Gerbiami svetainės lankytojai, dabar rengiamas vieno svarbiausių Šalvos Amonašvilio veikalų  - knygos „Gyvenimo Mokykla. Traktatas apie pradinę ugdymo pakopą, grindžiamą humanistinės individualios pedagogikos principais“ – vertimas į lietuvių kalbą.
Siūlome susipažinti su šios knygos ištraukomis.

Šalva Amonašvilis

 APIE VAIKO PRIGIMTINES JĖGAS

Knygos „Gyvenimo Mokykla. Traktatas apie pradinę ugdymo pakopą, grindžiamą humanistinės individualios pedagogikos principais“ V skyrius

„Kas tikrai išmintingas?
- Tas, kuris mokosi iš kiekvieno žmogaus, kaip pasakyta: „Iš visų, mane mokiusių, rinkausi proto, nes mano kalba - apie Tavo priesakus“.
Kas iš tiesų stiprus?
– Tas, kuris  valdo savo paskatas, kaip pasakyta: „Už stiprų geresnis, kas sutramdo pyktį, o save suvaldantis – geresnis už miesto užkariautoją“.
Kas tikrai turtingas?
– Kuris savo likimu patenkintas, kaip pasakyta: „Laimingas tu, jei maitiniesi savo rankų darbu, ir padėk tau, Dieve“.
Ką iš tiesų gerbia?
– Tą, kuris gerbia kitus, kaip pasakyta: „Nes Mane godojančius Aš pagerbsiu, bet Mane niekinantys  bus pažeminti“.
Humanistinės Pedagogikos Antologija:  „Saliamonas“

Autoritarinis pedagoginis mąstymas principingai skelbia, kad pedagoginiame procese atsižvelgia į vaikų psichologines ypatybes. Iš tų „ypatybių“ išrenkamos tos, kurios kaip tik ir atitinka autoritarinį mokymo ir auklėjimo stilių: mokėti dėmesingai klausyti, įsidėmėti, mąstyti  ir pagal pavyzdį dirbti savarankiškai, mokėti atpasakoti, kas įsisavinta, mokėti paklusti nustatytoms tvarkos taisyklėms, turėti atsakomybės ir pareigos jausmą ir t.t. Suprantama, pačios savaime šios psichologinės savybės, kuriomis paremtas mokymas ir auklėjimas, kai atsižvelgiama į jų kokybę ir jos kryptingai lavinamos, yra labai reikšmingos žmogaus veiklai. Bet reikia pripažinti, kad autoritarinis pedagoginis procesas šių savybių griebiasi savo gerovės užtikrinimui, nes be šių psichinių jėgų jo funkcionavimas yra neįmanomas.
Tačiau svarbiausia, kad be visų šių savybių vidinės vienybės, be natūralaus jų motyvacijos šaltinio neįmanoma suvokti Vaiko visumos.
Humanistinio individualus ugdymo proceso pamatas yra Vaiko Prigimties visuma. Ne Vaiko ypatumus reikia surašinėti, bet stebėti bendrą Vaiko Prigimties kitimą.
Nuo pat pradėjimo momento ir jau gimus, Gamta dar ilgai kuriasi Vaike, kaupdama jame žmoniškumą ir kultūrą. Vaikas vystosi pagal Gamtos dėsnius, pagal jos kalendorinį planą. Gamta keliauja, įgydama vienintelio ir nepakartojamo konkretaus Vaiko bruožus, įgydama jam suteiktąją formą ir kaupdama reikalingus resursus. Ta Gamtos kelionė Vaike pasireiškia jėgomis, kurias mes vadiname stichinėmis aistromis. Jos stichiškos todėl, kad „užpuola“ Vaiką netikėtai ir „pagriebia jį į nelaisvę“; aistros todėl, kad Vaikas pats jų trokšta, nori būti jų sukūryje ir, būdamas savo aistrų nelaisvėje, jaučiasi laisvu. Visa mįslė tame, kad būtent stichinių aistrų judėjimas išryškina prigimtinius Vaiko turtus.
Humanistinė individuali pedagogika teigia, kad vidinė psichinė energija, vidinė ugnis, kurią Vaikui davė Gamta, pasireiškia trijų Vaiko pagrindinių aistrų (siekių, „stichinių“ judėjimų) pavidalu.

