R. Petraitienė: Dailės įtaka formuojant humanišką asmenybę

Rasuolė Petrauskienė

DAILĖS ĮTAKA
FORMUOJANT HUMANIŠKĄ ASMENYBĘ

Pranešimas skaitytas Šiaulių Gegužių vidurinės mokyklos
respublikinėje metodinėje-praktinėje konferencijoje
„Ugdymo proceso humanizavimas: problemos ir perspektyvos“
2007-04-03

,,Kai žmogaus akys neįžiūri smulkiausių dalelių, jis pasidaro mikroskopą ir daug kartų jas padidina. Kai mikroskopo galimybės būna išnaudotos, o žmogus nori į mikropasaulį žvelgti dar giliau, jis sukuria elektroninį mikroskopą ir vėl stebi smulkiausių dalelių gyvenimą. Bet jeigu ir šito negana, jis užsimerkia ir stebi visą tą mažybę savyje. Tuomet jis pajunta savyje Kūrėją“ *.

Pedagogika – tai lyg mikroskopas, pro kurį pažvelgus matome realius vyksmus realiame pedagoginiame procese, konkrečioje vietoje su konkrečiais veikėjais.

Dabartinė situacija Lietuvos švietimo sistemoje būtent ir yra tokia, kai akys nebeįžiūri smulkiausių dalelių. Reikalingas galingesnis mikroskopas. Jo žvalgomasi kituose kraštuose – tai elektroninio mikroskopo paieška. Bet laikas nelaukia. Kol kažkas vykdo žvalgytuves, reali situacija sufleruoja, kad autoritarinės pedagogikos mikroskopas jau pasenęs.

Aptikti Kūrėją savyje moko Humanistinė pedagogika. Ji remiasi prielaidomis, šių prielaidų šaltinis yra Tikėjimas, kad egzistuoja pasaulėjauta, kad egzistuoja vidinė asmeninė Tiesa, Tikėjimas Kūrėju, Tikėjimas Kūrimo idėja, tuo, kas ,,Pradžioje buvo Žodis“.

Visi klasikiniai pedagogikos mokymai: Kvintiliano, Komenskio, Pestalocio, Ušinskio ir t.t. (mes lietuviai pridėkime Maceinos, Gudaičio, Vydūno) remiasi ne mokslu, o tikėjimu, tuo, kas Aukščiausia – Kūrėju. Ir todėl pedagogikoje kiekvienas mąstytojas, nesvarbu kur ir kokiu laiku gyveno, yra ne pedagogikos mokslo, bet Aukščiausios Pedagoginės Minties Kūrėjas. Šalva Amonašvilis jų veikalus vadina Pedagogikos Šventraščiais. Jų patirtis veda mūsų žvilgsnį gilyn link pedagoginio proceso esmės – Žmogaus Kūrėjo, jo Širdies. Išaukštinę žinias sukūrėme žmogų vartotoją. Širdimi pasirūpinti palikome šeimai, kuri, besirūpindama išlikimu, nejučia pamiršo Būtį, labiau už širdį iškėlė ir sureikšmino buitį. Taip pamažu tampame aukščiausios prabos vartotojais. Atsidūrėme aklavietėje. Šeima ir mokykla nebesusigaudo, kaip išauginti dorą ir kuriantį žmogų, o ne vartotoją.
Humanistinė pedagogika dailės terapijos užsiėmimuose vaikų darželyje ir yra mano mikroskopas. Dailė – tai išraiška to, ką turime savo viduje. O ten tiek visko daug: vaizdų, minčių, išgyvenimų. Visa tai turi formą, spalvą, emociją ir net kvapą, garsą. Mažiausio vaiko piešinuke galima atrasti ir mikro ir makro pasaulį. Jei žinai Humanistinės pedagogikos principus, turi tą stiprų pamatą. Piešimo pamoka virsta labai rimta kūrybos laboratorija, kurioje mokytojui lieka mažiausias vaidmuo – panardinti vaiką į tos pamokos temą. Visa kita padarys vaiko ranka ir darniai susijungę protas ir širdis – mokyti šito jų nereikia, jie tai žino ir moka. Ir aišku nepamiršti daug ir nuoširdžiai girti. Pelnytai ar ne, bet – girti. Padrąsinti, atsargiai atkreipti jo dėmesį į darbo visumą: ar tikrai viskas taip jau gražu, kad papuošt, pataisyt tikrai nieko nebereikia? Jei taip – šiandien tavo pasaulio vaizdas baigtas. Ačiū, tau, žmogau – vaike – Kūrėjau, tu praturtinai mane savo pasauliu.

