Gerbiami svetainės lankytojai, dabar rengiamas vieno svarbiausių Šalvos Amonašvilio veikalų  - knygos „Gyvenimo Mokykla. Traktatas apie pradinę ugdymo pakopą, grindžiamą humanistinės individualios pedagogikos principais“ – vertimas į lietuvių kalbą.
Siūlome susipažinti su šios knygos ištraukomis.

Šalva Amonašvilis

APIE PEDAGOGINES TRADICIJAS IR KLASIKĄ.
APIE PAGRINDINIŲ GYVENIMO MOKYKLOS
IDĖJŲ ŠALTINIUS
Traktato „Gyvenimo Mokykla“ XVIII skyrius

Sąvokos „klasikinis“ ir „tradicinis“ kartais suvokiamos kaip identiškos arba labai artimos: esą, tradicinė pedagogika yra gyvenimiškas klasikinės pedagogikos pjūvis ir prieštaravimų tarp jų neturį būti. Bet yra visai ne taip. Sąvokos tradicinė pedagogika (tradicinė metodika, tradicinė praktika) turinys galėtų būti labai turtingas, jeigu ji būtų taikomoji klasikinės pedagogikos dalis ir jeigu ji būtų klasikinių idėjų įsikūnijimas istoriškai susiklosčiusiose gyvenimo aplinkybėse. Tačiau realiai susiduriame su dviem skirtingomis pedagoginio mąstymo ir pedagoginės praktikos kryptimis: tradicinės teorijos ir praktikos pagrindinis skiriamasis bruožas yra autoritarizmas, o klasikinės – humanizmas (vert. kursyvas). Tai diametraliai priešingi ugdymo praktikos suvokimai. Žinia, įvairiuose tradicinės pedagogikos variantuose yra nemaža vertingų apibendrinimų, kurie praturtina pedagoginę mintį. Vienok skirtumai tokie dideli, kad tradicinės ir klasikinės pedagogikos aukso vidurio paieškos rezultatų neduos; belieka tik rinktis vieną arba kitą mąstymo ir ugdymo praktikos formą (vert. kursyvas). Lyginant su tradiciniu, klasikinio pedagoginio mąstymo pati svarbiausia savybė yra daugiamatiškumas; tokio mąstymo pamatas yra sintetinė dvasingo ir materialaus, irracionalaus ir racionalaus, religinio ir mokslinio, kosmiško ir žemiško visuma. Jis pripažįsta dvasios amžinumo postulatą ir skatina žmogų tokiam žemiškam gyvenimui, kuris yra dvasios vystymosi ir tobulėjimo kelias.  Klasikinė pedagogika mokslu savęs neskelbia, veikiau ji pati yra visų mokslų matas, paties gyvenimo matas. Išvardinsime kai kuriuos kokybinius klasikinio ir tradicinio pedagoginio mąstymo skirtumus:

• tradicinė (autoritarinė) pedagogika (metodika) formuoja ir realizuoja prievartos sistemą;
• klasikinė (humanistinė) pedagogika siūlo kūrybišką bendradarbiavimo sistemos paiešką;
• autoritarinė pedagogika orientuoja formuoti žinias, mokėjimus, įgūdžius ir todėl rafinuoja mokymo procesą;
• humanistinė pedagogika orientuoja sutaurinti Vaiko sielą ir širdį, o žinias vadina būtina kūrybos, statybos, gėrio kūrimo sąlyga;
• autoritarinė pedagogika pasitenkina vaikų psichologinių savybių suregistravimu;
• humanistinė pedagogika sugeria Vaiką pilnai – priima tokį, koks jis yra;
• autoritarinė pedagogika ruošia vaikus gyvenimui;
• humanistinė pedagogika pačiu gyvenimu auklėja vaiką;
• autoritarinė pedagogika yra monologinė;
• humanistinė pedagogika yra dialoginė;
• autoritarinei pedagogikai nereikia esminių pedagoginio proceso komponenčių: meilės, kūrybiškos kantrybės, pasitikėjimo, laisvo pasirinkimo, pažinimo ir bendravimo džiaugsmo, bendradarbiavimo ir t.t. principų;
• humanistinė pedagogika šiuos principus vadina pirminiais;
• autoritarinė pedagogika užsiima susiklosčiusios „masinės“ praktikos apibendrinimu, o jo rezultatus, lyg mokslinę vertybę, grąžina į praktiką tolimesniam taikymui;
• humanistinė pedagogika eina kūrybos ir inovacijų keliu, todėl jai svetimas konservatyvumas;
• tradicinės pedagogikos pamatinė aksioma yra empirinis materializmas su „paveldimumo“ ir „aplinkos“ sąvokomis;
• klasikinės pedagogikos pamatas yra dvasinė substancija.

