Muzika kultūrai ginti

MUZIKA – KULTŪRAI GINTI 

Gerbiami kolegos!
2009 m. rudenį knygynuose pasirodė
visai nedidukė, išvaizdi, kukli
ir labai šviesi – vidine, o ne vien dizaino požiūriu – knyga,
paties autoriaus priskirta metodiniams leidiniams.

 
Knygos autorius –

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto docentas,
edukologijos daktaras
ZENONAS RINKEVIČIUS

Kviečiame kiek detaliau susipažinti su šiuo leidiniu ir pajausti, kad savo esme ir turiniu ji sklidina humanistinio ugdymo idėjų.

Apie ką ši knyga, geriausiai paaiškins pats autorius. Štai ką jis rašo knygos pratarmėje „Muzika ginti kultūrą“:

„Muzika, menas siekia suprasti žmogaus būklę iš vidaus, tokią, kokia ji yra, suprasti, ką reiškia būti žmogiška būtybe, pajausti žmogaus buvimą. Todėl niekada nebus per anksti duoti vaikams klausytis pačios geriausios muzikos (Sh. Suzukis). Mat kultūros, tarp jų ir muzikinės kultūros, pagrindai vaikams į pasąmonę suklojami ligi trejų-penkerių metų. <…>
Neatsitiktinai nuo senų laikų išminčiai pabrėždavo, jog su muzikos kokybe susijęs visas mūsų gyvenimas: būsenos, jausmų kultūra, muostatos, mintys, charakteris, gyvenimo būdas. O nuo jų jau priklauso mūsų veiksmai, bendravimas, jaunosios kartos ugdymas, šeimos, tautos, valstybės gyvenimas, brandos, senatvės kokybė, kūrybiškumas, intelekto, dvasinės sveikatos išlaikymas ir tobulinimas, ir daug kas kita.
Bet iš tikrųjų tinkamai pasirenka tas, kas išmano pasiūlos kokybę, turi aiškius rinkimosi kriterijus. Tai reiškia, kad gerai renkasi tas, kas renkasi geriausia. Ar turi besirenkantieji meninį skonį, vertybines nuostatas ir orientacijas – štai klausimas.
Minėtus kriterijus padeda (turėtų padėti) brandinti šeima, mokykla, taip pat ir tinkamas muzikinis ugdymas.
Ką reiškia „tinkamas muzikinis ugdymas“? Ir iš viso, ką reiškia mokyti(s) muzikos?
Šios knygos tikslas – paakinti skaitytoją, visų pirma muzikos pedagogą, susimąstyti šiuo, atrodytų, lyg ir aiškiu klausimu“ (10 – 11 p.; čia ir toliau – Z. R. kursyvas).

LEIDINIO TURINYS

LEIDINIO ANOTACIJA IR METRIKA

Pateikiame keletą labai aktualių dr. Z. Rinkevičiaus pamąstymų ir pastebėjimų. Jie tikrai Jus sudomins, ir, galimas dalykas, pristatoma knyga, nepriklausomai nuo specialybės, taps nuolatiniu Jūsų gyvenimo palydovu (visose ištraukose – Z. R. kursyvas).

„O kai kalbama apie muziką kaip meną (o ne mokslą), jo transcendentinę prigimtį, paskirtį, pažinimą, tai tampa filosofiniu ir net metafiziniu (virš materialumo esančiu) klausimu“ (16 p.).

„Pastovus ryšys su tobula muzika gilina žmogaus dvasingumą. Panašiai – kaip filosofija – ji mus praturtina ne objektyviu ir pragmatišku žinojimu, bet keičia mus, padaro iš mūsų kitokius žmones. Tokia muzika tarnauja žmoniškumui, kelia žmogų į šventumą (Dievop). Atvirkščiai, dvasios chaosą, svaigulį, agresiją ir blaškymąsi demonstruojanti („satanistinė“, orgiastinė) muzika stumia žmogų į neviltį, savęs sunaikinimą (velniop). Tai nepaprastai pavojinga žmogui, ypač vaikui, jėga. Ji gali būti pavojingesnė už ekologines ir kitokias katastrofas, nes nepastebimai, kasdien globaliai iškreipia vertybes, žaloja, deformuoja žmonių dvasinį pasaulį“ (25 p.).

„Esama daug tyrimų, įrodžiusių, kad muzikos pažinimas (klausymasis, dainavimas, muzikavimas, kūryba) tobulina širdies darbą, aktyvina smegenų veiklą. Muzika intensyvinant kraujotaką, smegenys geriau aprūpinamos deguonimi. Nustatyta, jog nuo klausytos muzikos kokybės ir kiekybės tiesiogiai priklauso kairiojo ir dešiniojo smegenų pusrutulių „susikalbėjimas“, t.y. nervinės veiklos harmoningumas, darnumas, kūrybinės veiklos intensyvumas ir kokybė. <…> Žmogus – tai sudėtingiausiaspoliritmų ansamblis, kurį valdo mokslui nežinomas „dirigentas“. Kai ritmai pažeidžiami, organizmas suserga. <…> Muzikos ritmai veikia širdį, smegenis, mąstymą ir viso organizmo ritmus. Jei muzikos ritmai nėra sinchroniški su galvos smegenų alfa, beta, gama ir delta ritmais, paprastai kyla neigiamos pasekmės“ (35-36 p.).

