VAIKAS. ŠEIMA. MOKYKLA

           
„Jei mūsų kas nors paprašytų apibūdinti šiuolaikinės visuomenės laimėjimus, vardytume daugybę puikių naujų technologijų ir mokslo atradimų, į sąrašą greičiausiai neįtraukdami dalykų, kurie į paviršių iškelia mūsų vidinius turtus, talentus ir gebėjimus.

Mes seniai nešiojomės norą sukviesti norinčius pasikalbėti apie vaikų ne tik proto, bet ir širdies laimėjimus bei atradimus. O tokie šviesūs dalykai dažniausiai gimsta šeimoje ir mokykloje, kada vaikas yra ieškojimų kelio pradžioje. Ir niekas nepaneigs, jog didžiausi švyturiai tame kely esame mes — tėvai ir mokytojai. Todėl labai laukiame į šeimos konferenciją atvykstančių pradinių, pagrindinių, vidurinių, gimnazijų pedagogų, mokinių, jų tėvų, kolegijų, universitetų dėstytojų, studentų, tikinčių, jog būtina didinti bei dalytis ir vidiniais turtais“ –

taip iš anksto į būsimus dalyvius kreipėsi respublikinės konferencijos „Vaikai. Šeima. Mokykla“, kuri 2008 m. balandžio 10 dieną įvyko Šiaulių Gegužių vidurinėje mokykloje, organizatoriai: Šiaulių miesto savivaldybės Švietimo centras ir Gegužių vidurinė mokykla.

Konferencijos tikslu buvo skelbiamas mokyklų ir šeimos bendradarbiavimo skatinimas. Organizatoriai siekė analizuoti ir aiškintis mokyklos ir šeimos bendradarbiavimo ypatumus,  pristatyti įvairių veiklų rezultatus siūlė pačiomis įvairiausiomis formomis: pranešimais ir pasisakymais, stendiniais bei video pranešimais, diskutuojant, koncertuojant, demonstruojant rezultatus ir kt.
 
Patraukė neįprastas, neformalus, labai šiltas konferencijos šūkis:
„Nemoralizuokime, o pasidalykime šviesiais dalykais“.
                  
Pradėdama konferenciją, Gegužių vidurinės mokyklos direktorė Silvija Baranauskienė kėlė aktualius klausimus.
Kiek artimos yra mokykla ir šeima? Kiekviena šeima ir mokykla siekia laimės vaikams, bet kada ir kaip ta laimė gimsta? Kur tas taškas, nuo kurio viskas visuomenėje pradės keistis?
„Laimės sėkla mums visiems yra dovanota Dangaus. O galimybė jai pradėti augti dar vaiko viduje, besiformuojančioje asmenybėje, susidaro jaukioje šeimoje ir jaukioje mokykloje, bendraujant su širdingais tėvais ir širdingais mokytojais“ – kalbėjo direktorė ir ragino ją skubiai daiginti, kad iš tos laimės sėklos išaugtų sveikus vaisius vedantis medis. Vietoj žodžių „rytoj, kada nors“ turi atsirasti „dabar, tuojau pat“, vietoj žodžių „jis turėtų“ turi atsirasti „aš galiu“. Ir visai nesvarbu, kas pirmas kuria kryptimi pajudės: tėvai vaiko link, mokytojas tėvų ar vaiko link. Svarbu, kad pajudės!
Reikia, kad Vaikai, Tėvai ir Mokykla – tos trys stotys – būtų kaip viena darni Šeima, tvirta Dvasios ryšiu, Širdies kalba, Bendradarbiavimo perlais.

Erdvi mokyklos salė buvo sausakimša tėvų, mokytojų, vaikų, atvykusių iš Kauno, Klaipėdos, Utenos, Plungės, Kelmės, Linkuvos, Kurtuvėnų, Kėdainių, Šiaulių, Telšių ir kitų Lietuvos vietovių.