Reikėjo laiko ir kantrybės, kol atsirado mano pačios sistema – kiekvieno mėnesio keturios kūrybinės savaitės. Įvardinau jas.

Pirmoji savaitė – ,,Jaučiu, bet nematau“; siūlomos temos: vėjas, šaltis, karštis, mano džiaugsmas, šventė, ausytės knygelė, emocinės būsenos, šypsenos namai, svajonė ir t.t.

Antroji savaitė – ,,Eksperimentinė spalvų laboratorija“: eksperimentuojame su atspalviais, spalvindami vandenį bandome pajausti vandens tūrį, jį matuojame, o vėliau lape vaizduojame pusę, truputį, pilną puodelį vandens. Spalvindami vandenį šviesėjančia ar tamsėjančia tvarka, ir visa tai atlikdami tikrose laboratorinėse kolbelėse, ieškome atsakymo į klausimą – kas yra šešėlis? O būna šešėlis mūsų viduje? Jei jis yra išorėje, tai koks jis mano viduje. Vidinis šešėlis – tai tos mums nepatinkančios savybės, kurias greit pamatome kituose. Deja, ne savyje.

Trečioji savaitė – ,,Technikų“; tai naujų priemonių, piešimo technikų išbandymo ir įvaldymo savaitė. Vaikams primenu, kad be galo svarbu išgirsti paaiškinimus ir atidžiai stebėti, kaip ir kuri nauja technika su kuria priemone draugaus. Užduotys rankai, priemonių galimybės, akučių, proto ir širdutės sąjunga sukuria džiaugsmingą ieškojimo procesą. Paskutinė kūrybinio mėnesio savaitė vainikuoja visų trijų savaičių patirtą džiugesį – tai ,,Laisvos kūrybos – saviraiškos“ savaitė. Tą savaitę pedagogas į vaikų kūrybą visiškai nebesikiša. Vaikai kuria, kaip nori, su kuo nori ir kiek nori – tik darbo pabaigoje visada paprašoma papasakoti, ką sukūrė. Ant kiekvieno darbo atvirkštuko pusės užrašomas pasakojimas tiksliai taip, kaip pasakoja autorius – tokiu būdu vaikas yra skatinamas vaizdą išreikšti ir žodžiais. Taip ugdoma ne tik vaizdinė, bet ir žodinė saviraiška.

Nuo trijų metų iki išeinant į mokyklą vaikai turi galimybę vieną kartą savaitėje kurti kitaip nei grupėje: tuomet jų kūrybą lydi relaksacinė muzika, kartais – aromatiniai kvapai; kartais skelbiamę šventę Tylai.

Ikimokyklinukai pasaulį pažįsta per pojūčius. Todėl kūrybinio proceso metu nepamirštu atkreipti vaikų dėmesį į visus jų pojūčius: regą, klausą, uoslę, lytėjimą, skonį. Pavyzdžiui, ragaudami geltonus vaisius – citriną, obuolį, kriaušę, vaikai labai lengvai pastebi, kad vaisių spalvos vienodos, o formos ir skoniai – skiriasi. Vaikai pratinami stebėti skonių, spalvų, formų sąryšius.Taip ugdomas vaikų pastabumas ir gebėjimas analizuoti bei apibendrinti.

Vaikų emocinės būsenos tokios įvairios, tokios nepastovios, o suaugusieji jas dažniausiai tik tramdo… Kalbamės, po to piešiame atpažintas savo emocines būsenas: džiaugsmą, meilę, draugiškumą, liūdesį, baimę, pyktį, aiškinamės, kaip suvaldyti neigiamas. Todėl anksčiau ar vėliau vaikams kyla klausimai: kodėl suaugusiems galima pykti, o mums ne; kodėl suaugusiems galima meluoti, o mums ne; kodėl jiems galima bartis, o mums ne? Kodėl jie keikiasi, rūko, girtuoliauja, apkalbinėja, skundžia, o vaikams neleidžia? Dominykas klausė: kodėl vaikai visuomet privalo atsiprašyti, apsikabinti, pabučiuoti, net į akis pažiūrėti, o suaugę… ?

