašė, skaitė pranešimus apie tiksliųjų ir humanitarinių-socialinių mokslų papildomumą; akcentavo mokslo ir religijos, įvairių tautų kultūrų papildomumą, logikos ir jausmų papildomumą pažinimo procese.

Šiandien akivaizdu, koks teisus buvo genialusis fizikas.
Argi kosmistinė pasaulėžiūra ir Humanistinės pedagogikos postulatai, teigiantys priešingybių – Dvasios ir Materijos, proto ir širdies, Rytų ir Vakarų – vienybę, nėra to paties fundamentalaus principo pasireiškimas? Argi neaišku, kad be šių priešybių suderinimo jokios darnios plėtros neturėsime? „Tik kartu iš abiejų šių pradų [In ir Jan – I.S.] galima sukonstruoti stabiliai besivystantį pasaulį, kuriame visa naudinga ir nauja bus išsaugota, o visa, kas paseno, atsinaujins“ – teigia A.Armand. [12].

Reikia tvirtai ir paprastai, kad įsidėmėtų visam gyvenimui, nuolat aiškinti ir priminti vaikams: „Jei dvasinės tiesos yra amžinos ir universalios, tai reiškia, kad jas įmanoma išreikšti bet kuria kalba, įskaitant ir mokslo kalbą“ [13]. Tai ne kokio nors religinio veikėjo žodžiai – taip kalba fizikas ir psichologas, su pagyrimu baigęs Kembridžo universitetą ir kompjuterių mokslo aspirantūrą, kompjuterinės grafikos ir Rytų filosofijos žinovas, meditacijos neurofiziologijos tyrinėtojas, knygos „Nuo mokslo iki Dievo. Fiziko kelionė į sąmonės paslaptis“ autorius Piteris Pasellas (Piter Russell).

Tikrai jau laikas ir mokytojams aktyviai kalbėti apie dvasingą mokslą.

UGDYMAS – TAI IR MOKYMAS, IR AUKLĖJIMAS

Neapgaudinėkime savęs: ne klasės vadovas yra tikrasis vyresniųjų klasių moksleivių auklėtojas – jis vos spėja tvarkyti gausybę privalomų dokumentų.

Tikrasis auklėjimas vyksta pamokose – bet kurio dalyko pamokose. Argi įmanomas, ar įsivaizduojamas mokytojo dalykininko darbas klasėje neauklėjant? Auklėja mokytojo požiūriai, vertinimai, nuostatos ir, apskritai, auklėja konkretaus mokytojo konkreti pasaulėžiūra. Kiekvienas mokytojas – neišvengiamai! – savo mokinius auklėja.
Kaip? – tai jau kitas klausimas.

Galimi trys variantai:
1) vieni – nesuvokia, auklėja nesąmoningai, todėl neprisiima jokios atsakomybės už poveikio vaikams rezultatus;
2) antri – suvokia, kad įtaką daro, bet aktyviai purtosi atsakomybės už poveikio vaikams rezultatus;
3) treti – suvokia ir sąmoningai auklėja, prisiimdami visą atsakomybę už rezultatus ir savo padarytas klaidas. 

Kai vengiama atsakomybės, tai ir švietimo vaisiai – apgailėtini; užtat dalis mokytojų (?!) drąsiai nemąstydami šaiposi iš sąvokų „ugdymas, ugdytinis“. Visuomenė šį nemokšiškumą jaučia, todėl intuityviai žemina mokyklą ir mokytojus kaip instituciją bei socialinį sluoksnį, kurie sociumui neduoda dvasinės „naudos“: nepadeda kurti dorovingos ateities. Visuomenė – tėvai! – intuityviai suvokia: vien technologiniais laimėjimais Žmogaus neišauginsi, formulėmis svarbiausio – neapskaičiuosi! Jie „iš savęs“ žino: visos pamokos privalo auklėti, fizikos – taip pat. 

