Vilma Pliuskienė

ŠVIESOS IR GERUMO PILNA PAMOKA

Kai mano sūnus pradėjo lankyti I klasę, jo paklausiau:

- Kokį būrelį norėtum lankyti?

- Futbolo, – atsakė.

Mes nuėjome užsirašyti į futbolo būrelį.

Po trijų treniruočių pasakė, kad nebenori ten eiti.

- Tu negali imti ir viską mesti, - atsakiau.

Dar po keleto treniruočių mano sūnus tupėjo kamputyje apsipylęs ašaromis ir maldavo:

- Mama, aš padarysiu ką tik nori, tik neliepk eiti į futbolo treniruotę!

Gerai, kad man užteko proto tada jo nebeversti.

Po kiek laiko, pasiūliau lankyti muzikos mokyklą.

- Gal, - atsakė sūnus.

Jutau jo balse baimę. Prisipažinsiu: ir aš bijojau.

Jau penkti metai vyresnysis sūnus mokosi Akmenės muzikos mokykloje.

Jaunesnįjį berniuką pradėjau leisti į muzikos mokyklą nuo keturių metų. Jam dabar jau aštuoneri. Nesu nė iš vieno išgirdusi ,, nenoriu eiti“. Atvirkščiai, vaikai lanko muzikos mokyklą su didžiuliu džiaugsmu, patys primena, paragina, kad tik nepamirštume, nepavėluotumėm.

Jaunesnysis sūnus fortepijonu mokosi groti pas mokytoją Izoldą Gulbinienę. Mokytoja dirba Šiniči Suzuki metodu. Kiekvieną vaiką nuoširdžiai myli. Kiekvieną vaiką pasitinka su šypsena. Niekada nebara, neverčia, nepamokslauja. Į kiekvieną vaiką žvelgia kaip į stebuklą, į didžiulį talentą. Visa pamoka – tarsi žaidimas, kurio metu mokytoja geba kiekvienam mokiniui nejučia ,,įduoti“ visas reikalingas tai pamokai žinias, įgūdžius. Vaikai tiesiog ,,auga“ akyse, bando patys kurti. Muzika – jiems didžiulis džiaugsmas, grožis. Sūnaus pamokose dalyvauju ir aš. Toks reikalavimas. Ir, jei atvirai, tai aš  atsigaunu toje šviesos ir gerumo pilnoje aplinkoje. Ir ne tik mokytoja Izolda, bet ir dauguma mokyklos mokytojų dirba širdimi.

Aš labai laiminga, kad mano vaikai turi galimybę mokytis tokioje mokykloje.

                                                                     Justino ir Danieliaus mama Vilma