Taip elementari dailė mano darbe virto nepaprasta veikla man ir mano vaikams – dabar tai vadinu dailės terapija. Taip mes, būdami fiziškai sveiki, gydome vieni kitų sielas – jie mano, o aš jų. Kitaip tariant, mokomės pažinti savo vidų – žiūrėti gilyn. O ir šiaip, tokio amžiaus vaikai, taip neseniai atėję į Žemę, dar nesuspėjo pamiršti ko atėję, ką turi čia atlikti. Daugelis savo darbuose patys, neprašomi, vaizduoja žvaigždes, širdžių širdį, žino apie Dievą. Juose tiek gilumos …

Bet ten, jų viduje, suaugusieji jau suspėjo apgyvendinti monstrus, blogiečius, robotus, kaukolinius, o tuomet, deja, ir kraujai taškosi. Štai todėl jiems ir kyla tokie sudėtingi ir sunkūs klausimai!

Vaikai ateina į Žemę visokie. Mūsų uždavinys – atpažinti, padėti, atverti, bet jokiu būdu nepaversti jų pikta chaotiška mase, kurioje didžioji dauguma turi ausis, bet nebegirdi, turi akutes, bet nebemato, turi galvutę, kurioje jau tiek daug kompiuterinio ir televizinio šlamšto.  

Kolegos, mes dar net nesusitarėme, kad Kultūra yra mokslo, meno ir filosofijos jungtis. Todėl ir viešpatauja vartojimas: „noriu, duok, greičiau, pirk, parduok“. Tiek pridarėme negerovių, kad šiandieninis vaikas dažnai nebenori nei kurti, nei pažinti. 

Vadinasi, dailė be jungiamosios grandies – pasaulėžiūros – tampa tik meninės išraiškos priemone. Todėl ir meninio ugdymo pedagogas, kaip ir kiti mokytojai, privalo turėti pasaulėžiūrą.

Man labai svarbu, kokius vaikus aš išleisiu į mokyklą: su pradėtais doros pamatais – ar be jų. Man labai svarbus šis pasaulėžiūrinis tęstinumas! Nuo darželio į pradinę, iš pradinės – į pagrindinę, iš lietuvių kalbos pamokų – į matematiką, muziką, gamtos mokslus…

Tiesa, mes gi šį vėrinį sutraukėm. Darželių programa ,,Vėrinėlis“ lengvabūdiškai leidžia vaikams kai nori – veikti, o kai nebenori – keisti veiklos zoną; tarsi leidžia karoliuką įverti, bet ir vėl išveria. Mažasis kūrėjas dar nežino, kad vėrinys turi užsisegti, būti stiprus ir nei per ilgas, nei per trumpas.

Deja, ir mokyklose tas vėrinys dabar gabaluotas – profiliuotas.
Kada gimsta vėrinys?
Tik tuomet, kai perliukai tvirtai suveriami.
Kas svarbiau – karoliukai ar jų ryšys?
Nėra jungties – nebus ir Vėrinio!
O kas tuos perlus suriš?
Tik Mokytojo pasaulėžiūra.

Išminčiai pataria: „Pirmiau nei į mokslo formules gramzdinti, dera suformuoti tvirtus gyvenimo pamatus“. Jums, mokyklų mokytojai, ar svarbu, kokius vaikus gausite, o vėliau – kokius perduosite sekančiai grandžiai?

Reikia užtikrinti dvasinio ugdymo tęstinumą! Nebetraumuoti jaunų širdžių, nelaužyti likimų. Mes tai galime – apsijungę į bendrą profesionalių atvirų širdžių sąjungą, kurios vardas – Humanistinė pedagogika. Dar daug ko nemokam, bet mokydami mokykimės patys. Tokius mus priims mūsų vaikai, tokius supras ir stengsis neapvilti. Mes gi tikrai darome, ką mokame ir galime, tik bėda, kad po vieną, kad išsibarstę – kas kur.

Atėjo metas būti drąsiems, būti kartu ir dirbti bendrą svarbų darbą – keistis patiems ir keisti šalies veidą.
—————–
* Šalva Amonašvilis ,, Kodėl mums negyventi kaip dvasios didvyriams‘‘. ,,Šypsena mano, kur tu?‘‘ Vilnius.: Andrena. 2004, p. 46.