A. Venckuvienė: Piešimas be taisyklių gydo sielą

Audra Venckuvienė
PIEŠIMAS BE TAISYKLIŲ GYDO SIELĄ

Rasuolės Petrauskienės
interviu dienraščiui „Vakarų ekspresas“
2007 gegužės 29 d.

Su vaikais dirbantys specialistai vis dažniau pasitelkia meno terapiją. Savitą patirtį šioje srityje yra sukaupusi vaikų lopšelio-darželio „Radastėlė“ direktoriaus pavaduotoja ugdymui Rasuolė Petrauskienė.

Pagal individualią pačios sukurtą programą 7-erius metus dirbusi meninio ugdymo pedagoge, R. Petrauskienė veda meno terapijos pamokas neįgaliesiems darželyje-mokykloje „Svetliačiok“ ir S. Dacho vidurinėje mokykloje dirba su vaikais nuo 3 metų.

Kuo meno terapija ypatinga ir kas jos metu vyksta?
Per meno terapiją vyksta skleidimasis, savęs pažinimas per pojūčius ir emocines būsenas, atsiveria kūrybinės galios. Dailės pamokos yra labiau skirtos išmokyti kokios nors technikos, o aš tą pamoką paverčiu į savęs ir kito pajautimą, vyksta šioks toks gydymasis vieno nuo kito.

Kas turėjo įtakos jūsų pasirinkimui darbe su vaikais taikyti meno terapiją?
Nors pedagogai ir sakome, kad esame orientuoti labiau į procesą, visi laukiame rezultato. Kai mokytojas laukia rezultato dailės, muzikos ir kitose pamokose, nepajaučia, kaip svarbu tampa žinios ir įgūdžių formavimas, o ne kaip vaikas jaučiasi. Todėl ir turime Lietuvoje šiandien aktualią problemą. Sprendžiame, kas atsitiko, kad mūsų vaikai yra nesaugūs nei namuose, nei mokykloje, kodėl tiek daug psichinių – aš juos vadinu dvasiniais – susirgimų ir kodėl tiek daug stresų ir baimių. Mokytojai juk tie patys, jų žinių bagažas – didžiulis, o vaikams yra blogai gyventi. Čia ir dabar. Šie klausimai nedavė man ramybės. 

Kur veda susitelkimas į procesą?
Pradžioje ir aš buvau nepatenkinta. Man buvo svarbu atskleisti patį vaiką, ką jis jaučia, ką išgyvena, bet taip pat mačiau, kad rezultato, to gražaus piešinuko, nėra. Rezultatas per laiką atsirado. Atsirado, nes vaikas yra laisvas, jo niekas nekritikuoja. Nejučia per spalvas susitvarko vidų. Tai yra, psichologiškai jis tampa saugus. Vaikai stebėdavosi, kaip čia nebus didelių reikalavimų. Ne, nebus, sakau, padaryk, kaip tu jauti, kaip tu supranti, kaip tu matai.

Kokios yra jūsų funkcijos per meno terapijos užsiėmimą?
Esu žmogus, kuris visą laiką ieško. Pati be galo mėgstu kurti laisvai ir jei sulaukiu spaudimo iš išorės, maištauju. Esu tas pats kurti norintis vaikas, tik suaugusiame kūne. Lygiai tą patį troškimą turi kiekvienas vaikas, tik nežino, kaip tai padaryti. Aš siekiau tapti mokytoju, kuris šiek tiek parodytų, kaip tai padaryti, parodytų, ką gali viena ar kita priemonė, pakviestų eksperimentui. Kai mokytojas pats viduje yra nepriklausomas ir laisvas, tuomet jis kuria ir leidžia tai daryti laisvai vaikams.

Kada ir kaip tai suvokėte, pakeitėte savo darbe kryptį?
Pedagogika yra filosofijos, fiziologijos ir psichologijos sintezė. Jei bent viena iš tų dalių iškrenta, pedagogika sugriūva. Ieškojau teorinio pagrindo, ieškojau, kas iš teoretikų galėtų man atsakyti, kur ta siela? Yra ji ar ne? Atsakymą radau gruzino mąstytojo ir mokslininko Šalvos Amonašvilio knygose. Anot jo, jei mes pripažįstame, kad yra tokie mokslai – filosofija, psichologija, fiziologija, esame dvasinės būtybės. Ką padaryti, kad ta dvasia skleistųsi? Kai pedagogas praplečia savo pasaulėvaizdį, jo pasaulėžiūra kinta, pradeda kitaip žiūrėti ir į vaiką. Vaikas tampa nebe psichofizine būtybe, o amžinu keleivu. Suvokiau, kad galiu padėti vaikams ne tik atsiskleisti, bet ir tvarkyti socialines problemas namuose, šeimoje ir už jos ribų. Visur, kur susiduriama su tarpžmoginiais santykiais. Sakoma, sveikame kūne – sveika siela. O kaip su neįgaliaisiais vaikais? Kūnas – nesveikas, bet siela daug sveikesnė, negu mūsų, sveikų. Iš sveikų galime padaryti neįgalius dvasiškai ir atvirkščiai – galime turėti nesveiką kūną ir būti dvasia stiprūs, sveiki bei paremti sergančius dvasiškai. Tai suvokusi, pakeičiau kryptį. Šalva Amonašvilis šią kryptį vadina humanistine pedagogika.

