Albertas Piličiauskas,
profesorius, menotyros dr., edukologijos habil. dr.,
Lietuvos alternatyvaus meninio ugdymo centro prezidentas,
Neįgaliųjų meninio ugdymo paramos fondo direktorius,
Tarptautines mokslų akademijos (ITTAS) akademikas,
Tarptautines muzikinio ir meninio ugdymo tarybos narys,
virtualaus mėnraščio
PAPA – Pedagoginės aktualijos Piličiausko akimis – autorius

DVASINGUMO ŠVYTURYS EGOIZMO LIŪNE

1. Kam šiuo metu Lietuvoje sunkiausia?
Galiu lažintis: ieškodami atsakymo į šį klausimą, tikrai neatspėsite adresato, kuriam pirmiausia derėtų suteikti pagalbą, jį paguosti ar nuraminti... Neatspėsite todėl, kad, net ir sužinoję mano nuomonę, nepatikėsite.  Didesnė tikimybė – pasijuoksite... Todėl kol kas atidėkime šią mįslę į šalį...
... 2007 m. lapkritis įeis į Lietuvos mokyklos istoriją dar ir tuo, kad slenkančiu regionų grafiku streikavo mokytojai. Tai – tik perspėjimas: „jei nebus atsižvelgiama į mūsų reikalavimus, boikotuosime būsimus egzaminus!“ Kokie tie reikalavimai? – 30–50% padidinti atlyginimus didinant valandinį įkainį... Taigi, mokytojai skursta. Su šia išvada galima sutikti. Pavyzdžiui, šeima, kurioje jis ir ji – vyr. mokytojai, į mokslus leidžiantys tris savo atžalas, ir kas mėnesį išgyvenantys iš kokių pustrečio tūkstančio Lt, tikrai negali pakelta galva atstovauti mūsų šalies inteligentijos... *
2. Ne skurdas didžiausia nelaimė.
Tačiau skurdas nėra pagrindinė šių dienų mokytojų nepasitenkinimo priežastis. Ir ne vien tik dėl jo mokytojai streikuoja. Ekonominiai reikalavimai, manyčiau, didele dalimi yra tik priedanga, kuri paaiškės tada, kai 2008 metais atlyginimai bus padidinti. (Nors ir ne tiek procentų, kiek šiandien reikalauja streikininkai...) Yra kitos,- kur kas sudėtingesnės priežastys. Apie jas verčia galvoti tokie faktai: iš mokyklos pasitraukia mokytojai metodininkai ir mokytojai ekspertai... (Kas šiandien galėtų pateikti tokią statistiką?) Jie palieka bastionus ne dėl materialinių aplinkybių, o „norėdami pasitikrinti, ar turėjo pašaukimą būti mokytoju“. Išvertus į lietuvių kalbą reikštų maždaug štai ką: negaliu ugdyti šių dienų mokinių, nes neįmanoma su jais žmoniškai bendrauti.
 Tačiau gal aiškiausiai šią priežastį nusakytų mokytojo eksperto advokatas. Todėl suteikime jam žodį: „mano ginamasis mokykloje negalėjo pasinaudoti elementaria teise, kurią jam garantuoja Švietimo įstatymo 49 straipsnis, t.y. jam nebuvo užtikrinta galimybė (cituoju) „dirbti savitarpio pagarba grįstoje, psichologiškai, dvasiškai ir fiziškai saugioje aplinkoje“. Būtina paminėti ir dar vieną priežastį, kuri privertė mano ginamąjį palikti priekinę fronto liniją: jis aiškiai girdėjo savo sąžinės priekaištą, liudijantį pilietinės pareigos nevykdymą,- pareigos, kurią mokytojui skiria tas pats Įstatymo straipsnis (cituoju):„Mokytojas privalo: 1) užtikrinti ugdomų mokinių saugumą, geros kokybės ugdymą; 2) ugdyti tvirtas mokinių dorovės, pilietines, tautines bei patriotines nuostatas, laiduoti jų asmenybės galių plėtotę“. Kartoju: mokytojas pareigos negalėjo atlikti, nes jis negalėjo pasinaudoti elementaria teise – „dirbti savitarpio pagarba grįstoje, psichologiškai, dvasiškai ir fiziškai saugioje aplinkoje“.
3. Priežastis ir neadekvačios priemonės jai šalinti.
Visa tai galima nusakyti ir dviem žodžiais: viena svarbiausių priežasčių, kodėl mokytojai palieka klases, kodėl netenka kantrybės palaukti „geresnių ekonominių laikų“ – smurtas mokykloje. Kodėl jis bujoja,- apie tai jau daug esu rašęs, kalbėjęs. Čia tik norėčiau dar kartą atkreipti gerb. Skaitytojo dėmesį į priemones, kurias šiuo metu ketinama panaudoti smurto šalinimui. Juolab, kad jos yra ne adekvačios problemai spręsti, kritinei situacijai neutralizuoti. Jos yra tiek deformuotos, kad nejučia pradedi galvoti: gal ir valdžios vyrų tarpe yra suinteresuotų dabar bujojančiu dehumanizacijos procesu, jo klestėjimą liudijančiomis tendencijomis? Juk ką reiškia toks šviežias faktas: „Vyriausybės Strateginio planavimo komitetas pritarė ŠMM darbo grupės siūlymams dėl smurto prevencijos Lietuvos mokyklose. <...> Bus atkreiptas dėmesys ir į fizinę mokyklų apsaugą. Ketinama aprūpinti jas vaizdo stebėjimo kameromis, teritorijas aptverti tvoromis ir panašiai. <...> Siūlymams įgyvendinti 2008 metais papildomai reikės daugiau kaip 22 mln. litų, 2009 m. – 15 mln., o 2010 m. – 15,5 mln. litų“ (Lietuvos žinios, 2007 08 20).
