DĖKOJU, KAD GRĄŽINOTE VAIKĄ...

ĖMIAU SAVIMI TIKĖTI. GAVAU KELIĄ...

VĖL GRĮŽTU IŠ SEMINARO SU SPARNAIS...

Apie prof. Šalvos Amonašvilio seminarą Šiauliuose

2009 m. balandžio 7-11 d. Šiauliuose vyko akademiko, psichologijos mokslų daktaro, profesoriaus Šalvos Amonašvilio autorinis seminaras, skirtas ikimokyklinio, bendrojo ir neformaliojo ugdymo, profesinių mokyklų pedagogams, švietimo vadovams, dėstytojams, vaikų psichologams, socialiniams ir specialiesiems pedagogams bei tėvams.

Š.Amonašvilis

Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos, kur vyko seminaras, kiemelyje

Šiauliuose vykęs Tarptautinio Humanistinės Pedagogikos Centro vadovo seminaras — šeštasis iš vykusių Lietuvoje. Pirmasis Š.Amonašvilio seminaras ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse įvyko 1999 m. Klaipėdos M.Gorkio mokykloje. Vėliau Humanistinės pedagogikos žinių bei patirties buvo semiamasi Klaipėdoje (2001 m.), Mažeikiuose (2004 m.), Vilniuje (2005 m.), Utenoje (2005 m.) vykusiuose Š.Amonašvilio ir jo žmonos Valerijos Nioradzės seminaruose.

DALYVIAI IR ORGANIZATORIAI

Seminare dalyvavo 118 asmenų iš Šiaulių, Klaipėdos, Kauno, Vilniaus, Šakių raj., Telšių raj., Utenos, Mažeikių, Jurbarko raj., Pasvalio raj., Kuršėnų, Kėdainių, Kelmės, Palangos, Panevėžio, Baisiogalos, Kupiškio, Ukmergės, Alytaus, Kaliningrado.

Seminaro klausytojai

Organizatoriai: Šiaulių universiteto Edukologijos katedra, Šiaulių miesto savivaldybės Švietimo centras, Šiaulių Juliaus Janonio gimnazija, Šiaulių Gegužių vidurinė mokykla.

Seminaro iniciatorės: Šiaulių Gegužių vidurinės mokyklos direktorė Silvija Baranauskienė ir Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Zita Stankevičienė.

Šalva Amonašvilis, Valerija Nioradzė ir Silvija Baranauskienė (centre)

Seminaro iniciatorė Silvija Baranauskienė ir Šalva Amonašvilis

Seminaro dalyvius sveikino ir  prasmingo darbo linkėjo Juliaus Janonio gimnazijos direktorius Rimas Budraitis, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Denis Mikalenko, Šiaulių miesto švietimo skyriaus vedėja Violeta Damskienė, Latvijos Humanistinės pedagogikos judėjimo iniciatorius ir vedlys Dainis Ozols, Šiaulių Gegužių vidurinės mokyklos direktorė Silvija Baranaukienė.

 Seminaro metu buvo klausomasi tiesų apie pedagogines tradicijas ir klasiką, Vaiką, jo prigimtines jėgas, Tikėjimą, Viltį, Meilę, gerumo kalbą, pagrindinę auklėjimo tragediją, auklėjimą ir ugdymą, giluminį ugdymą, bendravimą kaip pedagoginio proceso širdį, grožio suvokimą, minties ugdymą, dvasinio gyvenimo pamokas, „nes vaiko širdis jaučia, kas liepsnoja ir kas užgesęs. Ne užduota pamoka, o bendras vaikų ir mokytojo siekis pasaulį padaro nuostabų. Atverti mokiniui akis — tai didžiąją kūrybą pamilti drauge su juo“ (Š.Amonašvilis „Ką be širdies suprasime? Skubėkite, vaikai, mokysimės skraidyti“).

 „Mokytojau, būk saulė, spinduliuojanti žmogišką šilumą; būk derlinga žmogiškų jausmų ugdymo dirva; sėk žinias ne vien į mokinių atmintį ir sąmonę, bet pirmiausiai į jų sielas ir širdis. Tiktai tuomet tavo pamokų žinios kiekvienam tavo auklėtiniui galės tapti dorinės brandos pakopomis“, — to profesorius linkėjo kiekvienam — Vaiko mokytojui, Vaiko tėvui, Vaiko motinai. Patyrusio pedagogo novatoriaus žodžiams seminare abejingų nebuvo...