Pasakyta: „Ne vien duona būsite sotūs“.
Taip ir norisi perfrazuoti: „Ne vien technologijomis…“ 

ŠVIETIMO REFORMA „PAGAL EINŠTEINĄ“

Tai, ką žmogus įsisavina gražių, šiltų, širdingų vaizdinių pavidalu, išlieka visam gyvenimui. Bandymas ne tik suprasti, bet ir pajausti gamtos reiškinį ar dėsnį, yra toks svarbus papildomumas, kad net A.Einšteinas į tai atkreipė dėmesį: „Žinojimas turi virsti jausmu, ir šį principą, tikriausiai, įgyvendins būsimoji mokyklos reforma“ [14; išryškino I.S.]. Mokslininkas, padaręs tiek daug genialių atradimų, manykime, žinojo, ką mums patarė: žinių „pavertimas“ jausmu yra jau minėto jausminio žinojimo – psichinės energijos – ugdymas, be kurio neįmanomas nė vienas bent kiek reikšmingesnis mokslo atradimas.

Svarbiausios gamtos mokslų žinios yra tos, kurios ugdo žinojimą, kad moralės, doros, žmoniškumo kriterijais reikia tikrinti kiekvieną savo gyvenimo žingsnį, sprendimą, visus savo kūrinius, mokslinius atradimus ir išradimus. Už pačias žinias kur kas svarbesnė yra kita vertybė – tų žinių žmogiškoji, auklėjančioji, humanistinė vertė: sugebėjimas būti asmeniškai atsakingu už kuriantį, o ne griaunantį, mokslo žinių panaudojimą. Neatsitiktinai A.Einšteinas, pats prisidėjęs prie atominės bombos sukūrimo ir todėl labai skaudžiai išgyvenęs Japonijos atominį bombardavimą, rašė: „Esu įsitikinęs, kad šlykščiausio etinių normų pažeidimo priežastis pirmiausia yra mūsų gyvenimo nuasmeninimas ir mechanizavimas – mokslo ir technologijos šalutiniai produktai. Nostra culpa!“ [15; kursyvas I.S.] Taigi, jei dorovingumas ir dvasingumas būtų diegiami ne vien tikybos pamokose, bet ir griežtos logikos dalykų pamokose (tai įmanoma, ir apie tai – šiek tiek toliau), nereikėtų vėliau žmogaus tramdyti juridinių kodeksų tomais.

Ir dar vieną genialų receptą ugdymui „išrašė“ A.Einšteinas: „Apvalius pradinį krikščionybės mokymą nuo vėlesnių papildymų, ypač kunigų padarytų intarpų, liktų pedagogika, kuri galėtų išgydyti visas socialines žmonijos ligas“ [16]. Toks Nobelio premijos laureato pastebėjimas leidžia apibendrinti: fizikas-pedagogas nuo fiziko-technologo skiriasi tuo, kad fizikui-pedagoguimokslas ir tikėjimas yra tokios dvi svarbios „priešingybės“, kurias jis sėkmingai suderina – tai ir vadintina kosmistiniu arba holistiniu, arba visuminiu, arba sintetiniu mąstymu.

Baigėsi laikai, kai „fizikai“ galėjo išdidžiai atsiriboti nuo „lyrikų“ pastangų ugdant dvasingumą ir dorovingumą. Visi esame atsakingi už tai, kuo pripildome savo mokinių širdis: negali būti pamokų ir laboratorijų, kur nebūtų ugdomas Žmogus (didžiąja raide). Ne vien menai, bet ir fizika daugeliui gali suteikti sparnus. Nes milžiniškas yra gamtamokslio auklėjamasis potencialas!

Mokinių visuminės pasaulėžiūros formavimas – pagrindinis visų gamtos mokslų mokytojų uždavinys.
Bet jeigu pamokų auklėjamosi funkcija yra mirusi, tuomet ir mokytojo pamokose nebereikia – tuomet jau, išties, ir kompjuteris mokyti gali. 

KETURMATĖ FIZIKA

Fizikas ir filosofijos dr. Fritjofas Kapra, kurio knyga „Fizikos Dao“ jau seniai tapo pasauliniu bestseleriu, rašo: „Šiuolaikinė fizika reikšminga tuo, kad toli peržengia technologijų ribas… Fizikos kelias – arba Dao – gali būti „širdies kelias“, vedantis į dvasingumą ir savirealizaciją“ [17]. Nes, kartojame, milžiniškas yra fizikos auklėjamasis potencialas, ir fizikos turinys puikiai tinka dvasingumo ugdymui.

