PIRMIEJI
Apie Humanistinės pedagogikos sklaidą Lietuvoje

Klaipėdos Kultūros ir švietimo centro „Harmonija“ vadovės Marinos Korinevskajos, Irinos Aleksejenko šeimos (Andrejus, Anastasija, Ivanas), Tanios Murninos ir Redos Šileikienės šeimų, Ligijos Merenkovos, Idalijos Solovjovienės, Nadieždos Filipovos ir kitų aktyvių šio centro narių pastangomis ir lėšomis 1999 m. spalio 25-29 d. bei 2001 m. spalio 22-26 d. Klaipėdos M.Gorkio vidurinėje mokykloje, kurios direktorius tuomet buvo Aleksandras Barvenov,  įvyko du pirmieji Lietuvoje (ir net Baltijos valstybėse!) Š.Amonašvilio penkių dienų autoriniai seminarai. Mokytojai gavo kvalifikacinius 40 val. pažymėjimus – prasidėjusią Humanistinės pedagogikos idėjų sklaidą Lietuvoje rėmė Klaipėdos Pedagogų švietimo ir kultūros centro vadovas Alfonsas Zvėrka.
Vėliau prisijungė ir daugiau entuziastų -  pedagogų ir tėvų.
Liudvika Daliuta Domarkienė, Mažeikių rajono savivaldybės Švietimo skyriaus Švietimo centro vedėja,apsilankiusi Latvijos Saldaus m. švietimiečių organizuotame Š.Amonašvilio seminare, iškart pamatė ir pajautė, kaip Lietuvos mokytojams reikalinga šio garsaus pedagogo praktinė patirtis, o dar labiau – Humanistinės pedagogikos teorija ir filosofija. 2004 m. gruodžio mėn. Liudvikos Daliutos Domarkienės drąsos, ryžto ir milžiniškų pastangų dėka seminaras „išėjo“ į Lietuvą. Ir nors Mažeikių rajone organizuotas Š.Amonašvilio seminaras buvo skirtas tik Žemaitijos regionui, renginys netikėtai peržengė ne tik miesto ir rajono, bet ir regiono ribas: suvažiavo Alytaus, Kauno, Marijampolės, Anykščių, Biržų, Ignalinos, Molėtų, Kupiškio, Utenos, Panevėžio, Radviliškio, Šiaulių, Akmenės, Kelmės, Klaipėdos, Kretingos, Plungės, Skuodo, Telšių, pedagogai ir tėvai, buvo mokytojų atvykusių net iš Danijos. Buvo nuostabu regėti, kaip godžiai didžio pedagogo klausėsi Lietuvos pedagogai, kaip jie yra išsiilgę širdingo žodžio apie mokyklą, mokytoją ir pinigais neišmatuojamą kilnų pedagogo darbą, apie tikrą, o ne popierinį, ugdymo humanizavimą.
Šį seminarą organizuoti, o vėliau ir kitus, entuziastingai padėjo vilnietis Artūras Gobys ir jo draugai, taip pat pajautę, suvokę ir įvertinę Humanistinės pedagogikos perspektyvas.
2005 m. lapkričio mėnesį Vilniaus mokytojų namų Mokymosi ir informacijos centre, kurio direktorė yra Eglė Pranckūnienė, įvyko pirmas Š.Amonašvilio autorinis seminaras valstybės sostinėje Vilniuje! Sekančią savaitę Š.Amonašvilis išvyko į Uteną, kur seminarą organizavo Utenos vaikų lopšelio darželio „Želmenėlis“ direktorė Sigita Balčiūnienė ir Utenos rajono savivaldybės Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas Antanas Panavas.
2007 metų pavasarį Šiaulių Gegužių vidurinė mokykla (tada jos direktorius buvo Bronislovas Rudys), surengė respublikinę konferenciją „Ugdymo proceso humanizavimas: problemos ir perspektyvos“. Iniciatorė - tuometinė mokyklos direktoriaus pavaduotoja Silvija Baranauskienė - dabar yra šios mokyklos direktorė.  Konferencijos moto buvo talpusis Š.Amonašvilio teiginys „Auginkite dvasingumą – dorovė pati ateis“, taigi, ją galime vadinti pirmu Lietuvos pedagogų bandymu kalbėtis apie Humanistinę pedagogiką.
Humanistinės pedagogikos pasekėjus Lietuvoje ištikimai remia leidyklos „Andrena“ savininkė Nijolė Petrošienė. Jeigu ne jos ryžtas ir drąsa savo lėšomis leisti knygas, kurių paklausa netirta, Lietuva apskritai dar neturėtų neseniai parašytų Š.Amonašvilio knygų. „Andrena“ jas leidžia po dvi viename tome: 2004 m. - „Kodėl mums negyventi kaip Dvasios didvyriams“ ir Šypsena mano, kur tu?“; 2005 m. – „Ką be Širdies suprasime“ ir „Skubėkite, vaikai, mokysimės skraidyti!“; 2007 m. – „Tėvo laiškai sūnui“ ir „Laiškai dukrai“. Dabar  p. Nijolė rūpinasi kitų Š.Amonašvilio knygų vertimais ir jų leidimu.