MEISTRO PAMOKA

 Balandžio 8 d. seminaro dalyviai turėjo tikrai retą galimybę stebėti, kaip pedagogikos asas matematikos pamokoje dirbo su  Šiaulių „Santarvės“ vidurinės mokyklos ketvirtokais.

Matėme, kad išties pats aukščiausias Meistro pamokų tikslas yra ne to ar kito matematinio veiksmo išmokymas, bet galvojimo ir mąstymo ugdymas - „proto muskulatūros“, „emocijų muskulatūros“, „veržlumo muskulatūros“, „vidinių jėgų muskulatūros“ auginimas. 

Savo akimis regėjome pedagoginį stebuklą: vaikai pamokos pradžioje senu įpratimu kuo aukščiau kėlė ranką, nors nė užduoties išgirdę dar nebuvo, pamokos pabaigoje jau pradėjo suvokti, kad pirmiau dera galvoti bei septynis kartus matuo prieš „kerpant“ atsakymą. Tačiau nė vienas jų nebuvo nei pažemintas, nei išbartas – visus Meistras pastebėjo,  išgirdo, pataisė suklydusius, paskatino; nė vieno nepraleido, niekas neliko nuošalėje.

Vaikai mokėsi net tik matematinių veiksmų, bet ir susikaupimo, įsiminimo ir atidumo, analizės ir apibendrinimo, pratinosi neišsigąsti sunkumų, lavino matematinę pagavą, intuiciją, kantrybę, sintezės gebėjimą – tokias pastangas, tokias „kančias“ Š.Amonašvilis ir vadina „proto muskulatūros auginimu“.

„Brangios ne tos žinios, kurios smegenyse nusėda tarsi riebalai. Brangios tos, kurios virsta raumenimis“ – citavo Meistras Herbertą Spenserį.

SUSITIKO MOKYTOJŲ UGDYTOJAI

Balandžio 8 d. pavakarę dr. Šalva Amonašvilis ir jo žmona dr. Valerija Nioradzė bendravo su  Šiaulių universiteto Edukologijos katedros vedėja dr. A.Kazlauskiene, katedros darbuotojais bei studentais.

Akademikas atkreipė edukologų dėmesį į tai, kad pedagogika nėra vien mokslas: Kvintilianas, Komenskis, Pestalocis, Dystervegas, Ušinskis, Suchomlinskis ir kt. savo pedagoginių pažiūrų nebuvo pagrindę moksliškai, bet vis tiek jos tapo klasika. Be to, visos pedagoginės sistemos yra grįstos ne moksliniais įrodymais, bet prielaidomis - Humanistinė pedagogika taip pat. „Klasikoje tik surandu tas prielaidas“ - „Из класики извлекаю эти предположения“ - patį kukliausią vaidmenį sau prisiskyrė pedagogas-novatorius (Humanistinės pedagogikos prielaidas ir postulatus galima rasti šiame tinklapyje). 

Š.Amonašvilis kalbėjo, kad XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje, labai staigiai pagausėjus vaikų-akceleratų, jų aktyviam lavinimui skubiai ir karštligiškai buvo kuriamos specialios didaktinės sistemos (tarp jų Zankovo, Elkonino, Davydovo).  Vaikų-akceleratų darbo vaisiai šiuolaikiniame pasaulyje: kompjuteriai, mobilieji telefonai, internetas, visa skaitmeninė technika...

Tačiau nuo XX amž. paskutiniojo dešimtmečio gimsta nauja karta. Stebimas visai naujas reiškinys, ateina dar įdomesni vaikai: jie ne tik labai talentingi – daugybę atsakymų nė nesimokę žino „iš savęs“, turi keistų, mums neįprastų, savybių ir galių... Pasaulio pedagogai ir psichologai sutriko, bet mokslininkai jau pradėjo tyrinėti šį reiškinį.

Jų yra visose šalyse, todėl labai įvairiai pasaulyje juos ėmė vadinti: Šviesos vaikais, indigo vaikais, naujos sąmonės vaikais, žvaigždžių vaikais, hiperaktyviais, krištoliniais ir kt.

Imperatyvi, autoritarinė, valdingoji pedagogika jiems aiškiai nebetinka, todėl šiandien mokyklose tiek daug sunkumų. Bet jeigu tokie vaikai gimsta, reiškia jiems reikia naujos pedagogikos. Šviesos vaikai turi atnešti Žemei naują technologiją, kurioje bus vietos kultūrai, todėl jiems reikia naujų mokytojų: ne aklai tikinčių, bet dvasingų – mylinčių, ištikimų, dorovingų, kilnių, atjaučiančių, pasiaukojančių, sąžiningų, kultūringų... 

