Rasuolė Petrauskienė

DAILĖS ĮTAKA FORMUOJANT HUMANIŠKĄ ASMENYBĘ

Pranešimas 2007-04-03 skaitytas Šiauliuose,
Gegužių vidurinės mokyklos respublikinėje metodinėje-praktinėje konferencijoje
„Ugdymo proceso humanizavimas: problemos ir perspektyvos“

,,Kai žmogaus akys neįžiūri smulkiausių dalelių, jis pasidaro mikroskopą ir daug kartų jas padidina. Kai mikroskopo galimybės būna išnaudotos, o žmogus nori į mikropasaulį žvelgti dar giliau, jis sukuria elektroninį mikroskopą ir vėl stebi smulkiausių dalelių gyvenimą. Bet  jeigu ir šito negana, jis užsimerkia ir stebi visą tą mažybę savyje. Tuomet jis pajunta savyje Kūrėją*.
Pedagogika - tai lyg mikroskopas, pro kurį pažvelgus matome realius vyksmus realiame pedagoginiame procese, konkrečioje vietoje su konkrečiais veikėjais. 
Dabartinė situacija Lietuvos švietimo sistemoje būtent ir yra tokia, kai akys nebeįžiūri smulkiausių dalelių. Reikalingas galingesnis mikroskopas. Jo žvalgomasi kituose kraštuose -  tai elektroninio mikroskopo paieška. Bet laikas nelaukia. Kol kažkas vykdo žvalgytuves, reali situacija sufleruoja, kad autoritarinės pedagogikos mikroskopas jau pasenęs.
Aptikti Kūrėją savyje moko Humanistinė pedagogika. Ji remiasi prielaidomis, šių prielaidų šaltinis yra Tikėjimas, kad egzistuoja pasaulėjauta, kad egzistuoja vidinė asmeninė Tiesa, Tikėjimas Kūrėju, Tikėjimas Kūrimo idėja, tuo, kas ,,Pradžioje buvo Žodis“.
Visi klasikiniai pedagogikos mokymai: Kvintiliano, Komenskio, Pestalocio, Ušinskio ir t.t. (mes lietuviai pridėkime Maceinos, Gudaičio, Vydūno) remiasi ne mokslu, o tikėjimu, tuo, kas Aukščiausia - Kūrėju. Ir todėl pedagogikoje kiekvienas mąstytojas, nesvarbu kur ir kokiu laiku gyveno, yra ne pedagogikos mokslo, bet Aukščiausios Pedagoginės Minties Kūrėjas. Šalva Amonašvilis  jų veikalus vadina Pedagogikos Šventraščiais. Jų patirtis veda mūsų žvilgsnį gilyn link pedagoginio proceso esmės – Žmogaus Kūrėjo, jo Širdies. Išaukštinę žinias sukūrėme žmogų vartotoją. Širdimi pasirūpinti palikome šeimai, kuri, besirūpindama išlikimu, nejučia pamiršo Būtį, labiau už širdį iškėlė ir sureikšmino buitį. Taip pamažu tampame aukščiausios prabos vartotojais. Atsidūrėme aklavietėje. Šeima ir mokykla nebesusigaudo, kaip išauginti dorą ir kuriantį žmogų, o ne vartotoją.
             Humanistinė pedagogika dailės terapijos užsiėmimuose vaikų darželyje ir yra mano mikroskopas. Dailė – tai išraiška to, ką turime  savo viduje. O ten tiek visko daug: vaizdų, minčių, išgyvenimų. Visa tai turi formą, spalvą, emociją ir net kvapą, garsą. Mažiausio vaiko piešinuke galima atrasti ir mikro ir makro pasaulį. Jei žinai Humanistinės pedagogikos principus, turi tą stiprų pamatą. Piešimo pamoka virsta labai rimta kūrybos laboratorija, kurioje mokytojui lieka mažiausias vaidmuo - panardinti vaiką į tos pamokos temą. Visa kita  padarys vaiko ranka ir darniai susijungę protas ir širdis - mokyti šito jų nereikia, jie tai žino ir moka. Ir aišku nepamiršti daug ir nuoširdžiai  girti. Pelnytai ar ne, bet – girti. Padrąsinti, atsargiai atkreipti jo dėmesį į darbo visumą: ar tikrai viskas taip jau gražu, kad papuošt, pataisyt tikrai nieko nebereikia? Jei taip -  šiandien tavo pasaulio vaizdas baigtas. Ačiū, tau, žmogau – vaike – Kūrėjau, tu praturtinai mane savo pasauliu.