Visą širdį knygų vertimui į lietuvių kalbą ir vertimų redagavimui atiduoda Dalia Elena Montvilienė. Humanistinės pedagogikos knygos savaime  vertingos dėl jų unikalumo, tačiau p. Dalios Elenos plunksnos palytėtos, jos sielos virpesiais nuspalvintos, skaitytojui tampa dar patrauklesnės, nes p. Dalios Elenos vertimai ir redaguoti tekstai prabyla visu gimtosios kalbos subtilumu ir puošnumu.
Pirmąjį internetinį Humanistinės pedagogikos puslapį Lietuvoje įkurti padėjo Rimas Bernotas, buvęs mokytojos Irenos Stulpinienės mokinys (programavimas, administravimas).
Gaila, bet HP idėjų sklaida Lietuvoje, lyginant kad ir su Latvija, dar labai lėta. Maža dar lietuvių delegacija Tarptautiniuose pedagoginiuose skaitymuose, nors klaipėdiškiai, dalyvavę Pirmuose tarptautiniuose pedagoginiuose skaitymuose Maskvoje 2002 metais, nebepraleidžia nė vienų skaitymų. Humanistinės pedagogikos sklaidai organizuoti reikia ne vieno kito švietimo vadovo, ne tik pavienių mokytojų ar tėvų entuziazmo, tačiau  įvairiausio lygio švietimo įstaigų vadovų konkrečios pagalbos. Nesulaukėme kol kas ir apčiuopiamesnio pedagoginės akademinės bendruomenės pritarimo ir palaikymo.
Tačiau labiausiai gaila, kad patys aukščiausi Lietuvos švietimo vadai, kurie efektingiausiai galėtų greitinti Humanistinės pedagogikos idėjų sklaidą ir realų ugdymo humanizavimą, nei daugybėje valstybių žinomo akademiko, mokslų daktaro Š.Amonašvilio unikalios ir vertingos pedagoginės patirties, nei naujomis  idėjomis trykštančių jo veikalų, deja, rodos, dar nė nepastebėjo.
Gal sąmoningai ignoruoja?
Šią - pirmą Lietuvoje - Humanistinės pedagogikos internetinę svetainę įkūrėme norėdami kompensuoti žinių apie Humanistinės pedagogikos filosofiją, teoriją ir praktiką stygių.
Dr. Š.Amonašviliui leidus, bandysime pateikti naujų ir naujausių jo veikalų ištraukų vertimų į lietuvių kalbą, kad šviežiomis idėjomis dažniau ir drąsiau naudotųsi ne tik pedagogai praktikai, švietimo įstaigų  vadovai, bet – būtinai! - ir akademinis jaunimas.
Skelbsime informaciją apie Tarptautinius pedagoginius skaitymus ir įvairių valstybių pedagogų humanistinį judėjimą, informuosime apie Humanistinės pedagogikos leidinius.
Vėliau dalinsimės ir savo praktine patirtimi.
Svetainė bus naudinga visiems, kurie yra įsitikinę, kad autoritarinės švietimo sistemos dienos suskaičiuotos, kad mokytojo darbas yra menas, misija ir pašaukimas, kurie šeštuoju jausmu suvokia, kad mokytojas tikrai gali būti Dievo bendradarbis, - tačiau tos sunkios ir atsakingos naštos nebijo!
Lietuvai reikalingi Humanistinės pedagogikos pasekėjai – būti vien gerbėjais nebeleidžia susidariusi padėtis. Kviečiame ne tik plačiau susipažinti su Humanistinės pedagogikos filosofija ir teorija, bet ir dalintis patirtimi - tokios patirties Lietuvoje tikrai yra. Bėda ta, kad autoritarinė švietimo sistema šia patirtimi nesidomi, neskelbia, nekreipia į ją jokio dėmesio, todėl verčia tikėti, kad dvasinio ugdymo patirties iš viso nėra arba įsivaizduoti, kad dvasiniu ugdymu užsiimti gali tik tikybos mokytojai. Taip tikrai nėra, todėl bendradarbiaukime, pasitikėdami pasakokime (rašykime) vieni kitiems apie dvasinio ugdymo atradimus (adresai nurodyti skyrelyje MES), kad ir kokie kuklūs mums patiems jie atrodytų, nes ir mažas akmenėlis didelį vežimą verčia.
„Reikia, kad Mokytojų Širdys susijungtų“ – ragina Šalva Amonašvilis. Tegu internetas ir technologiniai pasiekimai tarnauja gėriui ir dorovei – suvienykime ugdymo humanizavimo  pastangas ir tegu nuoširdus mūsų bendradarbiavimas įžiebia dar galingesnę Dvasios Ugnį Lietuvos mokyklose.
Vertingiausias įnašas į Europos kultūrą - mūsų realus, galutinis ir negrįžtamas išsiveržimas iš autoritarinės pedagogikos gniaužtų visiems laikams. Tik laisvi ir dvasiškai turtingi būsime įdomūs, naudingi ir reikalingi Europai ir pasauliui.

Irena Stulpinienė -
Klaipėdos „Vėtrungės“ gimnazijos fizikos mokytoja metodininkė,
Rasuolė Petrauskienė -
Klaipėdos vaikų lopšelio darželio „Radastėlė“ direktoriaus pavaduotoja ugdymui