Pirmoji aistra
- tai aistra Tobulėti (rus. strastj k razvitiju – vert.).

Dvasiškai, doriškai, protiškai, fiziškai (suprantama, ir kitose, mums žinomose ir nežinomose sferose) nesivystyti Vaikas negali. Mąstytojo brendimas - kaip judėjimas laike aukštyn vedančia  linija, „vieneto ėjimas link Vienio“. „Stichinis“ siekis tobulėti yra natūrali Vaiko būsena: prigimtinės galimybės plečiasi įveikiant prieštaravimus ir kliūtis. Jį supančioje aplinkoje Vaikas pats ieško sunkumų, kad juos įveiktų, nes tik šitaip jo prigimtinės galimybės subręs iki joms nustatytų ribų. Kaip stichija pagauna Vaiką tas galingas tobulėjimo impulsas, tuo ir paaiškinami jo išdykavimai, neprotingos, kartais net pavojingos užmačios. Tuo  aiškinami taip pat dvasiniai ir pažintiniai Vaiko poreikiai.

„Svarbiausias faktas, su kuriuo susiduriame dirbdami su vaikais, tai – vystymasis. Vaikas yra auganti ir besivystanti būtybė. Jis nepaliaujamai kinta. Todėl vystymosi procesas yra pirma, ką tenka suvokti, kai pradedi tyrinėti vaiką“.
Humanistinės Pedagogikos Antologija:  „L.Vygotskis“

Pedagoginė užduotis – sukurti būtinąjį medžiaginio erdvinio, dorinio socialinio ugdymo procesą, kuris suteiks pakankamai erdvės Vaiko tobulėjimo aistros patenkinimui; dar daugiau, šis procesas privalo užbėgti už akių neigiamų Vaiko savybių pasireiškimui, skatindamas jų aktyvų kitimą. Taigi, ugdymo procese reikia ne registruoti tą prigimtinę Vaiko būseną, bet, į ją atsižvelgus, siūlyti jam protingas sąlygas jo daugialypei prigimčiai vystytis. Reikia pabrėžti, kad tobulėjama įveikiant sunkumus, ir tai yra Gamtos dėsnis. Tame ir slypi pedagoginė užduotis, kad ugdymo procese Vaikas nuolat susidurtų su būtinybe įveikti įvairaus pobūdžio sunkumus ir kad tie sunkumai atitiktų jo individualias galimybes. Dar tenka pabrėžti, kad pradinukų (ir ikimokyklinukų) vaikystė yra pats palankiausias periodas tobulėti; vėliau aistra tobulinti prigimtines jėgas silpsta, ir tos, kurias per šį periodą apleisime, tobulumo ateityje nebepasieks arba, gal būt, net bus prarastos.

Antroji aistra
 - tai aistra Suaugti (rus. strastj k vzrosleniju – vert.).
Vaikas gimsta ne tam, kad vaiku pasiliktų, bet tam, kad suaugtų, pilnai subrandintų savo bendrąsias ir asmenines savybes bei jėgas, taptų kilnus, civilizuotas, dvasiškai turtingas, išmanantis ir įgudęs suaugęs žmogus, kad galėtų imtis darbų, kurių trokšta širdis. Vaikai siekia tapti suaugusiais, nori būti žymiai augesni, negu jie jau yra. Tai liudija vaidybinių žaidimų turinys, kai kiekvienas vaikas imasi suaugusio žmogaus „pareigų“. Iš pradžių aistra suaugti nepastebimai lydi aistrą tobulėti, bet tolydžio stiprėja ir ima daryti poveikį visoms Vaiko gyvenimo sferoms. Vaikystė nėra nerūpestingas sąstingis, auksinis laikas, kai niekuo nereikia rūpintis. Pati Gamta, kosminės jėgos neleidžia Vaikui tokio nerūpestingumo. Tikroji vaikystė yra sudėtingas, kartais varginantis augimo procesas. Aistra suaugti labai komplikuoja Vaiko ir suaugusiųjų santykius, ir tuo labiau, jei suaugusieji nesupranta ir nepripažįsta šios Vaiko prigimtinės jėgos.