Fizikos pamokos, kaip sako Š.Amonašvilis, gali būti grimzdimas į save, pasinaudojus fizikos žiniomis. Panašiai ir bet kuris kitas mokslas gali tarnauti savityrai ir saviugdai: chemijos pamokos gali būti savęs pažinimas, panaudojus chemijos žinias; matematikos pamokos – panaudojus matematikos žinias ir t.t.

Fizikai, kuri yra praturtinta ketvirtuoju matavimu – dvasiniu jos turinio suvokimu, akademikas Š.Amonašvilis davė vardą: keturmatė fizika – joje pakanka vietos ir fizinei realybei, ir Aukštybėms, nes fizikos dėsniai yra didingų Kosminių dėsnių žemiškoji dalis.

Galima sakyti, kad fizikos dėsniuose yra užkoduota amžių išmintis. Ta pati, kurią randame ir smulkiajame folklore – mįslėse, minklėse, patarlėse, priežodžiuose, pasakėčiose; ir pasakose, legendose, mituose; ir simboliuose, šventraščiuose palyginimuose bei išmintingų žmonių posakiuose. Išmintis – ta pati, bet pateikimo forma gamtos dėsniuose jau kita: logiška ir griežta, dažnai išreikšta matematine formule. Vienok įmanoma, pasirodo, lyg riešuto kevalą tą „matematinį lukštą“ praskelti: tuomet „išsilukštena“ dėsnio branduolys – jo subtilioji vidinė esmė, kurią užstodavo tankusis kietas kevalas. Ir tas, matematiškai sunkiai suprantamas fizikos dėsnis, staiga „nuskaidrėja“: pamatome, kad jis kalba ne tik apie fizinį pasaulį, bet žmogui kalba apie Žmogų!

Toks „išlukštenimas“, toks perėjimas nuo „kietosios“ dėsnio matematinės išorės prie jo vidinio subtilumo, prie kiekvienam suvokiamos žmogiškos kalbos, gali būti išreikštas nesudėtingais palyginimais – analogijomis.

Analogijos, kurių pagalba esame įpratę nuo žinomos fizikinės teorijos pereiti prie dar neištirtų naujų, bet taip pat fizikinių reiškinių aiškinimo, pasirodo, gali dar daugiau – nutiesti takus iš Makrokosmo į žmogaus mikrokosmą. Fizikos dėsniai, juos „atrakinus“ analogijos raktu, atveria žmogaus vidinį pasaulį, jo gelmes, leidžia pažinti, tyrinėti ir keisti save, t.y. pasitarnauja didingam reikalui: žmogaus savianalizei ir savikūrai. Tuomet ir nutinka taip, kaip norėjo A.Einšteinas: „Visos fizikos teorijos ir matematinės išraiškos turi įgauti tokią formą, kad jas suprastų ir vaikas“.

Apie idėją, kad fizikos kursas ypatingai tinka dvasiniam doriniam ugdymui parašiau knygą „Fizika jazykom serdca“ (Fizika širdimi) [18]. Aplinkybės lėmė taip, kad knyga pirmiausiai buvo parašyta rusų kalba, tačiau turiu didelę viltį, kad atsiras ir lietuviškasis jos variantas.

Idėja – ne metodika. Tai nėra metodinis leidinys, kurį perskaitę ir „ant karštųjų“ panaudoję, iškart pamatysime rezultatus: dvasinio brendimo derlius nebūtinai sunoksta iki kontrolinio darbo. Būna ir taip, kad apie šio pobūdžio darbo vaisius kartais sužinome tik po kelerių metų. Dvasingumas nesiafišuoja, jo nepademonstruosi kolegoms atviroje pamokoje arba metodinio užsiėmimo metu…

Tikiu, kad idėja teisinga ir kitų gamtos mokslų mokykliniams kursams.

Atskirai noriu pabrėžti: niekada nesakiau, kad fizikoje nereikia matematikos – to niekada ir nebus. Knygoje kalbu tik apie tai, kad reikia didinti fizikos pamokų filosofinį krūvį, proporcingai mažinant jų matematinę dalį. Pažinimo procesas yra trilypis, todėl reikia išdrįsti nors kiek pamokos laiko atiduoti „filosofavimui“.

Tiesą pasakius, čia ir slypi visas idėjos pritaikymo sunkumas: esame taip įbauginti nenukrypti nuo programos ir mokymo standartų, tartum jie būtų šventa karvė.