Čia nesiimsime analizuoti ir vertinti valstybinių programų. Skaitytojas, susipažinęs su mokslininkų J.Kievišo, L.Navickienės, A.Piličiausko, Z.Rinkevičiaus ir kt. darbais, nesunkiai pastebės, kad jų daromos išvados ir rekomendacijos ne visada sutampa su programų, išsilavinimo standartų nuostatomis. Pastebėsime tik, kad programos nėra neliečiamos ir nekritikuotinos. Net Konstitucija po tam tikro laiko peržiūrima, nuolat tobulinami įstatymai. Žmonės kuria, žmonės šalina klaidas. <…> Tai demokratijos norma. Ne išimtis ir mokytojas. Jis ne tik turi teisę, bet ir skatinamas būti aktyviu švietimo politikos tobulintoju. Tai susiję su mokytojo profesionalumu. W. van Tilas teigia, kad mokytojai marionetės nėra profesionalai. Aktyvus dalyvavimas bendruose švietimo reikaluose yra profesionalumo požymis. Kad visuomenė laikytų mokytojus profesionalais, ji turi girdėti juos kalbant apie švietimo tikslus, metodus ir mokymo turinį” (45 p.).

“Aukštasis menas ir visų pirma muzika geba absorbuoti ir grąžinti žmogui didžiojo Vienio, Esaties ryšį su žmogumi. Šį dėsnį tūkstantmečiais brangina induizmo, islamo, judaizmo, krikščionybės, pagonybės ir kitos kultūros. Vibracijos, garsa, judėjimas kūrė Visatą. Tai, kad Visatos virsmams ir evoliucijai galėjo turėti esminės įtakos informaciniai srautai, kalba ir šių laikų fizikai, astronomai.
Pirmapradžio Kūrėjo jėga – garsas (žodis, logos=idėja). Pradinės vibracijos pagimdė visas judėjimo, vystymosi, kaitos formas, ritmus. Viską judina mums nežinomas, bet pajaučiamas Vienis – dieviška energija ir harmonija, pradedant mikropasaulio kosmosu ir baigiant taip vadinama sferų muzika“ (51-52 p.).

“Reikia mokyklai ir šeimai drąsiau pasitelkti Grožį, kuris mus veda į didįjį Vienį, t.y. Meilės, Tiesos, Tikėjimo harmoniją. Reikia ne bet kokio, o didžio, tobulo Grožio. Tik toks grožis paveikus, kai dvasia surambėjusi, kai širdis abejinga ir savanaudiška. Nepamirškime, kad tie, kurie linkę į blogį, menkai imlūs tikram grožiui, išminčiai, tikėjimui. Satanizmas, kaip ir gamtamokslis mąstymas, turi savo argumentą: įrodyk! Pateik skaičius, diagramas, patikimumo, koreliavimo ir t.t. duomenis. Jei šito nėra, vadinasi, tai neturintys vertės svaičiojimai. <…> Tokios logikos tvirtai besilaikantiems mokslininkams nė motais, kad patys svarbiausi, giliausi dalykai, kaip tvirtino Leonardas da Vinčis, kiekybiškai nematuojami. Kas pamatuos Grožį, Tikėjimą, Gerumą, Meilę? Tai metafizinė realybė ir kartu subjektyvioji realybė. Ji įsisavinama ir atpažįstama intuicija, meile, pasąmone ir sąmone, valia, kūryba, žinojimu, t.y. psichinių ir dvasinių procesų visuma. Būtent visuma, o ne vien šaltu žinojimu, kiekybiniais duomenimis“ (52-53 p.).

„Tyrimais nustatyta, kad asmenybės ugdymas yra pati silpniausia pedagogų ugdymo grandis (E.Ignatonis). Tačiau naivu norėti, kad būtų sugalvotas koks nors specialus Mokytojo asmenybės kursas. Asmenybė bręsta ne tiesmukai mokant, liepiant, reikalaujant. Asmenybę brandina pats žmogus. Tai savikūros dalykas. Svarbiausia jo paties dvasios, intelekto veikla: savižina, saviaukla, saviugda, savas vertybių atradimas, vertybių kūryba. Visi šie „savi-“ tarpsta, kai ugdytojai – mokytojai, profesoriai – sukuria studentui erdvę ieškoti, kurti…“ (80 p.).

Suprantama, labiausiai mus sudomino, kaip šiltai, jautriai ir pagarbiai muziko – akademinio luomo atstovo, mokslininko ir pedagogo – dvasia ir siela rezonuoja į Humanistinės Pedagogikos autoriaus, akademiko Šalvos Amonašvilio idėjas. Dr. Z. Rinkevičius, pritardamas joms, pabrėžia, kad Š.Amonašvilio kvietimas mokytojams būti Dvasios didvyriais – „tai ne romantiška utopija“.