Nereikia aiškinti, kad šios lėšos – 50,5 milijono Lt per tris metus!- vėjais paleisti pinigai, nes aukštos tvoros ir stebėjimo kameros nesustabdys tų viešų patyčių, kuriomis smurtautojai interneto YouTube svetainėse šantažuoja mokytojus... (Prisiminkime šviežią Kauno Šilainių mokyklos atvejį...) Pavojingos situacijos šalinimo priemonės – visai kitos. Jos nėra slaptos. Todėl nereikia STT ar VSD pagalbos, kad būtina informacija pasiektų Prezidentūrą, Vyriausybę, švietimo strategus... **
4. Ne įstatymas kuria ŽMOGŲ...
Priemonės kritinei situacijai neutralizuoti yra ne fizinės – materialinės, ekonominės ir net ne teisinės. Juk kiekvienai amoralumo situacijai kontroliuoti specialių įstatymų nepriimsime. Pavyzdžiui, šią vasarą smurtaujantys paaugliai panūdo daugiabučių laiptinėse barstyti graužikų nuodus, kuriais mažyliai susiviliodavo ir... Tačiau įstatymo, draudžiančio laisvai pardavinėti šią graužikams skirtą prekę, lygiai kaip ir piktybiškai šiuos nuodus barstyti laiptinėse, neturime... Niekada negalėsime ir prie kiekvieno smurtautojo pastatyti policininką. Juolab, kad jau dabar etatų skaičiumi 100 000 gyventojų pirmaujame ES... Juolab, kad girti policininkai, kaip žinia, patys automobiliais traiško vaikus... Juolab, kad dėl menkų atlyginimų(?) dorovingieji tvarkos saugotojai taip pat palieka postus ir pasuka ieškoti geresnio gyvenimo...
Dabar galime prisiminti jau minėtą klausimą: kam Lietuvoje šiuo metu sunkiausia gyventi? – Kaip žinia, daugiau pinigų reikalauja ne tik mokytojai ir policininkai, bet ir pensininkai, neįgalieji, žemdirbiai, kultūros darbuotojai, žemesnysis medicinos personalas... Todėl atsakysiu: sunkiausia turėtų būti Premjerui. (Bent jo vietoje tikrai nenorėčiau būti...) Juk kiekvienas blaiviai mąstantis skaitytojas, manau, supranta: besaikis banknotų spausdinimas jokiu būdu negali problemų spręsti... Negali todėl, kad darbo našumas šalyje keturis-šešis kartus mažesnis negu ES valstybėse senbuvėse. – Išeitis? – Šiai kritinei situacijai suvokti ir rasti optimalų sprendimą reikia išminties, nes „priekyje turi eiti ne algų, o darbo našumo, jo efektyvumo didinimas“. Ir ne tik išminties,- reikia kiekvieno mūsų kantrybės, aukojimosi, altruizmo... (Keršto, adresuoto „pripuolusiems prie materialinių vertybių lovio“, siekimas šiuo visuomenei atsakingu metu neturėtų būti esminis...)
5. Švyturys, klampojantiems egoizmo liūne.
Taigi, išeitis – vidinės vertybinės orientacijos, žmogaus dvasiniai idealai. Tačiau šių veiksnių esmėje slypi ir jų privalumas, ir trūkumas. Pastarasis požymis atsiskleidžia tame, kad šiandienos sumaterialėjusiam žmogui – valdininkui, strategui ir kt. asmenims, įpratusiems viską vertinti milijonine išraiška, dvasiniai dalykai yra „vakarykštė kopūstienė“,- atgyvena, neverta laiko gaišinimo jų vertei ir prasmingumui suvokti.
Dvasinių priemonių privalumas atsiskleidžia lyg „ant delno“, kai patenki į ugdymo instituciją, kurios vadovas sugeba bendruomenę orientuoti kitoms pamatinėms vertybėms (altruizmas, atjauta, aukojimasis...) puoselėti. Visos jos telpa meilėje žmogui,- meilėje, sudarančioje dvasingumo esmę, humanistinės būties prasmę.
... Malonu, kad Lietuvoje vis tvirčiau plinta humanistinės pedagogikos šviesa. Džiugu, kad sulaukėme specialios svetainės – virtualaus švyturio, įsipareigojusio dvasingumu skrosti bjaurasties tamsą ir rodyti doros kelią klampojantiems ir skęstantiems purvo liūne.
 Palinkėkime Švyturio kūrėjams ir sergėtojams – Irenai ir Irinai, Rasuolei ir Rimui, pasiryžusiems drauge su kitais bendraminčiais šalinti pirminę kylančio smurto priežastį. Ištvermės, jėgų ir valios stiprybės! Juk būtent humanistinės idėjos gali padėti visiems tiems, kam šiandien Lietuvoje yra sunkiausia.

Nuoširdžiai Jūsų, –
Albertas 
----------------------------------------------------------------------------