Suprantama, dviejų pedagoginio mąstymo ir ugdymo praktikų skirtumai išvardintomis savybėmis nesibaigia. Girdime ir skaitome, kaip kartais humanistinės pedagogikos sampratą bandoma paneigti remiantis naivia logika, esą pedagogika negalinti būti nehumaniška, nes jos tikslas - būsimos kartos. Išties, autoritarinės pedagogikos tikslai išoriškai yra humaniški: jie atspindi visuomenės ir valstybės rūpestį vaikais. Vienok, humanistinės pedagogikos esmė nustatoma ne vien tikslais ir uždaviniais, kurių privalu pasiekti ilgo pedagoginio proceso pabaigoje, bet priemonėmis, kurių pagalba tų tikslų yra siekiama (čia ir toliau  paryškino Š.A., kursyvas – vert.) Autoritarinės pedagogikos priemonės yra jėginės, prievartinės, parengtos „bizūno ir meduolio“ principu; humanistinėje pedagogikoje esminė priemonė tikslui pasiekti yra bendravimas, kuris teikia vaikams kasdienį džiaugsmą, stiprina jų asmenybę, dovanoja jiems pasirinkimo laisvę, įžiebia bendradarbiavimą.
Didelės žalos vaikams gali pridaryti pedagogika, galvojanti, kad tikslas pateisina priemones. Vaikas yra Gamtos dalelytė, ir jame tęsia tobulėjimą pati Gamta. Bet autoritarinė pedagogika, nesiskaitydama su Vaiko prigimtine visuma, kuria jam ekologiškai nešvarų, užterštą procesą, pilną tokių „atliekų“, kaip susierzinimas, nepasitenkinimas, grubumas, stresai, orumo pažeminimas, riksmai, bausmės ir pan. O klasikinė pedagogika skelbia ugdymo principą, bendramatį gamtai, džiaugsmo ir sėkmės principą; ji profilaktiška Vaiko sveikatos požiūriu, nes vadovaujasi teiginiu: „Sveika dvasia formuoja sveiką kūną“.
Klasikinis (humanistinis) pedagoginis mąstymas, kurio taikomasis aspektas yra geriausi pedagoginiai mokymai ir įvairios, jį atitinkančios, ugdymo sistemos, yra Pedagoginės Išminties Taurės nešėjas. Šios Taurės turinys, tūkstantmečiais po lašelį kauptas, yra ne istorijos, bet ateities turtas. Dabar Pedagoginės Išminties Taurė atiteko mums (šiuolaikinės kartos mokytojams). Iš jos mes  galime semtis išminties tiek, kiek pajėgiame, ir praturtinti ją galime tiek, kiek mūsų kūryba  pajėgia praverti naujus vartus. O mūsų išauklėta karta kilsterės visuomenę ant naujos evoliucinės  pakopos, praturtins ją naujomis dvasinėmis ir dorinėmis bei kultūros ir mokslo vertybėmis.
Tą ateitį kuria mokytojas.
Humanistinė pedagogika yra lobis besiveržiančiam mokytojui, tokiam, kuris tikslingai  ugdo savo paties dvasingumą, taip būtiną jo profesijai: meilę ir gerumą, kūrybiškumą ir naujumą, intuiciją ir išmintį, optimizmą ir kantrybę, narsumą ir ištikimybę, mokytojystės didingumo suvokimą ir kuklumą. Neaptiks humanistinės pedagogikos tūžmingos širdies žmogus, įpykęs arba abejingas žmogus, jam Gyvenimo Mokyklos postulatai bus nepriimtini.
Gyvenimo Mokyklos mokytojas nuolat rūpinasi savo sąmonės plėtra, gilina humanistinės pedagogikos pagrindų suvokimą, apmąsto Gyvenimo Mokyklos Traktato šaltinius. Traktate gausiai naudojamos mintys ir idėjos iš įvairiausių šaltinių, svarbiausi jų yra šie: Pasaulio Religiniai Mokymai, Aukšti dvasiniai ir filosofiniai mokymai, pasaulio pedagogikos klasikų Mokymai, šiuolaikinių autorių – filosofų, psichologų, pedagogų, rašytojų, mokslininkų – veikalai. Šie šaltiniai sisteminami daugiatomėje „Humanistinės Pedagogikos Antologijoje“, kuri leidžiama mokytojų kūrybiškumui skatinti“ [1].

Iš rusų kalbos vertė Irena Stulpinienė

LITERATŪRA:    

1. Š.A.Amonašvilis. Gyvenimo Mokykla. Traktatas apie pradinę ugdymo pakopą, grindžiamą humanistinės individualios pedagogikos principais (rusų kalba). – Maskva: Šalvos Amonašvilio Leidybos namai, 2000, 95-99 p. (Ш.А.Амонашвили. Школа Жизни. Трактат о начальной ступени образования, основанного на принципах гуманно-личностной педагогики. – Москва: Издательский Дом Шалвы Амонашвили, 2000. C. 95-99.).