„Turime ir mes tokių, Š.Amonašvilio žodžiais tariant, Dvasios didvyrių. Kiekviename rajone, mieste galima rasti pasiaukojančiai dirbančių muzikos (ir ne tik muzikos) mokytojų“ (96 p.).

„Muzikoje – muzikos kalbos materialumas: garso aukštumas, trukmė, garsų santykiai laike. Ketvirtas muzikos matmuo – muzikos kūrinio dvasinė realybė. Jei pripažįstame ją esant, tai iš esmės keičia ugdymo turinį, metodus, pedagoginius santykius. Jei nepripažįstame – ir toliau liekame tik trimačiame ir „gerų norų“ lygmenyje“ (97 p.).

„Tobula dvasinga muzika – irgi Dievo šventovė, ji – ketvirtasis matavimas. Įsprausti muziką į trimatę materialumo – žinių, mokėjimų, įgūdžių – erdvę yra didelė profesinė klaida. Laikyti didžiąją muziką už švietimo erdvės ribų – irgi jei ne nusikaltimas, tai dvasinis, kultūrinis aplaidumas“ (105 p.).

„…Tikėjimas. Džiugu, kad apie jo būtinybę ugdyme prabilta ir Lietuvoje. Antai Tikėjimu, Meile ir Viltimi A.Piličiauskas nuosekliai grindžia dvasingumu alsuojančią pedagoginę etiką, ją plėtoja į visą pedagoginę realybę“ (98 p.).

„…Tradicinė pedagogika siekia visą ugdymą algoritmizuoti, „sudėlioti į lentynėles“, modeliuoti pagal informatikos normas („homiuterio“ mąstymas?). Tokiai pedagogikai (ja vadovaujasi ir muzikinis ugdymas) dažnai svetima ir nesuprantama Dvasios pedagogika. <…> Pratęsiu: ir dabar edukologijai, pedagogikai iš esmės nesvarbios jaunosios kartos dvasinio ugdymo problemos. Dvasingumo neišmatuosi. Vadinasi, ir problemos nėra! Tūlas muzikas, edukologijos profesorius tik išjuoks mokslininko siekius tirti muzikinio, meninio ugdymo ir dvasingumo sąsajas, nagrinėti meilės kategoriją, jos svarbą pedagogikai. (Meilę jis supranta tik kaip seksą!) Užtvos racionaliojo pažinimo, pragmatizmo kuoka: tai nemoksliška!“ (98-99 p.).

„Jeigu valstybė imtųsi rengti ne vien dalykų žinovus, bet ir tikrus Mokytojus, išmintingus ir dvasingus Žmogaus ugdytojus (juk visą laiką rengiami tik dalyko specialistai, bet per mažai kreipiama dėmesio, kad būtų parengiami profesionalūs žmogaus ugdytojai), jei humanitarinių dalykų, menų mokymą paverstų Asmenybės ugdymo instrumentu, po kelių dešimtmečių galima būtų tikėtis ryškiai pagerinti visuomenės intelektinę, dvasinę, fizinę sveikatą, pasiekti tautinio, pilietinio, dorovinio žmonių renesanso. Tai būtų pati efektyviausia ir finansinių investicijų nereikalaujanti (!) prevencija prieš dorovinės kultūros krizę: narkotikus, girtavimą, nužmogėjimą, nutautėjimą ir t.t. Bus aukštesnė kultūra – bus ir žmoniškesnis gyvenimas. Deja, vykstant aukštojo mokslo reformai, mokytojų rengimas ne tobulėja, o veikiau, priešingai, primityvėja…“ (102 p.).

„Genialią muziką – kiekvienam!“ (54 p.).

Šį dr. Z.Rinkevičiaus veikalą vadinti metodine priemone – per maža! Tai ne muzikos mokymo metodų knyga – čia išsakyta muzikos pedagogo visuminė pasaulėžiūra.

Ir jeigu kas šios knygos žodžių derinį muzikos mokytojas mintyse pakeis į derinį bet kurio dalykomokytojas, turės kapitalų leidinį, padedantį susivokti, kaip (leiskime sau perfrazuoti autoriaus mintis) efektyviausiu būdu suderinti visą žmogaus sistemą, pakelti protą, apšviesti intelektą, taurinti pojūčius, skaistinti širdį ir pajausti savo bei ugdytinio Esmę.

Knygos pristatymą parengė
Irena Stulpinienė

P.S.
Autoriui maloniai leidus, mūsų tinklaraštyje skaitykite šios knygos skirsnį „Kodėl mums negyventi kaip Dvasios didvyriams? arba Improvizacijos Š.Amonašvilio Dvasios pedagogikos tema“.

Skirsnio ieškokite skyrelyje „HP ir mokslas