„Pagelbėti augti Vaikui ir jo bręstančioms jėgoms – reiškia užtikrinti jam džiugią, įdomią, emocionaliai sodrią vaikystę. Ir atvirkščiai: to augimo lėtinimas, suteikus Vaikui visišką laisvę pagal tariamą logiką, esą, nevalia iš jo atimti vaikystės, - reiškia atimti iš jo gilų vaikystės džiaugsmo jausmą.
Š.Amonašvilis. „Pedagoginė simfonija“

Sustiprėjus šios aistros impulsams, Vaikas pradeda ieškoti atitinkamų sąlygų ir terpės jos realizavimui. Tai reiškia: jis ima pamėgdžioti suaugusių žmonių elgesio išorines apraiškas (dėl to, sakykime, iš mažens kyla potraukis rūkyti), ima ieškoti socialinės terpės, kuri jį vertina kaip suaugusį (dėl to, sakykime, „įkliūvama“ į „blogas kompanijas“) ir t.t. Tačiau blogiems suaugusiųjų įpročiams ir neigiamam jų poveikiui Vaikas pasiduoda tada, kai betarpiška artimiausia aplinka (giminės, mokytojai, draugai ir bendraklasiai) nesuteikia jam galimybės  patenkinti savo prigimtinę aistrą, prieš kurią, kaip prieš stichiją, vienas pats jis yra bejėgis.
Aistra suaugti pirmiausiai patenkinama bendraujant su suaugusiais. Bendraudamas tik su vienmečiais to poreikio pilnai patenkinti Vaikas nepajėgia. Pradinukas stovi prie audringų aistros suaugti pasireiškimų slenksčio, todėl būtent šiame amžiaus tarpsnyje jis turi jausti gerą, taurinančią suaugusiųjų apsuptį, pripažįstančią jam teisę į suaugimą, reginčią jame suaugusį žmogų, bendraujančią su juo kaip lygus su lygiu. Formulė „Tu dar mažas“ ir tą formulę atitinkantys santykiai, išreiškti atviromis, tai yra Vaikui suvokiamomis elgesio formomis, absoliučiai prieštarauja humanistinės pedagogikos esmei. Atvirkščiai, veiksmai, santykiai, priemonės ir apskritai visas bendravimas, grįsti formule „Tu juk didelis... Tu jau suaugęs“, kuria palankią atmosferą aktyviam suaugimo aistros pasireiškimui ir patenkinimui.
Aistra suaugti - tai Gamtos garantas, kad ateityje Vaikas gali tapti dorovingu ir dvasiškai švariu, protingu, sąmoningu žmogumi, jaučiančiu pareigą ir atsakomybę visuomenei. Tačiau ugdymo proceso kokybė yra būtina sąlyga, kad šis garantas veiktų.  Iš to atsiranda reikalavimai suaugusiems, kuriantiems šį procesą: su Vaiku bendrauti kaip su sau lygiu, nuolat  pripažinti jo asmenybę, reikšti pasitikėjimą, jam patikėti suaugusiųjų darbus, bendradarbiauti, skirti pareigų, kreiptis į jį užuojautos ir pritarimo.
Iš to kyla svarbiausias humanistinės individualios pedagogikos principas: tam, kad aistra suaugti (lygiai kaip ir kitos aistros) būtų patenkinama, pedagoginiai procesai turi tapti menu, padėsiančiu vaikui jaustis suaugusiu ten, kur jis dar visiškai vaikas, o ne suaugęs.
Kartais galvoja, kad pradinėse klasėse reikia kaip galima dažniau naudoti žaidimo elementus, nes vaikai mėgsta žaisti. Toks požiūris ypač paplitęs, kai kalba apie pirmokus, apie šešiamečius. Bet juk vaikai mokyklinio gyvenimo trokšta visai ne tam, kad pratęstų joje savo žaidimus, o kad įsitvirtintų gyvenime kaip ūgtelėję žmonės. Būtent mokyklos norėjimas yra vienas iš aistros suaugti pasireiškimų. Ne žaisdami vaikai turi mokytis, bet rimtai, jausdami atsakomybę. Tai mokytojas privalo ugdymo procese žaisti ir savo vaidmenį atlikti taip grakščiai ir meistriškai, kas tame procese apie savo poreikį žaisti užmirštų vaikai.