Reikėjo laiko ir kantrybės, kol atsirado mano pačios sistema - kiekvieno mėnesio keturios kūrybinės savaitės. Įvardinau jas.
Pirmoji savaitė - ,,Jaučiu, bet nematau“; siūlomos temos: vėjas, šaltis, karštis, mano džiaugsmas, šventė, ausytės knygelė, emocinės būsenos, šypsenos namai, svajonė ir t.t.
Antroji savaitė - ,,Eksperimentinė spalvų laboratorija“: eksperimentuojame su atspalviais, spalvindami vandenį bandome pajausti vandens tūrį, jį matuojame, o vėliau lape vaizduojame pusę, truputį, pilną puodelį vandens. Spalvindami vandenį šviesėjančia ar tamsėjančia tvarka, ir visa tai atlikdami tikrose laboratorinėse kolbelėse, ieškome atsakymo į klausimą -  kas yra šešėlis? O būna šešėlis mūsų viduje? Jei jis yra išorėje, tai koks jis mano viduje. Vidinis šešėlis - tai tos mums nepatinkančios savybės, kurias greit pamatome kituose. Deja, ne savyje.
Trečioji savaitė - ,,Technikų“; tai naujų priemonių, piešimo technikų išbandymo ir įvaldymo savaitė. Vaikams primenu, kad be galo svarbu išgirsti paaiškinimus ir atidžiai stebėti, kaip ir kuri nauja technika su kuria priemone draugaus. Užduotys rankai, priemonių galimybės, akučių, proto ir širdutės sąjunga sukuria džiaugsmingą ieškojimo procesą. Paskutinė kūrybinio mėnesio savaitė vainikuoja visų trijų savaičių patirtą džiugesį - tai ,,Laisvos kūrybos – saviraiškos“ savaitė. Tą savaitę pedagogas į vaikų kūrybą visiškai nebesikiša. Vaikai kuria, kaip nori, su kuo nori ir kiek nori - tik darbo pabaigoje visada paprašoma papasakoti, ką sukūrė. Ant kiekvieno darbo atvirkštuko pusės užrašomas pasakojimas tiksliai taip, kaip pasakoja autorius - tokiu būdu vaikas yra skatinamas vaizdą išreikšti ir žodžiais. Taip ugdoma ne tik vaizdinė, bet ir žodinė saviraiška.
Nuo trijų metų iki išeinant į mokyklą vaikai turi galimybę vieną kartą savaitėje kurti kitaip nei grupėje: tuomet jų kūrybą lydi relaksacinė muzika, kartais - aromatiniai kvapai; kartais skelbiamę šventę Tylai.
Ikimokyklinukai pasaulį pažįsta per pojūčius. Todėl kūrybinio proceso metu nepamirštu atkreipti vaikų dėmesį į visus jų pojūčius: regą, klausą, uoslę, lytėjimą, skonį. Pavyzdžiui, ragaudami geltonus vaisius - citriną, obuolį, kriaušę, vaikai labai lengvai pastebi, kad vaisių  spalvos vienodos, o formos ir skoniai – skiriasi. Vaikai pratinami stebėti skonių, spalvų, formų sąryšius.Taip ugdomas vaikų pastabumas ir gebėjimas analizuoti bei apibendrinti.
Vaikų emocinės būsenos tokios įvairios, tokios nepastovios, o suaugusieji jas dažniausiai tik tramdo... Kalbamės, po to piešiame atpažintas savo emocines būsenas: džiaugsmą, meilę, draugiškumą, liūdesį, baimę, pyktį, aiškinamės, kaip suvaldyti neigiamas. Todėl anksčiau ar vėliau vaikams kyla klausimai: kodėl suaugusiems galima pykti, o mums ne; kodėl suaugusiems galima meluoti, o mums ne; kodėl jiems galima bartis, o mums ne? Kodėl jie keikiasi, rūko, girtuoliauja, apkalbinėja, skundžia, o vaikams neleidžia? Dominykas klausė: kodėl vaikai visuomet privalo atsiprašyti, apsikabinti, pabučiuoti, net į akis pažiūrėti, o suaugę... ?
Taip elementari dailė mano darbe virto nepaprasta veikla man ir mano vaikams – dabar tai vadinu dailės terapija. Taip mes, būdami fiziškai sveiki, gydome vieni kitų sielas - jie mano, o aš jų. Kitaip tariant, mokomės pažinti savo vidų – žiūrėti gilyn. O ir šiaip, tokio amžiaus vaikai, taip neseniai atėję į Žemę, dar nesuspėjo pamiršti ko atėję, ką turi čia atlikti. Daugelis savo darbuose patys, neprašomi, vaizduoja žvaigždes, širdžių širdį, žino apie Dievą. Juose tiek gilumos ...
