Elena Kiškienė

Utenos vaikų lopšelio – darželio  „Želmenėlis“ meninio ugdymo pedagogė,

Humanistinės Pedagogikos asociacijos narė

ETNINĖS KULTŪROS INTEGRAVIMO Į UGDYMO TURINĮ BŪDAI

ĮVADAS

Šiandien galime tik pasvajoti, kad vaikas etninės kultūros pradmenis gautų šeimoje. Kaip niekada anksčiau, daugelyje šeimų bet kokios kultūrinės vertybės yra podukros vietoje. Tik retoje šeimoje dvasinis mūsų protėvių palikimas yra vertinamas, puoselėjamas ir perduodamas vaikams. Todėl pedagogas tampa bene vieninteliu etninės kultūros pradmenų ugdytoju, jos saugotoju ir skleidėju.

Etninės kultūros ugdymas savo specifika skiriasi nuo kitų darželyje ir mokykloje ugdomųjų dalykų. Kaip pažymi etnologė Irena Čepienė, etninė kultūra apima tradicinės kultūros visumą, o ne atskirus reiškinius ir jos negalima sutalpinti vieno dalyko rėmuose. Todėl tinkamiausias etninės kultūros ugdymo kelias – jos integravimas į visuminį vaiko ugdymo procesą.[1]

Šiam darbui reikia ne tik atsidavusių pedagoginiam darbui žmonių, bet ir gerai išmanančių etninės kultūros ugdymo turinį, gebančių efktyviai panaudoti etninės kultūros integravimo į vaiko ugdymą metodus bei būdus pedagogų.

Vienas iš lopšelio - darželio „Želmenėlis“ uždavinių ir yra integruoti etninę kultūrą į bendrąjį ugdymo turinį per vaikui pažįstamą aplinką: šeimą, namus, gimtąjį miestą, gimtajį kraštą. Lopšelio – darželio „Želmenėlis“ pedagogai yra kompetetingi etninės kultūros ugdymo srityje: trys pedagogės yra išklausiusios 120 valandų programą „Etninės kultūros vertybės Europoje“ ir igijusios etninės kultūros ugdymo turinio švietimo konsultanto kompetenciją, dvi pedagogės yra baigę VDU Humanitarinių mokslų Etnologijos programos bakalauro studijas, trys pedagogės yra tautodailininkų sąjungos narės, visi pedagogai yra išklausę ne vieną seminarą, dalyvavę konferencijose vaiko etninės kultūros ugdymo klausimais.

Manoma, kad vaikas pirmąsias etnines žinias ir tautiškumo pajautimą gali įgyti nuo mažų dienų, kada jis yra imliausias intelekto, kūrybos, jausminio gebėjimo ugdymui ir lavinimui. Darželio pedagogės, kurdamos programas, planuodamos ugdomąją veiklą, didžiąją dalį medžiagos susirenka pačios iš įvairių etnologinių ir folklorinių šaltinių. Ugdymo turinį planuoja kalendorinių švenčių, papročių, tradicijų diktuojamomis temomis.

Daugelis pedagogų etninę kultūrą sėkmingai integruoja per tautosaką. Suprasti sudėtingą žmogaus ir gamtos ryšį, rasti atsakymus iš pasaulio pažinimo srities ikimokyklinukui padeda padavimų, pasakų vaizdiniai. Gražų, pagarbų elgesį ugdo pasakų didaktiniai motyvai. Kaip pavyzdžiui pasakose apie medžius, stebuklingi medžiai nelieka skolingi: kiekvienas už savo elgesį gauna pelnytą atpildą ir pan. Vaizduotę ir suvokimą lavina nepaprastų medžių (obels, kriaušės, šermukšnio, lazdyno), turinčių maginę reikšmę, vaizdiniai. Patarlė kasdieniniame gyvenime dažnai tarnauja kaip situacijos, poelgio vertinimas: „Juokiasi puodas, kad katilas juodas“, „Kaip apatinė girnų pusė“, „Užkliuvo varčios ir vėl iš pradžios“... „Kartais tenka griebtis kelių pasakų iš karto, - pastebi auklėtoja Genė Vaišnorienė, - kad priverstum susimąstyti, jog gaidys – tai labai reikalingas ir įvairiose apeigose dalyvavęs naminis paukštis, o ne keiksmažodis, kaip pabrėžia dabartiniai šešiamečiai...“

