2008 m. spalio pabaigoje Latvijos pedagoginį gyvenimą paženklino trys reikšmingi įvykiai: 24 d. – įvyko II Baltijos valstybių Humanistinės pedagogikos konferencija; 25-29 d. - keturioliktas Š. Amonašvilio ir V. Nioradzės autorinis seminaras; 30 d. - įkurta Latvijos Humanistinės Pedagogikos Asociacija.

Antroji tarptautinė Baltijos valstybių Humanistinės pedagogikos konferencija „Laikome ištikimybės kultūrai egzaminą“ vyko spalio 24 d. Cesio 2-oje pagrindinėje mokykloje (Latvija). Ją organizavo Cesio savivaldybės švietimo skyrius.

Naujos mokyklos, kurios kabinetai įrengti pagal moderniausią informacinių technologijų žodį, salės erdvę juosė garsaus rusų dailininko Nikolajaus Rericho nuostabaus grožio tapybos darbų reprodukcijų paroda. Ją, specialiai šiai konferencijai ir seminarui, surengė Tarptautinio Rerichų centro Latvijos skyriaus nariai. Širdį džiugino iškelta Taikos vėliava – baltame fone trys amaranto sferos, apjuostos apskritimu - mokslo, meno ir religijos sintezės simbolis. Tuo pabrėžta čia vykstančių renginių kultūrinė svarba ne tik dabarčiai, bet ir ateičiai.

Antroji Baltijos valstybių Humanistinės pedagogikos konferencija.

Cesis. 2008-10-24. Nuotr. iš www.su/rus/news/icr/latviya_konference.jpg

Atvyko daugiau 300 dalyvių iš įvairiausių Latvijos regionų, Rusijos, Lietuvos. Suprantama, kad garbingiausi bei labiausiai laukti šios konferencijos svečiai buvo dr. Šalva Amonašvilis ir jo žmona dr.Valerija Nioradzė.

Konferencijos dalyvius pasveikino Cesio rajono tarybos pirmininkas Andris Neimanis. Buvo perskaitytas Latvijos švietimo ir mokslo ministrės, prof. Tatjanos Koke sveikinimas konferencijos dalyviams.

Humanistinės pedagogikos puoselėtojas ir propaguotojas, Cesio rajono Švietimo skyriaus vedėjas Talis Jaunzemis, pranešime „Humanistinė pedagogika Cesio rajone“ trumpai pasakojo apie humanistinio pedagoginio judėjimo pradžią. Jam ir bendražygiams rūpi, kaip išauklėti nuoširdų, dorą, sąžiningą žmogų, kuris yra ne vien mėsos gabalas, bet ir sielą turinti būtybė. Negi naujus dėstomus dalykus į mokyklos programą įvedinėjant? Juk blogybės kyla ne iš žinių stokos. Mes visi tikrai žinome, kad vogti yra blogai, bet juk žmonės vagia... Blogio šaknys – meilės ir atjautos stoka, kalbėjo T.Jaunzemis, siūlydamas pirmiausiai save patį tikrinti klausimu: „O aš ar moku vaiką pasitikti su meile, padėti jam sužydėti?“

Visus sveikino Tarptautinio Rerichų centro Latvijos skyriaus pirmininkė, Rygos šv. Petro bažnyčios direktorė, poetė Marianna Ozolinia, kurios eilėraščio eilutė „Íŕ âĺđíîńňü Ęóëüňóđĺ ýęçŕěĺí ńäŕ¸ě“ - „Laikome ištikimybės Kultūrai egzaminą“ - tapo šios konferencijos tema.

Maskvos pedagoginio universiteto profesorius Šalva Amonašvilis skaitė pranešimą „Dvasingumas, kaip pedagoginės sąmonės atnaujinimo pamatas“. Neturime jo kalbos teksto – tik apytiksliai perteiksime svarbiausius jo pranešimo akcentus.

Š.Amonašvilis kalbėjo, kad dvasingumą įmanoma lyginti su kultūra, jie kaip dvyniai, kilę vienas iš kito. Priminė Levo Tolstojaus mintį: „Tikrasis vaiko auklėjimas – auklėjant patį save“ ir pabrėžė, kad mokytojui kur kas svarbiau ne išmokti kitus auklėti, bet išmokti keistis pačiam; o paskui pasakojo, kaip tolimais 1951 metais, atėjus dirbti į autoritarinę mokyklą, vaikai palengva patys jį privertė ieškoti ir atrasti visiškai kitokią pedagogiką...

