I. Stulpinienė: Gamtamokslis ir HP

Irena Stulpinienė

GAMTAMOKSLIS
IR HUMANISTINĖ PEDAGOGIKA

„Jei dvasinės tiesos yra amžinos ir universalios,
tai reiškia, kad jas įmanoma išreikšti bet kuria kalba,
įskaitant ir mokslo kalbą“.
Piter Russell

Savaitraštis „Dialogas“ citavo R.Navicką: „…egzaminus geriausiai išlaiko loginio mąstymo turėtojai. Tačiau juk yra ir kitokių mąstymų. Kaip turėčiau jaustis aš, tarkim, meninio mąstymo turėtojas, sudėjęs milžiniškas pastangas, kad perkopčiau loginio mąstymo reikalaujančius egzaminus, bet atsidūręs skaičiuotės uodegoje? <…> Visi susižavėję kalba, pavyzdžiui, apie garsius dizainerius, bet niekas jų neklausia, kaip jie išlaikė matematikos egzaminą.Visuotinis loginio mąstymo turėtojų garbinimas – kitų žeminimas. <…> Mąstymo ypatumų nepaisymas prisideda prie asmenybių žūties“ [paryškino I.S.].

Ar įmanoma dar aiškiau ir paprasčiau, negu suformulavo R.Navickas, paaiškinti vieną svarbiausių moksleivių masinio abejingumo mokymuisi, gal net ir depresijų priežastį: vaikai tokie skirtingi, bet juos lygina, vertina, rūšiuoja tik pagal vieną mąstymo būdą – tik pagal loginiusgebėjimus.

Šaltus mokymo standartus domina tik faktų kiekis ir formalus loginis jų supratimas. Standartams iš mokinių tik vieno reikia: sykį klasėje mokytojas jau aiškino (kad ir prieš tris metus) – per egzaminą teikitės žinoti!
Pamoka lyg vėzdu mosuoja „mokėjimų ir įgūdžių sąrašu“ ir virsta nesveikomis žinių įsisavinimo varžybomis. „Greičiau, greičiau, greičiau…“ – pliaukši terminų rimbas, o žinios, kurių vaikai nespėja sugerti, nes neturi laiko jas apmąstyti, pajausti, „perleisti per save“, plaukia pro šalį…
Per kuo trumpesnį laiką į galvas sukimšti kuo daugiau žinių – reklamos bruožas. Bet argi pamoka yra mokslo faktų reklama?

Pernelyg detalus ir griežtas standartizavimas visiškai užmuša kūrybos dvasią. Standartai – lyg tas pabaisa Prokrustas: įviliojęs keliautojus į savo lovą, plakdamas logikos kūju, prievarta bando „ilginti“ tuos, kurie už lovą trumpesni; tuos, kuriems lova per trumpa, „patrumpina“ – nukapoja kojas, luošindamas jų gyvenimą ir būsimą kūrybą.

Dėl šių priežasčių mokyklinė fizika (ir ne tik ji), visus beatodairiškai spraudžia į uždarą trimatį pasaulėlį, daugiamatiškumui ir begalybei, Visatai ir Kūrėjui net mintyse nepalikdama vietos, todėl daugumai tampa sunki, nuobodi, neįdomi. Plika matematika sielų stygų nevirpina, faktų skaičiui augant pažinimo džiaugsmas sparčiai slūgsta, vaikų sparnai svyra!

Įspūdis toks, tartum kažkas (kas?!) užsispyręs siekia nuo mažumės, dar mokyklos suole, visiems tvirtai įkalti mintį, jog kūrinijos viršūnė – žmogus – yra tik medžiaginis tvarinys su jame vykstančių fizinių, cheminių, biologinių procesų ir reiškinių logika, logika, logika…

Bet pažinimas, kaip žinome, yra trilypis: ne tik loginis (mokslai), bet ir jausminis (menai), ir irracionalus (žinojimas „iš savęs“, dvasinė įžvalga, intuicija). Todėl tik tuomet, kai kiekviena pamoka, kurioje vaikai tyrinėja pasaulį ir save, taps trejybiška – ir mokslu, ir menu, ir filosofija; kai kiekvienas užsiėmimas ne tik logiką treniruos, tačiau ir jausmus bei dvasinę įžvalgą lavins,tuomet mokymas vėl virs ugdymu, vėl vaikai noriai vaikščios į mokyklą.

Išties, be širdies jokie išoriniai laimėjimai vertės neturi. Kiek dar kankinsimės su tuo perdėm enciklopediniu, vien logiką garbinančiu, gamtamoksliniu „ugdymu“?!