Savo esme liaudies menas labai artimas vaiko sielai, ypač vaikystėje, kai vaikas pasaulį suvokia per spalvas, garsus, judesius. Kaip pažymi Kristina Stankevičienė: „tautodailė šiandieniniame darželyje gali praturtinti vaikų ugdymą, nes ji savo bruožais: spontaniškumu, intuicijos ir improvizacijos elementais, paprastumu, nuoširdumu yra artima vaikų kūrybai“. [2] Tautodailė gali itin prisidėti prie vaiko etninio ugdymo.  Darželio pedagogės Gita Juškėnienė, Rita Kraujelienė, Genė Navikienė dirbdamos su vaikais etninio ugdymo tikslų siekia per vaiko santykį su tautodaile. Jos, būdamos tautodailininkų sąjungos narės, ne tik nuolat gilina žinias seminaruose, kursuose, bet ir pačios dalyvauja kraštotyros muziejuje rengiamose parodose, skaito pranešimus, moko rajono mokyklų vaikus tautodailės darbų. Pedagogė G. Juškėnienė nuolat rūpinasi grupės ir viso darželio aplinka: ji estetiškai apipavidalina vaikų darbelius, stendus, prieš renginius puošia salę. Jos kūryboje visada vyrauja liaudiški motyvai ir ornamentika.

Pedagogės Daiva Kulikauskienė, Rita Sriubienė vaikams etniškumą skiepija supažindindamos su gamtos reiškiniais, joje vykstančiais kaitos procesais ir ekologija. Tiesa yra ta, kad ekologinis ugdymas – atstatant pusiausvyrą tarp žmogaus ir aplinkos, tai pagarba gamtai ir atsakomybės už ją formavimas. Jos nuolat  moko vaikus gerbti, tausoti ir rūpintis gamta taip, kaip tai darė mūsų protėviai. Pedagogės siekia, kad vaikai nuo mažumės ugdytųsi ekologinį mąstymą, vertybe laikytų švarų orą ir vandenį, gamtos ir namų aplinkos grožį. Ugdo vaikų suvokimą, kad medis – gyva būtybė, medis jaučia, supranta, džiaugiasi, kenčia kaip ir žmogus. Darželis kiekvieną rudenį organizuoja vaikams išvykas į mišką. Jose vaikai betarpiškai susipažįsta su girios paslaptimis.

Darželio pedagogės kasdieninėje ugdomojoje veikloje suteikia vaikams žinių apie senąją lietuvių sodybą ir jos aplinką, išryškina namų vaidmenį dvasiniame ir materialiniame žmogaus gyvenime, ugdo suvokimą, kad žmogus ir jo gyvenamoji aplinka sudaro nedalomą visumą. Jos stengiasi, kad vaikai suprastų, jog šeima senovėje ir dabar buvo ir yra didžiausia vertybė, kad vaikai ugdytųsi jautrumą, pastabumą senovės gyvenimo būdui, tai suvoktų kaip savo šeimos istorijos dalį. Pedagogės ugdo paprotinį bendruomeniškumo jausmą, skatina šeimas aktyviai dalytis sukaupta kultūrine patirtimi bei vertybėmis. Tuo tikslu organizuoja pramogėles, vakarones su tėveliais ir visais šeimos nariais, užduoda vaikams „namų darbus“ – sužinoti, kokiame kaime gyvena jų seneliai, kokias šventes jie švęsdavo seniau, kokius amatus buvo įvaldę ir pan.