1960-70 metais visi prakalbo apie naują, vaikų akceleratų kartą; jie buvo ne tik labiau fiziškai išsivystę už pokario vaikus, bet ir protiškai pranašesni: devynmečiai lengvai įveikdavo tai, ko dar tik mokėsi dvylikamečiai. Tuomet visame pasaulyje skubiai buvo pradėtos kurti naujos ugdymo sistemos, tinkančios aukšto intelekto vaikams. Bet kad naujiems vaikams reikia ir naujos pedagogikos, tuomet šito ryšio pasaulis nepamatė... Mobilus ryšys, internetas – iš kur? Tai vis vaikų akceleratų kartos darbai... Tačiau jie pražiopsojo kultūrą, nes pagreitintai „stūmė“ civilizaciją.

Užtat dabar mums ir tenka laikyti Kultūros egzaminą!

Geriausias egzaminas bus tas, kurį patys sau užsiduosime. Dabar gimsta karta vaikų, kuriems skirta atgaivinti kultūrą. Pasaulis juos ėmė vadinti įvairiai: indigo vaikai, šviesos vaikai, krištoliniai vaikai, žvaigždžių vaikai, naujos sąmonės vaikai... Kaip mes juos sutiksime – technologijomis? Patiks jiems tai, ką mes kuriame? Dėkos jie mums už dvasinį vakuumą, kai net kultūra vertinama vien pinigais?

Dabar darome didžiausią klaidą: iš mokyklos išstumdami auklėjimą ir kultivuodami vien žinias, tikimės dar ir kilnumo. Ne, gausime tik žinančius, tačiau jų dvasios ašis taip ir liks gėriu neprisotinta. Geriausi mokytojo metai sunaudojami vien tam, kad mokiniui suteiktų žinių. Vaikai, žinoma, užaugs, ras jie vėliau ir dvasinius dalykus, bet mūsų indėlis į visuomenės perkeitimą bus labiau nei menkas...

Dabar pasaulis priklauso ne nuo masių, o nuo kiekvieno atskiro žmogaus. Humanistinė pedagogika – vienas iš kelių, kad įveiktume krizę, kilusią iš nepasitikėjimo žmogumi. Humanistinę pedagogiką neįmanoma technologizuoti: kaip galėtume technologizuoti ir apskaičiuoti meilę, širdingumą, sąžinę? Todėl Humanistinė pedagogika - tai tiesiog mokytojo dvasios būsena...

Mokyklą reformuoja mokytojas, bet jis gali ir deformuoti ją. Atėjo metas: mes, mokytojai, privalome peraugti pačius save, daryti tai, ko niekada nedarėme. Šviesos vaikams reikia šviesos pedagogų!

Tad padėkime mūsų vyriausybėms, padėkime ateičiai...

Maskvos miesto pedagoginio universiteto profesorė, dr. Valerija Nioradzė, skaitė pranešimą „Žodžio dvasinio aspekto reikšmė auklėjant vaikus“. Atkreipusi dėmesį į šv.Jono Evangelijos teiginį „Pradžioje buvo Žodis...“, ji teigė, kad žodis – logos – tai eterinė-ugninė esybė, gimstanti iš Absoliuto; kad egzistuoja žodžių dvasinis aspektas; kvietė sugrąžinti žodžiams jų tikrąją esmę ir kilnumą, gebėjimą perskaityti visų svarbiausia ir ten, kur neparašyta – perskaityti potekstę. To skubiai reikia todėl, kad jau net vaikai liaujasi mylėti gimtąją kalbą. Ji pabrėžė, kad visa tai priklauso nuo pasaulėžiūros, o mokyklose – tikra „pasaulėžiūrinė skylė“!

Psich. mag. Dacė Berzinia pranešime „Kas yra humanizmas pedagogikoje?“ atkreipė dėmesį į tai, kad dažnai pedagogai ir tėvai, naudojantys gražų žodį „humanizmas“, nepilnai suvokia Humanistinės pedagogikos esmę. D.Berzinia Humanistinę pedagogiką lygino su kitokiais pedagoginiais požiūriais ir padarė išvadą, kad vien tik Humanistinė pedagogika yra orientuota į pusiausvyrą tarp vaiko asmenybės unikalumo ir jo socialinio gyvenimo prasmės.

Saldaus rajono Blidenės pagrindinės mokyklos direktorė Rasa Bidinia skaitė labai įdomų pranešimą „Gyvenime mus auklėja tie, kurie mus myli, ir tie, kurie atsisako mylėti mus“.