Konferencijoje dalyvavo ir Šiaulių universiteto dėstytojai, edukologijos fakulteto dekanė doc. dr. Aušra Kazlauskienė.
Dr. Aušra Kazlauskienė kalbėjo, kad reikia matyti rytojų, t.y. suaugusieji turi gerai žinoti, kur vesti vaikus. Informacinė žinių visuomenė skatina virtualų bendravimą, gyvą natūralų bendravimą išstumdama į antrą planą. Kol kas dar įprasta sakyti, kad valdo tie, kas valdo informaciją, kas sukaupia daugiausiai žinių ir faktų. Svarbiausią vertę įgijo žinios.
Bet ar iš tikrųjų? Kokia yra rytdiena? Kur vaikus vesti? Mokslininkai, sakė dr. A.Kazlauskienė, įspėja: žinios sparčiai sensta – ateina idėjų visuomenė, kūrybinės visuomenės laikai. Ateityje valdys tie, kurie turės idėjų!
Būtent apie tai reikia ir kalbėti, ir rašyti ragino A.Kazlauskienė. Todėl tokios konferencijos, kaip ši, padės ugdyti kūrybingus vaikus.

Toks gausus eilinės darbo dienos vakarą  susirinkusiųjų būrys  akivaizdžiai  demonstravo, kad suaugusieji yra labai išsiilgę neformalaus, širdingo, šilto bendradarbiavimo; kad patys aktualiausi visuomenei klausimai yra teigiamų asmens savybių ugdymas(-is) bei suaugusiųjų įtaka harmoningos asmenybės formavimui.

Konferencijos įspūdį 2008 m. balandžio 14 d. numeryje perteikė ir dienraščio „Šiaulių kraštas“ korespondentė Nijolė Koskienė. Dėkodami redakcijai už leidimą perspausdinti, pateikiame jos straipsnį „Kūrybinė visuomenė gali būti ne utopija“.

KŪRYBINĖ VISUOMENĖ GALI BŪTI NE UTOPIJA

Nijolė KOSKIENĖ  nikos@skrastas.lt
Vaikai, be knygos neįsivaizduojantys gyvenimo, jauni žmonės, tik dėl savo būsimų vaikų apsigyvenę miško laukymėje, mokyklos diskotekos, kuriose pilna salė jaunuolių šoka tautinius šokius... Tai — ne utopija. Ketvirtadienį respublikinėje konferencijoje buvo pranašaujama žinių visuomenės pabaiga, ir skelbiama ateities kūrybinė visuomenė.