Bet  ten,  jų viduje,  suaugusieji jau suspėjo apgyvendinti monstrus, blogiečius, robotus, kaukolinius, o tuomet, deja, ir kraujai taškosi. Štai todėl jiems ir kyla tokie sudėtingi ir sunkūs klausimai!
Vaikai ateina į Žemę visokie. Mūsų uždavinys -  atpažinti, padėti, atverti, bet jokiu būdu nepaversti jų pikta chaotiška mase, kurioje didžioji dauguma turi ausis, bet nebegirdi, turi akutes, bet nebemato, turi galvutę, kurioje jau tiek daug kompiuterinio ir televizinio šlamšto.  
Kolegos, mes dar net nesusitarėme, kad Kultūra yra mokslo, meno ir filosofijos jungtis. Todėl ir viešpatauja vartojimas: „noriu, duok, greičiau, pirk, parduok“.  Tiek pridarėme negerovių, kad šiandieninis vaikas dažnai nebenori nei kurti, nei pažinti.           
Vadinasi, dailė be jungiamosios grandies - pasaulėžiūros - tampa tik meninės išraiškos priemone. Todėl ir meninio ugdymo pedagogas, kaip ir kiti mokytojai, privalo turėti pasaulėžiūrą.
Man labai svarbu, kokius vaikus aš išleisiu į mokyklą: su pradėtais doros pamatais - ar be jų. Man labai  svarbus šis pasaulėžiūrinis tęstinumas! Nuo darželio į  pradinę, iš pradinės - į pagrindinę, iš lietuvių kalbos pamokų - į matematiką, muziką, gamtos mokslus...
Tiesa, mes gi šį vėrinį sutraukėm. Darželių programa ,,Vėrinėlis“ lengvabūdiškai leidžia vaikams kai nori – veikti, o kai nebenori - keisti veiklos zoną; tarsi leidžia karoliuką įverti, bet ir vėl išveria. Mažasis kūrėjas dar nežino, kad vėrinys turi užsisegti, būti stiprus ir nei per ilgas, nei per trumpas.  
Deja, ir mokyklose tas vėrinys dabar gabaluotas – profiliuotas.
Kada gimsta vėrinys?
Tik tuomet, kai perliukai tvirtai suveriami.
Kas svarbiau – karoliukai ar jų ryšys?
Nėra jungties – nebus ir Vėrinio!
O kas tuos perlus suriš?
Tik Mokytojo pasaulėžiūra.
Išminčiai pataria: „Pirmiau nei į mokslo formules gramzdinti, dera suformuoti tvirtus gyvenimo pamatus“. Jums, mokyklų mokytojai, ar svarbu, kokius vaikus gausite, o vėliau – kokius perduosite sekančiai grandžiai?
Reikia užtikrinti dvasinio ugdymo tęstinumą! Nebetraumuoti jaunų širdžių, nelaužyti likimų. Mes tai galime - apsijungę į bendrą profesionalių atvirų širdžių sąjungą, kurios vardas - Humanistinė pedagogika. Dar daug ko nemokam, bet mokydami mokykimės patys. Tokius mus priims mūsų vaikai, tokius supras ir stengsis neapvilti. Mes gi tikrai darome, ką mokame ir galime, tik bėda, kad po vieną, kad išsibarstę - kas kur.
Atėjo metas būti drąsiems, būti kartu ir dirbti bendrą svarbų darbą – keistis patiems ir keisti šalies veidą. 
   
-----------------
* Šalva Amonašvilis ,, Kodėl mums negyventi kaip dvasios didvyriams‘‘. ,,Šypsena mano, kur tu?‘‘ Vilnius.: Andrena. 2004, p. 46.

*************************************** 

Dar kviečiame skaityti Rasuolės Petrauskienės interviu dienraščiui „Vakarų ekspresas“. Pedagogę klausinėjo dienraščio korespondentė Audra Venckuvienė.     

2007 gegužės 29 d. “Vakarų ekspresas”

PIEŠIMAS BE TAISYKLIŲ GYDO SIELĄ

Audra Venckuvienė

Su vaikais dirbantys specialistai vis dažniau pasitelkia meno terapiją. Savitą patirtį šioje srityje yra sukaupusi vaikų lopšelio-darželio "Radastėlė" direktoriaus pavaduotoja ugdymui Rasuolė Petrauskienė.