R.Bidinia klausė: ko reikia, kad tėvų ir mokytojų meilė vaikams būtų išmintinga? Ko trūksta, kad mokyklų, panašiai, kaip ekonomikos, neištiktų krizė, infliacija? Ar negresia, ryte atėjus į mokyklą, ant durų rasti užrašą: „Mokykla bankrutavo“? Direktorė teigė, kad labiausiai mums pritrūksta jėgų ir išminties dvasingumui puoselėti.

„Ar mano - Blidenės pagrindinę mokyklą – galima vadinti Humanistinės pedagogikos mokykla? Mes jau šiame kelyje! Yra pirmi požymiai: didesnė mokytojų dalis į darbą ateina džiugiai nusiteikę; mokinių skaičius ėmė augti! – tokiu metu, kai visur kalbama apie mokinių skaičiaus mažėjimą ir mokyklų uždarymą; berniukų pas mus daugiau – 56% nuo bendro moksleivių skaičiaus; vyksta mokyklos bendruomenės rytmetiniai pokalbiai“. (Apie mokyklos darbą direktorė plačiau kalbėjo po pietų meistriškumo klasėje).

Kuo sunkesni laikai materialiąja prasme, tuo labiau tikslinga kuo greičiau sugrįžti prie pamatinių vertybių. Būtent todėl ši konferencija ir būsimasis Š.Amonašvilio seminaras vyksta pačiu tinkamiausiu momentu!

Klaipėdos „Vėtrungės“ gimnazijos fizikos mokytoja Irena Stulpinienė, kviesdama į meistriškumo pamoką „Fizikos dvasinis auklėjamasis potencialas“, priminė: mokslininkai konferencijose jau kalba, kad nemokslinis pažinimas (arba kitaip vidinis, betarpiškas daiktų ir reiškinių potyris; arba jausminis žinojimas „iš savęs“, labai aukštos kokybės intuicija) - toks pat teisėtas, kaip ir mokslinis! Formuojasi kosmistinis mąstymas – nauja XXI amžiaus pasaulėžiūra, kurios esmė - mokslinių tyrimų, filosofinės-religinės žmonijos patirties ir išgyvenimų per meninę kūrybą sintezė.

Deja, mokyklinio gamtamokslio turinys toks pasenęs, kad „naujausia“ vadovėlių medžiaga – vos ne pusės amžiaus senumo (tik pakito iliustracijų ir popieriaus kokybė, pridėtas vienas kitas šiuolaikinių technologijų aprašymas). Dabartiniai vadovėliai nepadeda auginti kosmistinio mąstymo ir pasaulėvaizdžio, praveriančių vartus Aukštųjų Pasaulių suvokimui bei Kūrėjo pajautai.

Humanistinės pedagogikos esmę lemia ne vien tikslai ir uždaviniai, kurių norime pasiekti, bet ir priemonės, kuriomis tų tikslų siekiame (iš Š.Amonašvilio traktato „Gyvenimo Mokykla“). Kuomet humanistinio ugdymo tikslai „įsigeria“ į mokytojo sąmonę, tuomet net tokio „kieto“ dalyko, kaip fizika, turinyje tampa įmanoma aptikti ir būdų, ir priemonių žmogaus dvasingumo ugdymui, kilniems jausmams į pamoką sugrąžinti. Kokių? Apie tai kalbėta minėtoje meistriškumo pamokoje.

Po pietų net 20 mokytojų ir mokyklų vadovų dalijosi praktine patirtimi ir iškylančiomis problemomis, taikant savo darbe Humanistinės pedagogikos principus. Vyko dešimt meistriškumo pamokų, kiekvienos trukmė – po 1 val. 40 min. Jas vedė mokytojai bei mokyklų vadovai iš Rygos, Cesio, Rezeknės, Jelgavos, Sankt-Peterburgo, Klaipėdos.

Baigiantis konferencijai, humanistinio pedagoginio judėjimo iniciatorius ir vadovas Latvijoje Dainis Ozols trumpai apžvelgė visą Humanistinės pedagogikos kelią Latvijoje nuo 2000-ųjų. Per aštuoneris metus įvairiuose Latvijos miestuose ir miesteliuose per 3000 mokytojų išklausė 13 Š.Amonašvilio ir V.Nioradzės autorinių seminarų; įkurtos 6 Humanistinės pedagogikos laboratorijos – Rygoje, Rezeknėje, Jelgavoje, Salduje, Daugpilyje, Cesyje; dešimčiai žmonių suteiktas „Humanistinės pedagogikos riterio“ vardas.