Mokytojas rodo stilių
Konferencijos rengėjai surizikavo. Šiais laikais kalbėti apie šviesius dalykus švietimo sistemoje — iššūkis. Tai akcentavo ir daugelis iš kone trijų dešimčių kalbėtojų, susirinkusių iš įvairių Lietuvos vietų.
„Prisimenu, kaip atėjau į pirmąjį tėvelių susirinkimą šioje mokykloje. Susėdome visi tėveliai ratu, ir mokytoja klausia: “Na, kaip jaučiasi jūsų vaikas, ko jam labiausiai trūksta, ką galėtume dar padaryti. Ir visi mes šnekėjome, kaip jaučiasi mūsų vaikai“, — gerąja patirtimi dalijosi Gegužių vidurinėje besimokančių dviejų dukterų mama, Šiaulių universiteto dėstytoja Rūta Stankuvienė. Demokratinio mokytojo stiliaus įtakoje, anot R. Stankuvienės, susiformavo stipri klasės benduomenė ir mokytojo-vaiko-tėvų ryšys: jau paaugusių vaikų tėvai susirenka į Rugsėjo pirmąją, nes vieni kitų tiesiog pasiilgsta, drauge rengia karnavalinius vaidinimus, ir dovanomis keičiasi šeimomis. “Kai kam nors apie tai pasakoju, visi išpučia akis: ar taip dar šiais laikais būna?“, — R. Stankuvienė apgailestavo, kad toks bendravimo stilius, deja, retenybė. “Mes išmoksime būti gerais tėvais, svarbu, kad mūsų mokykla norėtų“, — užbaigė ji.
Su benduomene — į Graikiją
Prieš trejus metus Lieporių vidurinėje mokykloje įkurta asociacija „Lieporių mokyklos bendruomenė“, kurios tikslas kuo labiau įtraukti tėvus į mokyklos gyvenimą, subūrė apie 70 žmonių (tėvų, mokytojų, vaikų).
„Kadangi projektas tarptautinis, tėveliai susirūpino, kaip gi jie susikalbės, todėl tėvams buvo surengti anglų kalbos kursai. Tada tėvai pasvarstė, kad būtų jiems gerai išmokti kompiuterinius pagrindus, gerai — mokykla po pietų tuščia, tėvams surengti kursai“, — projekto pradžią prisiminė šios mokyklos mokytojos Loreta Tamulaitienė ir Rasa Toleikienė. Šiuo metu mokykloje tėvams, vaikams bei mokytojams vyksta klasikinių šokių pamokos ir konkursai, o folklorinis mišrus ansamblis “Spiečius“ iš projektinių lėšų pabuvojo Ispanijoje, Turkijoje, Slovėnijoje, Graikijoje.
Tautiniai šokiai — per diskoteką?
Projektoriaus ekrane — pilna salė moksleivių, šokančių „Trepsiuką“ ir “Griečenikę“. Tai ne folkloro būrelio repeticija, o ketvirtadienis Kauno Purienų vidurinėje mokykloje. Kartą per mėnesį čia vyksta populiarios vakaronės, griežiant kapelai “Lipk ant sienų“.
„Mes dabar per vakarėlius neklausome bumčik bumčik, bet uždedam kompaktą “Lipk ant sienų“ ir šokam liaudies šokius“, — pasakoja ekrane viena moksleivė.
Kaunietis Artūras Gobys, pristatęs šį fenomenalų Kauno etninės kultūros klubo jaunimo sumanytą projektą, tvirtino, kad tai — ne pabaiga. Pasak A. Gobio, ketinama apie 20 jaunuolių iš įvairių Lietuvos mokyklų paruošti šokių mokytojais— vakaronių organizatoriais ir užkrėsti tautinėmis vakaruškomis kitas Lietuvos mokyklas.
Vaikas gamtoje auga kūrybingas ir tvirtas
„Mes gyvename sodyboje, miške, visa keturių asmenų šeimyna. Pagalvojome apie savo vaikus ir išsikėlėme į gamtą. Vaikas gamtoje išauga kūrybinga ir tvirta asmenybė — ir dvasiškai ir fiziškai“, — savo šeimos patirimi dalijosi Dalius Valančiauskas, iš namų miške, Kelmės rajone, atvykęs su žmona Jurga ir dukrele Emilija.
Tas vaiko ugdymas, pasakojo Darius, prasideda įsčiose, ir tai aiškiai matyti. Nori, kad vaikas būtų dainininkas, mama tegul dainuoja, nori — menininkas, tegul piešia. „Mano žmonelei su antruoju vaiku labai norėjosi dainuoti, ir tas vaikelis dabar dviejų metų dainuoja“, — pasakojo tėtis.
„Gamta — mūsų namai, o kad pjaunam mišką — labai negerai. O ką mes savo vaikučiams parodysim? Laikas sodint“, — Dalius pasakojo pats sodint nespėjąs, bet grįžta iš darbo, o žmona ir sako šiandien “dvidešimt medžiukų pasodinusi“.
„Jaučiasi, kas Lietuva atbunda. Mes turim tuo tikėt, netikėsim — nieko nebus“, — kalbėjo D. Valančiauskas.