Pagal individualią pačios sukurtą programą 7-erius metus dirbusi meninio ugdymo pedagoge, R. Petrauskienė veda meno terapijos pamokas neįgaliesiems darželyje-mokykloje "Svetliačiok" ir S. Dacho vidurinėje mokykloje dirba su vaikais nuo 3 metų.
 Kuo meno terapija ypatinga ir kas jos metu vyksta?
Per meno terapiją vyksta skleidimasis, savęs pažinimas per pojūčius ir emocines būsenas, atsiveria kūrybinės galios. Dailės pamokos yra labiau skirtos išmokyti kokios nors technikos, o aš tą pamoką paverčiu į savęs ir kito pajautimą, vyksta šioks toks gydymasis vieno nuo kito.
 Kas turėjo įtakos jūsų pasirinkimui darbe su vaikais taikyti meno terapiją?
Nors pedagogai ir sakome, kad esame orientuoti labiau į procesą, visi laukiame rezultato. Kai mokytojas laukia rezultato dailės, muzikos ir kitose pamokose, nepajaučia, kaip svarbu tampa žinios ir įgūdžių formavimas, o ne kaip vaikas jaučiasi. Todėl ir turime Lietuvoje šiandien aktualią problemą. Sprendžiame, kas atsitiko, kad mūsų vaikai yra nesaugūs nei namuose, nei mokykloje, kodėl tiek daug psichinių - aš juos vadinu dvasiniais - susirgimų ir kodėl tiek daug stresų ir baimių. Mokytojai juk tie patys, jų žinių bagažas - didžiulis, o vaikams yra blogai gyventi. Čia ir dabar. Šie klausimai nedavė man ramybės.
 Kur veda susitelkimas į procesą?
Pradžioje ir aš buvau nepatenkinta. Man buvo svarbu atskleisti patį vaiką, ką jis jaučia, ką išgyvena, bet taip pat mačiau, kad rezultato, to gražaus piešinuko, nėra. Rezultatas per laiką atsirado. Atsirado, nes vaikas yra laisvas, jo niekas nekritikuoja. Nejučia per spalvas susitvarko vidų. Tai yra, psichologiškai jis tampa saugus. Vaikai stebėdavosi, kaip čia nebus didelių reikalavimų. Ne, nebus, sakau, padaryk, kaip tu jauti, kaip tu supranti, kaip tu matai.
 Kokios yra jūsų funkcijos per meno terapijos užsiėmimą?
Esu žmogus, kuris visą laiką ieško. Pati be galo mėgstu kurti laisvai ir jei sulaukiu spaudimo iš išorės, maištauju. Esu tas pats kurti norintis vaikas, tik suaugusiame kūne. Lygiai tą patį troškimą turi kiekvienas vaikas, tik nežino, kaip tai padaryti. Aš siekiau tapti mokytoju, kuris šiek tiek parodytų, kaip tai padaryti, parodytų, ką gali viena ar kita priemonė, pakviestų eksperimentui. Kai mokytojas pats viduje yra nepriklausomas ir laisvas, tuomet jis kuria ir leidžia tai daryti laisvai vaikams.
 Kada ir kaip tai suvokėte, pakeitėte savo darbe kryptį?
Pedagogika yra filosofijos, fiziologijos ir psichologijos sintezė. Jei bent viena iš tų dalių iškrenta, pedagogika sugriūva. Ieškojau teorinio pagrindo, ieškojau, kas iš teoretikų galėtų man atsakyti, kur ta siela? Yra ji ar ne? Atsakymą radau gruzino mąstytojo ir mokslininko Šalvos Amonašvilio knygose. Anot jo, jei mes pripažįstame, kad yra tokie mokslai - filosofija, psichologija, fiziologija, esame dvasinės būtybės. Ką padaryti, kad ta dvasia skleistųsi? Kai pedagogas praplečia savo pasaulėvaizdį, jo pasaulėžiūra kinta, pradeda kitaip žiūrėti ir į vaiką. Vaikas tampa nebe psichofizine būtybe, o amžinu keleivu. Suvokiau, kad galiu padėti vaikams ne tik atsiskleisti, bet ir tvarkyti socialines problemas namuose, šeimoje ir už jos ribų. Visur, kur susiduriama su tarpžmoginiais santykiais. Sakoma, sveikame kūne - sveika siela. O kaip su neįgaliaisiais vaikais? Kūnas - nesveikas, bet siela daug sveikesnė, negu mūsų, sveikų. Iš sveikų galime padaryti neįgalius dvasiškai ir atvirkščiai - galime turėti nesveiką kūną ir būti dvasia stiprūs, sveiki bei paremti sergančius dvasiškai. Tai suvokusi, pakeičiau kryptį. Šalva Amonašvilis šią kryptį vadina humanistine pedagogika.