Trečioji aistra
- tai aistra Laisvėti (rus. strastj k svobode – vert.).

Nuo mažumės Vaikas išreiškia ją įvairiausiomis formomis ir būdais. Ypatingai stipriai ji pastebima, kai jau dviejų trejų metų Vaikas stengiasi išsprūsti iš suaugusiųjų globos ir siekia įtvirtinti savo savarankiškumą – „Aš pats!“ Jeigu aistrą suaugti Vaikas įgyvendina bendraudamas ir todėl ieško suaugusio, kuris tą poreikį patenkins, tai aistrą laisvėti jis taip pat realizuoja bendraudamas su suaugusiu, tačiau dabar jau nuo jo toldamas. Pirmuoju atveju jis būna suaugusiųjų įtakoje, dabar gi jis bando iš to poveikio ištrūkti, elgtis kaip jam norisi, arba net priešingai negu reikalauja suaugusieji.
Vaikui nepatinka nuolatinė ir atvira suaugusiųjų globa, jis nekenčia draudimų, neklauso patarimų ir t.t. Dėl to, kad jis siekia suaugti ir kad suaugusieji tos aistros nesupranta ir nepripažįsta, nuolat kyla konfliktai. Niuksinti, viską draudžianti pedagogika, visokios bausmės yra siekių suaugti ir laisvėti stabdymo rezultatas.

„Pagarba vaiko individualybei, vaiko teisės eiti „savo“ keliu - turėti savo skonį ir interesus, suvokti, kad sielos vidinė dinamika priešinasi visokiai prievartai, - pripažinimas - visa tai šiuolaikinėje pedagogikoje taip sustiprina laisvės idėją, jog be jos įsivaizduoti auklėjimo neįmanoma“.
Humanistinės Pedagogikos Antologija:  „Zenkovskis“.

Suprantama, kad vaikams negalima leisti visko. Leidimas daryti viską gali pražūtingai pakreipti jų likimą. Bet privalu suprasti ir tai, kad vaikų negalima auginti viską draudžiančioje atmosferoje, negalima juos nuolat laikyti „savo rankose“, versti ir prievartauti prieš jų valią.
Aistrą laisvėti Vaikui davė Gamta. Tai Gamta tęsia jame savo ieškojimus, tobulina save, ieško galimybių parodyti savo įvairovę, siekti tobulumo ir neapsiriboti. Tai ne Vaikas išdykauja, bet Gamta jame, ruošdama jėgas būsimiems skrydžiams. Suaugusiųjų rūpinimasis Vaiku yra skirtas ne tiek padėti toms Gamtos pastangoms, kiek atbukinti prigimtinę aistrą laisvėti. Žinoma, valdžia ir suaugusiųjų teisės padės jiems pajungti Vaiką savo reikalavimams, išmokys jį nepažeisti jų valios. Taip gimsta prievartinis ir autoritarinis auklėjimas šeimoje, taip vyksta autoritarinis pedagoginis procesas mokykloje, kur prievartos daugiau nei paskatinimų, draudimų daugiau nei leidimų, konfliktų ir kartėlio daugiau nei džiaugsmo ir bendradarbiavimo.

„Broliai, jūs pašaukti laisvei, tik kad ta laisvė nebūtų dingstis pataikauti kūnui; mylėdami tarnaukite vienas kitam“.
Humanistinės Pedagogikos Antologija: „Jėzus Kristus ir jo mokiniai“

 „Tik laisvė parengia laisvei, tik bendradarbiavimas padeda paruošti socialinei harmonijai ir bendradarbiavimui, tik demokratija parengia demokratijai“.
Humanistinės Pedagogikos Antologija: „Selestinas Frene“