Naktigonės su žirgais, lauže kepamos bulvės, paukščių klausymasis, tekant saulei, kai klampojama per rūkus ir baidomi šikšnosparniai... — Jurgita Bartkienė iš Jautmalkės kaimo pristatė Kurtuvėnų regioniniame parke kuriamo Gamtos centro veiklą ir jau dešimtmetį gyvuojančią Kurtuvos žaliąją mokyklą, suteikiančias galimybę miesto vaikams prisiliesti prie gamtos.
Kaip ugdomi gabūs vaikai?
Urtė Maskuliūnaitė, J. Janonio gimnazijos abiturientė, pernai išleido pirmąją savo pasakų knygą, pelniusią metų debiuto nominaciją.
Kaip ugdomi gabūs vaikai? Tokia tema buvo paprašyta kalbėti Urtės mamos Džiuljetos Maskuliūnienės, Šiaulių universiteto Literatūros istorijos ir teorijos katedros vedėjos.
„Prisimenu, kai Urtė ir jos sesuo eidavo į darželius, vėliau — į mokyklą, ir reikėdavo keistis dovanomis — dovana galėjo būti bet koks žaislas, tik ne knyga. Daugelis tėvų pataikauja vaikų norams. Aš bet kokia proga visada dovanoju knygą. Mažoji jau dabar pati draugams dovanų perka knygas“, — dalijosi patirtimi gabių dukrų mama. D. Maskuliūnienė įsitikusi: “Ateities žmogus — tik skaitantis“. Ir tai yra išugdomi dalykai.
„Knygos — didžiausias plaustas rašyme. Tik skaitydamas mokaisi taisyklingai rašyti, reikšti mintis. Be to, skaitymas — didžiausias raktas mažam vaikui tapti kūrybingu, originaliu, matyti visus pasaulius. Skaitykime, neleiskim knygoms mirti“, — ragino jaunoji rašytoja Urtė Maskuliūnaitė (pasirinkusi slapyvardę Urtė Uliūtė), padėkojusi tėvams už įdiegtą meilę knygoms.
Ateities visuomenė — kūrybinė
„Mokslas, dar prieš kelius metus tikinęs, kad ateitis priklauso informacinei, arba žinių visuomenei, dabar jau ginčijasi, ar iš tiesų žinios — vertybė. Nes žinios šiais laikais labai greitai sensta. Vis daugėja mokslininkų, teigiančių, kad mūsų ateitis — idėjų, kūrybinė visuomenė, ir pasaulį valdys tie, kurie bus kūrybingi“, — mokslininkų prognozėmis dalijosi Aušra Kazlauskienė, Šiaulių universiteto dėstytoja.
Kad ateities visuomenė — kūrybinė, akcentavo ir Irena Stulpinienė, žinoma Lietuvoje fizikos mokytoja, vadovėlių autorė, humanistinės pedagogikos šalininkė.
„Reikia ieškoti kelių į vaiko širdį, bet baugu, kad neįklimptume renginiuose ir formoje, o juk pagrindinis vaiko auklėjimas turi vykti pamokose. Nepamirškime, kad bet kuris dalykas gali auklėti, bet kuris gamtos mokslas“, — sakė I. Stulpinienė.
Žinoma pedagogė ragino mokytojus ir tėvus dalyvauti tarptautiniuose renginiuose, ir ypač Šiauliuose, kur rudenį ketina apsilankyti Šalva Amonašvilis.
„Lietuva turi tokią švietimo sistemą, kokią turi, tačiau reikia bent domėtis tuo, kas šiuo metu prieinama“, — sakė I. Stulpinienė. Anot garsios pedagogės, tik dvasiškai augantis mokytojas gali išugdyti dvasingą asmenybę, materialistas tegali išugdyti materialistą.
 PASITRAUKIMAS: Dalius, Jurga ir Emilija Valančiauskai gyvenimą ir karjerą Vilniuje iškeitė į nuošalią sodybą. „Vaikas gamtoje išauga kūrybinga ir tvirta asmenybė“, — sako Dalius.

 KNYGA: Urtė Uliūtė — Maskuliūnaitė, Šiaulių J. Janonio gimnazijos abiturientė, pernai išleidusi pirmąją savo knygą, dėkinga tėvams, kad šie įpratino skaityti knygas. Urtės mama įsitikinusi, kad ateis priklauso skaitantiems.
 PROJEKTAS: Artūras Gobys parodė filmą iš populiariųjų Kauno Purienų mokyklos vakaronių ir pristatė projektą, pagal kurį 20 jaunuolių iš įvairių šalies mokyklų bus rengiami šokių mokytojais ir tokių vakaronių organizatoriais.
 PAMOKA: Irena Stulpinienė, fizikos mokytoja ir humanistinės pedagogikos šalininkė, priminė neužsižaisti tik renginiais: pagrindinis auklėjimas turi vykti pamokoje.

Nuolatinis šio straipsnio adresas internete:
http://www.skrastas.lt/?data=2008-04-14&rub=1065924812&id=1208083397