 Papasakokite apie pačius užsiėmimus. Ar vien tik piešiate? Kokias parengiate užduotis?
Mano užsiėmimų metu visada skambėdavo relakso muzika, "pajungdavome" kvapus. Su spalvotais akinukais vaikščiodavome. Pažiūrėk, pasaulis gali keistis, ir tu pats jį keiti, sakiau, užsidėk juodus akinius, ir pasaulis tampa juodas. Iš kur tas juodumas? Iš vidaus pirmiausia eina. Per regą priimi, ką matai. Dvasinė ir fizinė sveikatos yra susietos. Vaikui prieš baltą lapą sakau: "Čia yra tavo kol kas tuščias pasaulis, bet jis nebaisus, jis baltas, gražus, tik tuščias. Kad jį pripildytum, turi paklausti savo vidaus, ką norėtum įdėti į tą pasaulį. Įdėk, tu esi laisvas. Ir viskas, ką ten įdėsi, bus tavo". Kūriau temas, galinčias subtiliai padėti. Pavyzdžiui, vaikai kūrė savo "Meilės namus". Kėliau klausimą, kokios savybės jo meilės namuose galėtų gyventi? Piešėme "Šypsenų namus", dar viena tema - "Ašaros skonis". Piešėme baimę, vaikai bandė atplėšti baimę nuo savęs, perkeltą ant atitinkamos spalvos popieriaus, netgi deginome, nes taip jos atsikratyti nusprendė vaikas. Vaikai piešė mamos, tėčio ir net kompiuterio šypsenas. Mano šypseną nupiešusiam pasidžiaugiau: "Ei, tu ir mano šypseną pajutai?" Jaučiu, kada į būsenas einama. Pavyzdžiui, vėjo. Tu jį jauti? O kas tai yra? Vyras ar moteris? Kokie jo plaukai? Piktas ar geras? Šiltas ar šaltas? Viskas, tik užvedei ant kelio, nutilai, muzika groja, vaikas kuria. Arba būname lapais. Vaikai, ypač neįgalūs, įsijaučia. Netgi juda, šoka. Neįgalus kūnas nėra kompleksas vaikams. Kompleksą, pasirodo, turėjo sveiki gimnazistai, kurie neleido sau judėti, šokti. Kas tą kompleksą įvarė - tėvai, mokykla, draugai? Pasijuoks iš manęs, aš kaip durnius atrodysiu? Meno terapijos užsiėmimuose nusiramina ir hiperaktyviukai, uždarieji išsijudina, pasimato, kas vyksta vaiko viduje.
 Visi tie išlaisvintieji dalykai kažkur turi būti padedami? Ar įmanoma išgydyti konkrečią ligą? Ar be vedlio terapija vyksta?
Jokiu būdu nesiimu psichologo ar psichoterapeuto vaidmens, o su mamomis tariuosi. "Matau tai ir tai, nes daug metų tai darau. Sakykite, ar aš teisi? Pasišnekėkime". Tada mama dažniausiai pradeda verkti ir atvirai pasakoti savo bei vaikelio problemas. Tada siūlau leisti vaikui per spalvas save išlieti. Jei nori makaluoti, tegu. Kitiems agresija eina per lapą. Geriau tegu išeina per lapą, negu kitu būdu. Nebuvo atvejų, kad reikėtų psichoterapeuto pagalbos. Daugėja hiperaktyvių vaikų. Tėvams sakau, kai matote, kad vaikas persikrovė, priminkite, kad galima papiešti. Jei pasakys, kad nenori, mama, tėtis patys gali prisėsti. Kai suaugęs žmogus sako nemokąs piešti - netiesa. Viską moki, tik nedrįsti. Juk susirinkimų metu išsikraudami paišaliojame. Tai padarykime taip ir su vaikais. Man geriausia būtų atskirai su tėvais padirbti, atskirai su jų vaikais ir jungtis visiems į krūvą.
 Tačiau juk neužtenka paduoti piešimo priemonių?