Š.Amonašvilis yra įsitikinęs, kad tokia, pirmyn žvelgianti,  pedagogika – tai klasikinė pedagogika. Jis teigia, kad klasika yra aplenkiantis žinojimas, ateitį numatantis žinojimas (rus. опережающее знание), kad klasika - tai ateitis.

„Iki klasikos mums dar reikia priaugti!“ – teigia mokslininkas ir atkreipia dėmesį, 

kad klasikinės pedagoginės praktikos pamatas yra išmintis, o šiuolaikinė pedagogika tą išmintį stengiasi „sumokslinti“ („Педагогическая практика строится на основе мудрости, а мы её обнаучиваем“).

„Be dvasinio požiūrio pedagogikos mokslas toliau nesivystys“ – teigė jis („Педагогическая наука не будет развиваться без духовного взгляда“). 

Kai Š.Amonašvilio klausia, kokios gi naujos idėjos yra pateikiamos Humanistinėje pedagogikoje, jis atsako klausimu: „Kiek dar kalbėsime apie naujas? Visada gyvuos išmintis, kurdama technologijas, bet technologijos išmintį naikina“ („Мудрость останется всегда и будет рождать технологии, а технологии уничтожают мудрость“). Štai todėl Humanistinė pedagogika – o jos pamatas ir yra išmintinga klasika - pirmumą teikia minčių ir mąstymo ugdymo bei dvasios disciplinos problemoms.

Kai profesoriaus paprašė trumpai apibūdinti nehumanišką mokyklą, kaip pavyzdį jis pateikė buvusios tarybinės mokyklos autoritariškumą, jėgos principą, partine ideologija grįstą auklėjimą bei mokytojų valdžią vaikams, juos skatinant ir baudžiant.

Klausė, kaip skurstanti visuomenė gali tapti humaniška, jei dažnas jos vaikas į mokyklą eina ne tam, kad mokytųsi, o tik dėl nemokamo maitinimo?

Profesorius atsakė, kad tai susiję su pasaulėžiūra. Tada, kai visuomenei sunkiausia – būtent tada ir reikia ugdyti humaniškumą. „Tai amžina sąvoka ir nekvestionuojama“ ( „Это вечное понятие и не подвергается вопросу“).

Paklaustas, ką daryti su mokytojais, kurie stokoja dvasingumo, Š.Amonašvilis atsakė labai trumpai ir dalykiškai: „O aš ir noriu pagausinti dvasingųjų [skaičių]!“ („А я хочу умножить [число] духовных!“).

Kažkuris mokslininkų paprieštaravo: „Bet išmintis ateina tik su amžiumi“. Išgirdome: „Neatimkite iš jaunų išminties!“ („Не отнимайте у молодых мудрость!“)

Buvo klausimas apie kultūrą, kuri tampa scenine ir atsieta nuo gyvenimo. Akademiko atsakymas buvo išsamus; jo esmė tokia: mokykla viską suveda vien tik į mokymą – tai ir išstumia kultūrą, kuri yra dvasios būsena. Reikia atkurti dvasią, jei siekiame atgaivinti  kultūrą. Krizė kilo iš nepasitikėjimo, o kultūra – tai dvasios grožis ir tikėjimas. Todėl bet kurio lygio mokyklos pirmaeilis uždavinys – saugoti ir puoselėti dvasingumo gausią nacionalinę kultūrą. Tačiau būtina savęs paklausti: o kokie esame mes patys?

Ypatingai Lietuvos mokslininkai edukologai domėjosi tuo, kaip Humanistinę pedagogiką priima Rusijos mokslininkai.

Rusijos Valstybės Dūmos švietimo komitetas, aiškino akademikas, dukart svarstė Humanistinės pedagogikos problemas. Aiškintasi dėl tikėjimo ir dvasingumo pedagogikoje, mokykloje. Komitetas priėmė sprendimą: pritarti!

Buvo ir Rusijos švietimo akademijos Prezidiumo posėdis. Kalbėta apie ketvirtą – dvasinį – matavimą pedagogikoje: tik dvasingoje terpėje gimsta asmenybės. Priimtas sprendimas: pritarti Š.Amonašvilio pedagoginėms idėjoms ir Rusijos švietimo akademijoje sukurti humanistinio individualaus ugdymo pedagogikos  mokslinę grupę. Įvertinimas: tai yra avangardinė, pasaulinio lygio pedagoginė idėja!