Papasakokite apie pačius užsiėmimus. Ar vien tik piešiate? Kokias parengiate užduotis?
Mano užsiėmimų metu visada skambėdavo relakso muzika, „pajungdavome“ kvapus. Su spalvotais akinukais vaikščiodavome. Pažiūrėk, pasaulis gali keistis, ir tu pats jį keiti, sakiau, užsidėk juodus akinius, ir pasaulis tampa juodas. Iš kur tas juodumas? Iš vidaus pirmiausia eina. Per regą priimi, ką matai. Dvasinė ir fizinė sveikatos yra susietos. Vaikui prieš baltą lapą sakau: „Čia yra tavo kol kas tuščias pasaulis, bet jis nebaisus, jis baltas, gražus, tik tuščias. Kad jį pripildytum, turi paklausti savo vidaus, ką norėtum įdėti į tą pasaulį. Įdėk, tu esi laisvas. Ir viskas, ką ten įdėsi, bus tavo“. Kūriau temas, galinčias subtiliai padėti. Pavyzdžiui, vaikai kūrė savo „Meilės namus“. Kėliau klausimą, kokios savybės jo meilės namuose galėtų gyventi? Piešėme „Šypsenų namus“, dar viena tema – „Ašaros skonis“. Piešėme baimę, vaikai bandė atplėšti baimę nuo savęs, perkeltą ant atitinkamos spalvos popieriaus, netgi deginome, nes taip jos atsikratyti nusprendė vaikas. Vaikai piešė mamos, tėčio ir net kompiuterio šypsenas. Mano šypseną nupiešusiam pasidžiaugiau: „Ei, tu ir mano šypseną pajutai?“ Jaučiu, kada į būsenas einama. Pavyzdžiui, vėjo. Tu jį jauti? O kas tai yra? Vyras ar moteris? Kokie jo plaukai? Piktas ar geras? Šiltas ar šaltas? Viskas, tik užvedei ant kelio, nutilai, muzika groja, vaikas kuria. Arba būname lapais. Vaikai, ypač neįgalūs, įsijaučia. Netgi juda, šoka. Neįgalus kūnas nėra kompleksas vaikams. Kompleksą, pasirodo, turėjo sveiki gimnazistai, kurie neleido sau judėti, šokti. Kas tą kompleksą įvarė – tėvai, mokykla, draugai? Pasijuoks iš manęs, aš kaip durnius atrodysiu? Meno terapijos užsiėmimuose nusiramina ir hiperaktyviukai, uždarieji išsijudina, pasimato, kas vyksta vaiko viduje.

Visi tie išlaisvintieji dalykai kažkur turi būti padedami? Ar įmanoma išgydyti konkrečią ligą? Ar be vedlio terapija vyksta?
Jokiu būdu nesiimu psichologo ar psichoterapeuto vaidmens, o su mamomis tariuosi. „Matau tai ir tai, nes daug metų tai darau. Sakykite, ar aš teisi? Pasišnekėkime“. Tada mama dažniausiai pradeda verkti ir atvirai pasakoti savo bei vaikelio problemas. Tada siūlau leisti vaikui per spalvas save išlieti. Jei nori makaluoti, tegu. Kitiems agresija eina per lapą. Geriau tegu išeina per lapą, negu kitu būdu. Nebuvo atvejų, kad reikėtų psichoterapeuto pagalbos. Daugėja hiperaktyvių vaikų. Tėvams sakau, kai matote, kad vaikas persikrovė, priminkite, kad galima papiešti. Jei pasakys, kad nenori, mama, tėtis patys gali prisėsti. Kai suaugęs žmogus sako nemokąs piešti – netiesa. Viską moki, tik nedrįsti. Juk susirinkimų metu išsikraudami paišaliojame. Tai padarykime taip ir su vaikais. Man geriausia būtų atskirai su tėvais padirbti, atskirai su jų vaikais ir jungtis visiems į krūvą.