Esame tikri, kad vaiką ugdo ne vien tiesioginė ugdomojo veikla, bet ir ugdymuisi sudarytos tinkamos sąlygos bei tam palanki aplinka. Grupėse yra įrengti tautiniai kampeliai, juose dažniausiai sudėti surinkti senoviniai rakandai, rankdarbiai. Darželyje yra patalpa, kurioje eksponuojami puodžių, kalvių, audėjų, vytelių pynėjų ir kitų senųjų amatininkų darbai. Vaikai su auklėtojomis ateina susipažinti su senoviniais daiktais, rakandais, juos kruopščiai apžiūri, aptaria jų paskirtį, ieško atitikmenų šiandieniniame gyvenime. Šie senoviniai daiktai ne retai keliauja į grupes, kai grupėje nagrinėjamai temai prireikia tokių priemonių.

Prieinamiausias būdas integruoti etninę kultūrą ikimokyklinėje įstaigoje yra per muzikinę veiklą. Liaudies kūryba, o tuo pačiu ir folkloras, optimaliausiai tenkina vaikų emocinius, sociologinius ir fizinius  poreikius, tuo pačiu ugdo kūrybiškumą, lavina grožio pojūtį, vaizduotę, skiepija dorovines normas, pagarbą žmogui, gamtai. Nes liaudies menu mums kalba protėvių dvasia. Šioje veikloje ugdomas jautrumas gamtos garsams, muzikos intonacijoms ir ritmams, muziką lydinčiam tekstui, tautosakai, žaidimų, ratelių ir šokių judesiams. Siekiant ypač svarbaus ryšio su etnine kultūra (kalendorinėmis šventėmis, papročiais ir tradicijomis) muzikiniam folklorui tenka ypatinga ugdomoji reikšmė. Folkloro vaidmuo – ne vien pažintinis, bet ir kūrybinis, estetinis, etinis. Ypač aktualus folkloras šiuolaikiniam miesto vaikui. Todėl būtina atsižvelgti į muzikinio folkloro ugdomąsias kompetencijas – vaiko jautrumą įvairioms liaudies meno raiškos priemonėms bei jų derinimui, pastabumą gamtos ciklų kaitai ir kalendorinių papročių bei muzikinio folkloro darnai.

Visam liaudies menui būdingas sinkretiškumas: žodis – veiksmas, žodis – judesys, ornamentas – judesys ir pan. Sinkretiškumas būdingas ir visoms liaudies tradicijoms – mūsų proseneliai ir dainą, ir ratelį derino prie šeimos, darbo ar kalendorinių švenčių ciklo. Todėl darželyje ieškoma būdų, kaip susieti folklorą su autentiška aplinka ir tradicijomis. Kaip surasti ir išlaikyti pusiausvyrą bei suderinamumą tarp senųjų tradicijų ir dabartinių miesto sąlygų. Tenka gerai apmąstyti ir nuspręsti, kurias šventes tinka švęsti vaikams, kokias funkcijas vaikai atlikdavo šiose šventėse seniau ir, kaip turėtų į šias šventes įsijungti dabar. Jau tradicinėmis darželio šventėmis tapo Mykolinės, Martyno oželio, Vasario 16-osios, Užgavėnių, Gandrinių, Pempės dienos šventės, Advento, vaikų Velykėlių vakronės.

Kalendorinėse šventėse galima visų meno sričių sintezė, čia susipina tautodailė, tautosaka, folkloras ir t.t.. Kiekvienai šventei labai atsakingai turi pasirengti pedagogai: sukaupti žinių, apmąstyti ir atrinkti vaikui tinkamą medžiagą, numatyti šventės eigą, atskiras detales, aiškiai nusakyti tikslus. Pagrindinis šių švenčių tikslas: sudominti vaikus kalendorinių švenčių papročiais ir tradicijomis, padėti jiems suvokti švenčių prasmę, pajusti jų grožį, paprastumą, patirti šventės ir bendravimo džiaugsmą, pajusti gamtos ir žmogaus harmoniją. Svarbu padėti vaikams pajusti šventės laukimo ir pasirengimo jai džiaugsmą.