Buvo pritarta Humanistinės pedagogikos Antologijos knygų leidybai ir sklaidai mokyklose. Beje, Rusijoje jau išleisti 54 Humanistinės pedagogikos Antologijos tomai, kuriais aprūpinamos visos mokyklos...

Paskutinis edukologų klausimas: kokios yra dvasingo mokytojo savybės? 

Š.Amonašvilis išskyrė dvi:

1) mylėti vaiką ir išmokti, sužinoti, kaip reikia mylėti jį (kvietė prisiminti Janušo Korčako veikalą „Kaip mylėti vaiką“);

2) prisipildyti kuriančios kantrybės.

Seminaro organizatoriai Edukologijos katedrai padovanojo Šalvos Amonašvilio knygų, jau išleistų lietuvių kalba, komplektą (aštuoni veikalai keturiuose leidiniuose) ir dvi Humanistinės pedagogikos pasekėjų-praktikų knygas: „Fizika jazykom serdca“ bei „Biologija jazykom serdca“ (šių knygų elektroninių versijų ieškokite mūsų tinklalapyje).

Apie šį susitikimą 2009 m. balandžio 11d. - “Šiaulių krašto” puslapyje “Geroji naujiena” (jį rengia Šiaulių vyskupijos kurija) buvo paskelbta nedidelė žinutė:

Naujoji pedagogika

Balandžio 8 d. Šiaulių universiteto Edukologijos fakultete svečiavosi žymus pedagogas iš Rusijos Šalva Amonašvilis. Seminaro metu jis kalbėjo gausiai susirinkusiems dėstytojams aoie vaikus ir teigė, jog atėjo metas naujai pedagogikai. Pedagogikai, paremtai tikėjimu Dievu ir atsigręžiančiai į vaiko sielą. “Humanistinės individualios pedagogikos pagrindas ir pirmapradis šaltinis – kūrybinis gyvenimo mokyklos pamatas – yra Tikėjimas Dieviškąja esme ir žmogaus sielos nemarumu, jos noru amžinai tobulėti, tikėjimas tuo, kad žemiškasis žmogaus gyvenimas yra išbandymų ir kelio aukštyn atkarpa” – rašo Š.Amonašvilis savo knygoje “Gyvenimo mokykla”.

SU TĖVAIS IR VISUOMENE

Balandžio 9 d. vakare, pilnutėlėje Gegužių vidurinės mokyklos salėje, prof.  Š.Amonašvilis susitiko su Gegužių, Lieporių mokyklų bei J.Janonio gimnazijos mokinių tėvais ir pedagogais. Profesorius dalijosi asmenine patirtimi auklėjant savo sūnų ir dukrą, atsakinėjo į klausimus.

Garsaus pedagogo vizitas sulaukė gausaus informacijos priemonių dėmesio: Šalvos Amonašvilio interviu prašė ir vietinė televizija, ir miesto laikraštis...

NAUJAS LEIDINYS

Savo įsipareigojimą ir pažadą išpildė mūsų mylima leidyklos „Andrena“ direktorė Nijolė Petrošienė: jau antrą seminaro dieną mokytojai galėjo pirkti tiesiai iš spaustuvės specialiai seminarui pristatytą, dažais kvepiančią naują Š.Amonašvilio knygą „Gyvenimo Mokykla. Mokyklos Tiesa“; pirkti ir čia pat gauti autoriaus autografą.

Kokia spaustuvė sunkmety imtųsi tokio rizikingo uždavinio: išleisti nekomercinės paskirties leidinį mokytojams?

Todėl nuoširdžiausia Lietuvos mokytojų padėka jums, Nijole Petrošiene!!!

PERSPEKTYVOS

 Susibūrė anksčiau Lietuvoje vykusių Šalvos Amonašvilio seminarų rengėjai ir tarėsi dėl tolimesnės Humanistinės pedagogikos idėjų sklaidos Lietuvoje, atitinkamos veiklos koordinavimo Lietuvoje darbo, kito Š.Amonašvilio seminaro Lietuvoje, galimo bendradarbiavimo su Humanistinės pedagogikos pasekėjais užsienyje. Balandžio 10 d. įvykęs bendras mokytojų susirinkimas pritarė, kad Lietuvoje jau laikas steigti Humanistinės pedagogikos pasekėjų veiklos koordinavimo centrą.

Mūsų laukia dideli ir atsakingi darbai...