Tačiau juk neužtenka paduoti piešimo priemonių?
Beje, vaikui reikia duoti iš karto geromis priemonėmis dirbti. Ir nesakyti, kad tu mažas, o sakyti: „Neišsigąsk, tu manai, kad aš iš karto padariau?“ Suaugusiesiems dažnai svarbiausia, kad vaikas atliktų tą griežtą užduotį, kurios reikalauja aplinka, nekalbama apie išgyvenimus, todėl ir patys turi labai daug problemų bei nejaučia, kaip netyčia jas užkrauna vaikui ant galvos. Išbandę meno terapiją, pamatė, kad jų vaikai laisvėja. Formuojasi ir įgūdžiai, tuo pačiu metu ir skaičiuojame, ir kalbame, ir viską viską darome. Per menus greičiau priartėjama prie vaiko esmės. Turime mokyklose psichologus. Jie galėtų ne testuoti vaikus, o užsiimti dailės terapija, sudaryti galimybę jiems išsikrauti, nusiraminti. Jei mokykloje dailės pamoka virstų į dailės terapiją, ne į tecnikos išdėjimą, gal vaikas sakytų; „Einu į pamoką, kurioje galėsiu savimi būti galų gale“.

Terapija, įprasta sakyti, yra gydymas nechirurginiu būdu. Jūs gydymo seansais savo užsiėmimų nevadinate. Kodėl?
Mes pripratę girdėti: jeigu terapija – būtinai gydo. O pats procesas argi ne gydo? Gal tai – augimas, dvasinė kelionė? Aš pati sugalvojau pavadinti tai, ką darau, meno terapija. Kaip nori, taip vadink kelionę į tai, ko dar nežinai, gal ir nemoki. Bet kokia tema. Ta įvadinė dalis yra kaip panirimas į kažkur giliai. Bet pirmiau vaikas turi tavimi patikėti. Patikėjai ir atsiskleidei, ir ištraukei, kas ten tavo viduje yra. Šalva Amonašvilis sako: „Pripiešk vaiką“, blogąsias jo savybes sumažink, o pripiešk viską, kas geresnio, nors mažas lopinėlis to gerumo tėra. Išaugink. Didelį didelį padaryk ir dėkok jam už tai, ko jis dar neturi, nes tu jau tiki, kad tai įmanoma. Tai realizuojasi iš tikrųjų. Mačiau vaikuose. Dirbu su ikimokyklinukais. Sako, kad iki 7 metų vyksta tas didysis vystymasis, o paskui tik papildoma. 7 iš 58 ikimokyklinių įstaigų Klaipėdoje turi dailės kambarėlius, kuriuose mano kolegos sėkmingai dirba savaip interpretuodamos. Matau, mano buvę darželinukai gali daug daugiau. Matau spragą, ir norint ją užpildyti, reikia intensyvaus darbo. Turėtų atsirasti centras arba mokyklėlė, kurioje atsidurtų vaikai, kuriems linkima ir fiziologinio, ir psichologinio, ir dvasinio augimo.

Esate baigusi Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakultetą. Neseniai tapote direktoriaus pavaduotoja. Kas laukia jūsų meno terapijos?
Pavaduotojos pareigas priimu kaip savo pačios augimą. Įsiprašiau auklėtojų, kad nuo rugsėjo kartą per savaitę įsileis kiekviena į grupę – dovanosiu meno terapijos užsiėmimą. Pati to noriu. Tai, kas meno terapijos užsiėmimuose vyksta, juk svarbu, juk tai yra socialinė reabilitacija. Sistema į rėmus spraudžia, o reikia tapti žmogumi ir išbūti žmogumi visokiomis sąlygomis, nelipant kitiems per galvas. Turėjau nuostabų berniuką, sėdėjo ratukuose. Kai pradėjau dirbti, jo nebuvo, bet klasė papasakojo, koks jis nepakartojamas, o jam papasakojo apie mane. Susipažįstant – tai buvo stipru – mes vienas kitą savotiškai pažinojome. Paskui buvo tema: „Svajonės“. Piešėme svajones ant lapo, spalvinome ledo gabaliukus ir kalbėjomės. Kas turite didelę didelę svajonę? „Aš“, – pasigirdo. „Aš jau 10 metų svajoju vaikščioti“. Verkėme. Visą „mokslinį traktatą“ išdėsčiau, kad svajonės iš tikrųjų pildosi, tik reikia susijungti daugeliui žmonių. Padėkime, sakiau, draugui svajoti. Rudenį atsistojo eiti su vaikštyne. Paskui perėjo į kitą mokyklą; skaudu jį matyti dažniau sėdintį ratukuose, o ne einantį.