Lietuvių kalendorinės tradicinės šventės yra aiškios ir paprastos tiek savo turiniu, tiek forma, todėl vaikų labai mėgiamos. Jos kuriamos ir švenčiamos visų šventės dalyvių čia ir dabar. Tai vaikams suteikia daugiausiai galimybių išreikšti save, pasijusti ne tik šventės dalyviais, bet ir kūrėjais. Visose vakaronėse aktyviai dalyvauja vaikų tėveliai ir kiti šeimos nariai. Taip darželio pedagogai stengiasi supažindinti tėvus su senaisiais papročiais ir tradicijomis, pasiūlyti jauniems tėveliams kitokių šventimo būdų, suteikiant bendravimui, būvimui kartu aukštesnį lygmenį.

Švenčių organizavimą mieste galima vertinti įvairiai: ir kaip prasmingą spektaklį, ir kaip daugiau ar mažiau pavykusią švenčių imitaciją, ir kaip gyvąją tradiciją perduodamą vaikams. Drįsčiau teigti, kad tai, ką pajunta ir suvokia suaugusieji šių švenčių dalyviai, didžia dalimi priklauso nuo asmenybės brandumo ir susiformavusių nuostatų, o vaikui, jaunimui galbūt tai tik pramoga. Tačiau, žinant, kad vaikui svarbiausia ne rezultatas, o procesas, tai galų gale – prasmingas, įsimenantis procesas.

Kiekvienais metais priešmokyklinių grupių vaikai vyksta į Arklio muziejų Niūronyse, kur  jiems vedamos edukacinės pamokėlės apie kiaušinių skutinėjimą, marginimą vašku, apie Kūčių papročius. Tuo pačiu vaikai aplanko muziejų, susipažįsta su žemės ūkio padargais, kalvystės amatu ir pan. 

Darželyje veikia folkloro ansamblis „Kupolytė“, kuriame dalyvauja pedagogai ir vaikai. 2007 m. „Kupolytė“ pripažinta geriausiu Lietuvos vaikų folkloro ansambliu ir apdovanota Lietuvos liaudies kultūros centro ir Pasaulio lietuvių dainų švenčių fondo įsteigta nominacija AUKSO PAUKŠTĖ.

Ansamblis kasmet dalyvauja tarptautiniuose folkloro festivaliuose, Dainų šventėse, o įvairių švenčių progomis koncertuoja darželio vaikams ir bendruomenei, veda vakarones. Vaikai turi puikią progą išgirsti autentišką aukštaitišką dainą, tarmę, paratuoti ir pažaisti kartu, pasigrožėti tautiniais rūbais. „Kupolytė“ taip pat yra aktyvus etninių-kultūrinių projektų vykdytojas, etninės kultūros skleidėjas rajone ir respublikoje.

Utenos vaikų lopšelio – darželio „Želmenėlis“ bendruomenę jungia ir stiprybės teikia noras pažinti krašto kultūrą, papročius, tradicijas, jas išlaikyti bei perduoti savo vaikams.

IŠVADOS

Trumpai susipažinę su etninės kultūros integravimo į ugdymo turinį būdais darželyje, galime teigti, kad šioje įstaigoje vaiko ugdymui etninės kultūros pagrindu skiriamas nemenkas dėmesys, pedagogai yra kompetentingi šioje srityje, o jų įgytos žinios integruojamos į vaiko ugdymą įvairiais būdais.

Pedagogai etninę kultūrą sėkmingai integruoja per tautosaką, tautodailę, folklorą, ekologinį vaiko ugdymą. Bendradarbiaujant su tėvais, organizuojant vakarones, senieji papročiai ir tradicijos per vaiką grįžta į šeimą. Lopšelio – darželio „Želmenėlis“ folkloro ansamblio koncertinė ir šviečiamoji veikla padeda vaikams ir visai krašto visuomenei geriau pažinti aukštaičių gyvenimo būdą ir kultūrinį palikimą.

Darželyje etninė kultūra suvokiama kaip mūsų kultūros paveldas, sukaupęs ilgaamžes žmogiškąsias vertybes, kaip gyvoji dabartinės kultūros tradicija, kurią būtina sąmoningomis pastangomis atgaivinti, palaikyti ir padaryti gyva.