Tokių rezultatų pasiekta Tarptautinio Rerichų centro Latvijos skyriaus narių pastangomis bei iniciatyvomis ir todėl, kad visuomenininkus palaikė Švietimo ministerija bei įvairaus lygio švietimo vadovai.

Ši konferencija aiškiai rodo, kalbėjo D.Ozols, kad Latvijoje humanistinio pedagoginio judėjimo pastangų ir veiksmų „kritinė masė“ įgauna naują pobūdį, kad kiekybė virsta nauja kokybe.

Tiek 2008 m. balandį vykusi pirmoji, tiek ir ši, antroji Baltijos valstybių Humanistinės pedagogikos konferencija, buvo dvikalbės – skambėjo latvių ir rusų kalbos. Pirmajai konferencijai buvo išleistas pirmas dvikalbio almanacho „Pedagogija. Humanisms“ numeris, o antrosios konferencijos dalyviai sulaukė antrojo numerio.

Konferencijos pabaigoje sulaukėme netikėtos geros naujienos.

Latvijoje susikūrė Humanistinės pedagogikos palaikymo jaunimo grupė! Neabejingi, jauni Latvijos piliečiai yra susirūpinę, kokia ateitis laukia jų vaikų, tautos, valstybės ir viso pasaulio.

Ryškus ir ugningas buvo šios grupės atstovo Ivo Verners pranešimas „Ko reikia, kad Latvijoje ir kitose valstybėse įsitvirtintų Humanistinė pedagogika?“

Jaunuoliai, konstatavę:

išryškino pasekmes:

Jų išvada:

Aptarę dėl šių priežasčių susidariusią sunkią Latvijos mokyklų padėtį, jaunuoliai siūlo kuo skubiau švietimo sistemoje diegti Humanistinės pedagogikos principus. Jie kvietė ne tik mokytojus, bet ir tėvus tapti pedagogais humanistais ir žadėjo, kad šiame svarbiame darbe nenuleis rankų ir visaip rems Latvijos Humanistinės pedagogikos puoselėtojus!

Centre – Ivo Verners.

Dainiaus Ozols nuotrauka

Spalio 25-29 d. toje pat Cesio mokykloje vykęs eilinis - jau keturioliktas! – Š. Amonašvilio ir V. Nioradzės autorinis seminaras tapo savotiška konferencijos tąsa, nes daugelis konferencijos dalyvių buvo užsiregistravę ir į seminarą.

„Aukščiausias pedagoginis meistriškumas, gebėjimas matyti ir suprasti vaiko vidinį pasaulį, gebėjimas su tikra meile, išmintimi ir kantrybe auginti jame savarankišką tobulėjimą, padaryti mokinį intensyvaus bendradarbiavimo su mokytoju ir bendraklasiais dalyviu - visa tai negali nepritraukti humanistinio požiūrio į ugdymą Latvijoje naujų pasekėjų“ – rašo seminaro apžvalgininkai.

Cesis, 2008-10-25.

Dainiaus Ozols nuotrauka

Cesis, 2008-10-25.

Dainiaus Ozols nuotrauka

Nuotraukų iš seminaro autorius – Dainis Ozols.

Dar konferencijoje Rygos dūmos Švietimo departamento mokyklų skyriaus vyriausioji specialistė Irmina Pogrebniak, kuri turi didelę pedagoginio darbo patirtį ir yra puiki organizatorė, pranešė, kad ji atsisakė darbo Latvijos švietimo ministerijoje tam, kad galėtų įsteigti Latvijos Humanistinės pedagogikos centrą!

Dainiaus Ozols nuotrauka

Spalio 30 d. Humanistinės pedagogikos centras buvo atidarytas Rygos Anninmuiža vidurinėje mokykloje. Akademikas Šalva Amonašvilis iškilmingai perkirpo šių patalpų juostelę.

Į Centro atidarymą iš įvairių Latvijos regionų susirinkę Humanistinės pedagogikos puoselėtojai vieningai balsavo, kad būtų įkurta Latvijos Humanistinės Pedagogikos Asociacija.

Iniciatyvinė grupė numato, kad Asociacijos tikslai bus tokie:

„Pasaulio arenoje tapti aukštos Kultūros, Padorumo, Žmoniškumo, Skaistumo versme – tokios trokštame Latvijos, tokiomis tapti norime padėti ir kitoms valstybėms“ – teigia Asociacijos steigimo iniciatoriai.

Tikrai reikšmingi įvykiai vainikavo Humanistinės pedagogikos konferenciją ir Šalvos Amonašvilio seminarą!