Užtat išdrįsus širdingai pateikti, fizika gali tapti gyvu, įdomiu, kiekvienam asmeniškai svarbiu mokslu, gali prisipildyti meilės žmogui ir net aiškinti jam gyvenimo prasmę! Fizikos reiškinių ir dėsnių „žmogiškosios komponentės“ suradimas panaudojus Analogijos principą, pamąstymai apie žmogaus paskirtį – vaikams labai neįprastas užsiėmimas, ir jau vien todėl labai įdomus ir patrauklus. Tai aukštesnis pažinimo lygis nei vien „nuogo“ intelekto treniruotė. Tai pažinimas, kuris moko darnos: su pačiu savimi, su žmonėmis, gamta, gimtąja planeta ir visu Kosmosu!

Apie darnią plėtrą tiek daug šnekame.
Laikas nuo žodžių pereiti prie darbų.

LITERATŪRA

  1. Standartai – auditoriams, mokinys – patikrinimui? // Savaitraštyje Dialogas. Nr.33 (2007-09-14).
  2. Alois Halder. Filosofijos žodynas. – Vilnius.: Alma litera. 2002, 82 p.
  3. Leonas Jovaiša. Pedagogikos terminai. – Kaunas.: Šviesa. 1993, 216 p.
  4. Kosmistinė pasaulėžiūra – naujas XXI amžiaus mąstymas. 2003m. Tarptautinės mokslinės visuomeninės konferencijos medžiaga. – Maskva.: Tarptautinis Rerichų centras, 2004, I tomas, 338 p. (Космическое мировоззрение – новое мышление XXI века. Материалы международной научно-общественной конференции 2003г. – Москва: Международный Центр Рерихов, 2004, том I, с.338.)
  5. Kodėl Škotijos vaikų darželiuose įvedama filosofija? //www.inauka.ru 18.02.2007. (Зачем в детских садах Шотландии вводится преподавание философии? //www.inauka.ru 18.02.2007.)
  6. V.I.Vernadskis. Biosfera ir noosfera (rusų k.). – Maskva.: Rolf, 2002, 252-253 p. (В.И.Вернадский. Биосфера и ноосфера. – Москва.: Рольф, 2002, c. 252-253.)
  7. Ten pat, 261 p.
  8. Ten pat, 482 p.
  9. Cituojama iš: Pažinimo orbitoje.// Mokslo populiarių straipsnių rinkinys (rusų k.). – Rostovas-prie-Dono.: Feniks, 2006. 102 p. (На орбите познания. // Сб.Научно-популярных статей. – Ростов-на-Дону.: Феникс. 2006, с.102.)
  10. A.D.Armand. Jan-In ir papildomumas (rusų k.). // Kosminio mąstymo problemų jungtinio mokslinio centro darbai, 1 tomas. – Maskva.: Tarptautinis Rerichų centras. 2007, 488 p. (А.Д.Арманд. Ян-Инь и дополнительность. // Труды Объединенного научного центра проблем космического мышления, т.1. – Москва.: Международный Центр Рерихов. 2007, с.488.).
  11. Ten pat, 489 p.
  12. Ten pat, 480 p.
  13. Russell Peter. Nuo mokslo prie Dievo. Fiziko kelionė į sąmonės paslaptis (rusų k.). – Maskva.: Sofija. 2005, 148 p. (Питер Расселл. От науки к Богу. Путешествие физика в тайны сознания. – Москва. София. 2005, с.148).
  14. G.M.Golinas. Vidurinės mokyklos fizikos kurso metodologijos klausimai (rusų k.). – Maskva.: Prosveščenije. 1987, 24 p. (Голин Г.М. Вопросы методологии физики в курсе средней школы. – М.: Просвещение. 1987, с.24.)
  15. Einšteino mintys. Sudarė Alice Calaprice. – Kaunas. Vera verba. 2002, 219 p.
  16. Ten pat, 190 p.
  17. Kapra Fritjofas. Fizikos Dao (rusų k.). – Sankt-Peterburg.: ORIS. 1994, 20 p. (Капра Фритьоф. Дао физики. Санкт-Петербург.: ОРИС. 1994, с.20.)
  18. Irena Stulpinienė. Fizika širdimi (rusų k.). – Ryga.: Parks reklamai. 2006. (Ирена Стульпинене. Физика языком сердца. – Рига: Паркс рекламай. 2006).