Beje, vaikui reikia duoti iš karto geromis priemonėmis dirbti. Ir nesakyti, kad tu mažas, o sakyti: "Neišsigąsk, tu manai, kad aš iš karto padariau?" Suaugusiesiems dažnai svarbiausia, kad vaikas atliktų tą griežtą užduotį, kurios reikalauja aplinka, nekalbama apie išgyvenimus, todėl ir patys turi labai daug problemų bei nejaučia, kaip netyčia jas užkrauna vaikui ant galvos. Išbandę meno terapiją, pamatė, kad jų vaikai laisvėja. Formuojasi ir įgūdžiai, tuo pačiu metu ir skaičiuojame, ir kalbame, ir viską viską darome. Per menus greičiau priartėjama prie vaiko esmės. Turime mokyklose psichologus. Jie galėtų ne testuoti vaikus, o užsiimti dailės terapija, sudaryti galimybę jiems išsikrauti, nusiraminti. Jei mokykloje dailės pamoka virstų į dailės terapiją, ne į tecnikos išdėjimą, gal vaikas sakytų; "Einu į pamoką, kurioje galėsiu savimi būti galų gale".
 Terapija, įprasta sakyti, yra gydymas nechirurginiu būdu. Jūs gydymo seansais savo užsiėmimų nevadinate. Kodėl?
Mes pripratę girdėti: jeigu terapija - būtinai gydo. O pats procesas argi ne gydo? Gal tai - augimas, dvasinė kelionė? Aš pati sugalvojau pavadinti tai, ką darau, meno terapija. Kaip nori, taip vadink kelionę į tai, ko dar nežinai, gal ir nemoki. Bet kokia tema. Ta įvadinė dalis yra kaip panirimas į kažkur giliai. Bet pirmiau vaikas turi tavimi patikėti. Patikėjai ir atsiskleidei, ir ištraukei, kas ten tavo viduje yra. Šalva Amonašvilis sako: "Pripiešk vaiką", blogąsias jo savybes sumažink, o pripiešk viską, kas geresnio, nors mažas lopinėlis to gerumo tėra. Išaugink. Didelį didelį padaryk ir dėkok jam už tai, ko jis dar neturi, nes tu jau tiki, kad tai įmanoma. Tai realizuojasi iš tikrųjų. Mačiau vaikuose. Dirbu su ikimokyklinukais. Sako, kad iki 7 metų vyksta tas didysis vystymasis, o paskui tik papildoma. 7 iš 58 ikimokyklinių įstaigų Klaipėdoje turi dailės kambarėlius, kuriuose mano kolegos sėkmingai dirba savaip interpretuodamos. Matau, mano buvę darželinukai gali daug daugiau. Matau spragą, ir norint ją užpildyti, reikia intensyvaus darbo. Turėtų atsirasti centras arba mokyklėlė, kurioje atsidurtų vaikai, kuriems linkima ir fiziologinio, ir psichologinio, ir dvasinio augimo.
 Esate baigusi Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakultetą. Neseniai tapote direktoriaus pavaduotoja. Kas laukia jūsų meno terapijos?
Pavaduotojos pareigas priimu kaip savo pačios augimą. Įsiprašiau auklėtojų, kad nuo rugsėjo kartą per savaitę įsileis kiekviena į grupę - dovanosiu meno terapijos užsiėmimą. Pati to noriu. Tai, kas meno terapijos užsiėmimuose vyksta, juk svarbu, juk tai yra socialinė reabilitacija. Sistema į rėmus spraudžia, o reikia tapti žmogumi ir išbūti žmogumi visokiomis sąlygomis, nelipant kitiems per galvas. Turėjau nuostabų berniuką, sėdėjo ratukuose. Kai pradėjau dirbti, jo nebuvo, bet klasė papasakojo, koks jis nepakartojamas, o jam papasakojo apie mane. Susipažįstant - tai buvo stipru - mes vienas kitą savotiškai pažinojome. Paskui buvo tema: "Svajonės". Piešėme svajones ant lapo, spalvinome ledo gabaliukus ir kalbėjomės. Kas turite didelę didelę svajonę? "Aš", - pasigirdo. "Aš jau 10 metų svajoju vaikščioti". Verkėme. Visą "mokslinį traktatą" išdėsčiau, kad svajonės iš tikrųjų pildosi, tik reikia susijungti daugeliui žmonių. Padėkime, sakiau, draugui svajoti. Rudenį atsistojo eiti su vaikštyne. Paskui perėjo į kitą mokyklą; skaudu jį matyti dažniau sėdintį ratukuose, o ne einantį.