IŠSISKIRIANT

dalyviai paliko atsiliepimų apie seminarą, nuomonių apie Humanistinės pedagogikos svarbą bei būtinybę, išsakė asmeninį santykį  dėl išgirstų, pajaustų dalykų. Dėkodami dalyviams už jų atvirumą, dalį minčių publikuojame.

„Prisiminiau tai, kas klasėje svarbiausia — vaiko jausmai. Jie juk padeda įsisavinti mūsų patirtis. Lektorius patvirtino kai kurias mano nuostatas, įsitikinimus, vidinę pajautą. Dabar dar kruopščiau peržiūrėsiu užduočių pobūdį“.

„Mano bendravimas su vaikais pasikeis — bus daugiau nuoširdumo“.

„Seminaras praplėtė akiratį, sustiprino tikėjimą gėriu. Paskatino labiau mylėti vaikus ir jais pasitikėti, nepriminti jiems to, kas buvo negerai“.

„Dirbdama būtinai vadovausiuosi seminare išgirstomis mintimis ir idėjomis“.

„Noriu pasikeisti pati iš vidaus. Tik tada į gera ims keistis mano santykis su vaikais“.

“Prof. Š.Amonašvilio seminaras davė man naujų jėgų kurti ir dirbti. Aš suvokiau kai kurias savo klaidas“.

„Tokie seminarai primena apie gerumą, apie siekį vystytis, primena, kad šiuolaikinio gyvenimo tempe neturėtumėm pamesti žmogiškumą“.

„Pradėsiu sąmoningiau vesti pamokas, kreipsiu vaikus į gėrį, meilę ir išmintį“.

„Jaučiuosi apdovanotas naujomis žiniomis ir būtinai stengsiuosi jomis vadovautis dirbdamas su vaikais“

„Man visada patinka tai, kas susiję su humanistine pedagogika. Vėl grįžtu iš seminaro su sparnais“

„Suvokiau, kas ta humanistinė pedagogika, būtinai keisiu požiūrį į vaiką, į bendravimą su juo“.

„Daugiau dirbsiu su savimi, augsiu, ieškodama nuostabių pavyzdžių, kurie padės augti ir man, ir vaikams“.

„Ėjimas humanistinės pedagogikos link jau seniai virpėjo širdyje. Tikiuosi, daug ką galėsiu grįžusi pakeisti“.

„Seminaras padėjo labiau pažinti save, įsivertinti save, savo poreikius, tikslus darbe. Dėkoju, kad grąžinote vaiką“.

„Dabar turiu viltį, kad viskas bus geriau, ėmiau savimi tikėti. Gavau kelią ir naujų draugų, kas be galo svarbu“.

„Permąsčiau visą savo pedagoginį darbą. Daug ką keisiu“.

„Keičiasi požiūris į vaiką. Savo anūką auginu jau visai kitaip negu savo vaikus“.

„Seniai žinojau apie Š.Amonašvilio darbą, veiklą, bet ką gavau dabar — negaliu nei aprašyti, nei nusakyti. Stengsiuos, kad keistųsi mano darbo su vaikais metodika“.

„Gavau idėjų, kaip vaizdingai, žaismingai praleisti užsiėmimus su vaikais — su meile, švelnumu, šiluma. Aš su vaikais panašiai elgiuosi. Man nauja buvo tai, kad vaikai klausosi užsimerkę ir atsakinėja šnibždėdami mokytojui į ausį. Aš tai pritaikysiu praktikoje“.

„Norėčiau, kad tokie seminarai sistemingai Lietuvoje vyktų“.

„Šis seminaras atsakė į paskutiniu metu kylančius klausimus dėl mokytojo vaidmens visuomenėje, dėl naujos vaikų ugdymo kokybės. Tikiuosi, kad gautos žinios padės mano mokiniams turėti gerą mokytoją, o vaikams — gerą mamą“.

„Įsiminiau, kad pamoka neturi būti be dvasinio užtaiso, dvasinio pagrindo“.

„Suvokiau humanistinės pedagogikos terpės kūrimo svarbą ne tik pedagogikoje, bet visose gyvenimo sferose“.

„Gavau patvirtinimą, kad yra daug panašiai mąstančių mokytojų. Kad ne viskas matuojama testais ir auditu“.

Silvija Baranauskienė,

Šiaulių Gegužių vidurinės mokyklos direktorė,

Irena Stulpinienė,

Klaipėdos „Vėtrungės“ fizikos mokytoja,

Giedriaus Baranausko nuotraukos