Aistra laisvėti turi savo unikalią, pedagogikos dar nesuvoktą, savybę. Reikalas tas, kad Vaiko laisvę nedera suvokti kaip chaotišką nedraudžiamumą. Pačios dvasinės ir prigimtinės Vaiko substancijos siekia, taip sakant, laisvo paklusnumo. Tai aiškiai matyti iš vaidybinių žaidimų pavyzdžio. Vaikas turi teisę laisvai (jausdamas norą) rinktis, kurį žaidimą žaisti, kokią rolę sau pasiskirti. Jis turi teisę įsijungti į kolektyvinį žaidimą arba ne. Absoliučiai neįmanoma priversti žaisti, galima tik paskatinti jį žaisti. Bet jeigu į žaidimą jis įsijungia ir pasirenka sau vaidmenį, tai žino, kad bus priverstas paklusti žaidimo taisyklėms, žaisti pagal  taisykles. Kitaip vaikai išvys jį iš žaidimo, sakys: „Tu nemoki žaisti. Tu mums trukdai. Su tavimi žaisti neįdomu“. Taigi, pasitvirtina, kad Vaikas iš prigimties yra pasirengęs laisvam paklusnumui, nustatytai, įteisintai, bendruomenės apibrėžtai laisvei, kai kurių savo poreikių neatsakingo pasireiškimo susiaurinimui.
Vaikas sukaupia jėgų ir energijos tiek, kiek jis sutvarko savo prigimtines aistras ir nuo jų išsilaisvina. Šiame procese išmintingas suaugusiųjų palaikymas ir pagalba atlieka ypatingą  vaidmenį. Tiesa ta, kad Gamta sutverta iš priešybių, o aistra, pasipriešinimas, pavojus – tai mokytojai. Mes įgyjame tiek jėgos, kiek aistrų sutramdėme.
Reikia pasakyti apie dar vieną objektyvų pedagoginio proceso dėsningumą: dalykas tas, kad šis procesas visuomet puoselėja savyje būtinybę priversti, tai yra suvaržyti Vaiko laisvę. Autoritarinis pedagoginis procesas paklusnumo dėsnį užaštrina, tačiau ir humanistinėje pedagogikoje jis neišnyksta. Nei ugdymo turinys, nei jo organizavimo formos, nei metodai, nei bendroji mokyklos tvarka ir t.t. nepriklauso nuo Vaiko ir jo pageidavimų. Tai panašu į vaidybinio žaidimo taisykles: jas reikia priimti, joms reikia paklusti.
Niveliuoti paklusnumo dėsnį gali humanistinis individualus pedagoginis procesas, nes jame atsiranda sąlygos išjudinti ir patenkinti, tobulinti ir realizuoti prigimtines Vaiko jėgas. O aistra laisvėti sukuria vaikui laisvo pasirinkimo jausmo principą. Greta šių, viena svarbiausių, kaip minėta, sąlygų yra dailus, meistriškas pedagoginių procesų vykdymas, taip pat lygiateisis bendravimas su Vaiku, meilė jam, tikėjimas jo galimybėmis, bendra kūryba ir bendradarbiavimas, abipusė pagarba ir abipusis pareigingumas.
Kiekvienas vaikas, kaip nepakartojamumas, be aprašytų bendrųjų prigimtinių jėgų, priklausomai nuo jo misijos ir kryptingumo, atsineša ir individualiąsias – gabumus, talentus, galimybes, asmens savybes. Reikia suvokti tiesą, kad kiekvienas vaikas į žemišką gyvenimą ateina su jau turimu charakteriu. Žmogaus prigimtį galima pakylėti ir išaukštinti, tačiau pakeisti jos neįmanoma. Nekintančios Vaiko prigimties atpažinimas yra raktas jo asmenybei suprasti [1] (visur paryškino Š.A., kursyvas vertėjo).

Iš rusų kalbos vertė Irena Stulpinienė

            LITERATŪRA:

1. Š.A.Amonašvilis. Gyvenimo Mokykla. Traktatas apie pradinę ugdymo pakopą, grindžiamą humanistinės individualios pedagogikos principais (rusų kalba). – Maskva: Šalvos Amonašvilio Leidybos namai, 2000, 17-24 p. (Ш.А.Амонашвили. Школа Жизни. Трактат о начальной ступени образования, основанного на принципах гуманно-личностной педагогики. – Москва: Издательский Дом Шалвы Амонашвили, 2000. C. 17-24.).