Amžinas tobulėjimas

Vienoje naujausių knygų „Vaiko Taurėje švyti Kultūros gemalo užuomazga“ Š.Amonašvilis kalba apie pedagoginę Kultūros filosofiją (čia ir toliau – I.S. kursyvas ir paryškinimas) ir išreiškia ją septyniais postulatais. Du iš jų yra tokie:

„Pradinis siekis tobulėti turi įgyti kitą, aukščiausią kokybę – virsti sąmoninga saviugda“.

„Kultūrą ugdantis mokytojas pats turi siekti aukštos Kultūros, pats privalo užsiimti saviugda“ [1].

Labai panašiai apie žmogaus tobulėjimą mąstė ir lietuvių pedagogai.

J.Vabalas – Gudaitis

JONAS VABALAS-GUDAITIS savo ranka yra nubrėžęs konstrukcinės sąveikos pedagogikos – sinergazijos – dinaminę schemą (iš gr. synergia – veikimas kartu).

 

Toje schemoje yra nubrėžta ir užrašyta, kad pedagogo ir auklėtinio konstruktyvus, produktyvus ir ateičiai vertingas bendradarbiavimas įmanomas tik per kultūros vertybių erdvę [2].

VYDŪNAS išsamiai apibūdino tą kultūrinių vertybių erdvę: kultūra – tai mokslo, meno ir doros dermė žmoguje. Šią dermę Vydūnas vadino „tiesioginiais žmoniškumo požymiais“ arba „sielos kultūra“. „Aukščiausios kultūros sąlyga“, pagal Vydūną, yra žmogaus tikėjimas, o pati „aukščiausia pasaulio vertybė“ – žmoniškumas.

Vydūnas

Atidžiai įsiskaitykime, ką sako Vydūnas.

„Žinant, kas yra tautos gyvenime jos mokslas, jos menas bei dora, ką reiškia jos kalba, ir yra aišku, kaip tautos gyvata turtėja, gražėja ir labyn eina. O tai kaip tik yra kultūra… Be abejonės, ta tauta stovės ant aukščiausio žmoniškumo laipsnio, kurioj gyvens kilniausieji žmonės“ [3].

„Ką paprastai kultūra vadiname, apima dvejopus reiškinius. Vieni yra visa tai, ką žmonės padirba, kaipo veikią žmonės… Jie kuria daiktų kultūrą. Antrieji reiškiniai yra tai, ką neginčijant vertiname kaip tiesioginius žmoniškumo požymius, būtent: mokslas, menas ir dora“ [4].

„Kultūrėjimas – tai sąmoningos pastangos: „Visa, kas gyvuliška, gaminasi iš gyvuliško… Žmogus tegali gimti iš žmoniškumo. Jis pareina nuo sąmonybės srities“ [5].

„Žmogų patį reikia suprasti kaip asmenybės pradą… Visa, kas laikoma prigimtomis žmogaus savybėmis, būtent: jo jausmai, jo geidavimai, jo mintys, jo mąstymai ir norai, yra žmogaus kultūrinami“ [6].

„Kultūros kūrimu žmoniškumas pats įrodo esąs tikras kūrybos veiksnys… Patsai žmoniškumo veiksnys gali stiprėti ir šviesėti žmogaus pastanga. O tuo prieiname visai naujos prasmės kultūrą. Jos veikla kreipiasi į aukščiausią pasaulio dalyką, būtent į žmoniškumą“ [7].

„Žmogaus uždavinys tegali būti didinti žmoniškumo reikšmę gyvenimui, arba, kitaip sakant, kelti kultūros turtų vertingumą. Todėl negali būt svarbu juos tiktai išlaikyti, dar mažiau jais tik naudotis, bet juos vartoti pilnesniam, aukštesniam žmoniškumui išreikšti. Menkos vidujinės kultūros žmonės nenumano savo buvimo reikšmės gyvenimui… O ji tuo tarpu ir yra ieškoma, tiriant gyvenimo prasmę ir vertę, pasiilgstant prieiti jos gelmių slėpinius“ [8].

Lietuvos mąstytojų veikaluose rastume labai daug minčių, artimų Š.Amonašvilio pedagoginei Kultūros filosofijai. Visi tvirtina: kultūringesnis tas, kuris ne tik godžiai sugeria mokslą, meną, dorą ir tikėjimą, bet ir aktyviai tyrinėja, stebi, ugdo pats save, ieškodamas gyvenimo prasmės – jis kuria save kilnesnį, žmoniškesnį, skaistesnį, gražesnį. Argi ne Išminties, kuri yra ne tik Viso Žinojimo lobynas, bet ir meilė žmogui, siekimas turėtų būti didžiausias mokytojo noras?

Šalva Amonašvilis kreipiasi į mus:

„Brangūs Kolegos!
Mes juk jaučiame ir matome, kad su mumis kažkas vyksta negerai?
Paklauskime vieni kitų: „Kur mūsų bėda?“
Kiekvienas ras savo atsakymą.
Kas nors, tikriausiai, sakys: „Vargingai gyvename“.
Kas nors aiškins: „Praradome tikėjimą“.
Kažkas papildys: „Buksuoja ekonomika“.
Kai kas tvirtins: „Negera vyriausybė“.
Kitas šūktelės: „Aplinkui vagys ir korupcija“.
Dar kitas prisimins: „Daug įžūlumo ir beširdiškumo“.
Bus ir tokių, kurie sakys: „Viskas normalu“.
Bet ateis Išminčius, jis mums paaiškins:
„Kultūros praradimas yra žmoniškojo pavidalo praradimas“.
Štai kur mūsų bėda.
Ir jūs tai pripažįstate?“.

Ir pagal J.Vabalą-Gudaitį, ir pagal Vydūną, ir pagal Humanistinę pedagogiką: Kultūra ir savikūra – tai amžinas tobulėjimas. Mokytojo savikūra – tai pamatas jo būsimai kūrybai, kuri susikristalizuos iš sūraus kasdienio prakaito stengiantis ydas paversti dorybėmis. Mokytojo kultūra – tai aukščiausias žmoniškumas, be kurio prie vaikų iš viso nedera eiti. Bet ne iš prievartos jos atsiranda, o tik iš savanoriško ir savarankiško sąmonės plėtimo: mokytojas ima lengviau susivokti, kokią dar ydą įveikti, kuo dar gražiu pasipildyti, kad ir vaikai, sekdami jo pavyzdžiu (žodžiais be darbų niekas netiki!), norėtų amžino tobulėjimo.

Sąmonė plečiasi iš meilės žmogui ir plačiam pažinimui, bet ne iš meilės standartams ir popieriams. Pagal rytiečių patarlę „niekas man ne draugas, niekas man ne priešas, bet visi man mokytojai“ – begalinėje gyvenimų grandinėje visi mes vienas kitam mokiniai ir mokytojai. Todėl, kai kalbame apie mokytojų dvasingą pasaulėžiūrą, jų sielos tobulėjimą ir sąmonės plėtimąsi, nemanykime, kad įvairių rangų mokytojų viršininkai gali sau leisti viso to neturėti arba nesiekti: būties dėsniai vienodi visiems – tiek pavaldiniams, tiek jų viršininkams!

Tik ar rūpi šiandien valdžios vyrams (darbais, o ne žodžiais!) vaiko, žmogaus, mokytojo vidinio pasaulio kokybė – Kultūra?

Irena Stulpinienė

LITERATŪRA:

  1. Шалва Амонашвили. В Чаше Ребёнка сияет зародыш зерна Культуры. – Рига: Паркс рекламай, 2006, с.76 и 78).
  2. J.Vabalas-Gudaitis. Psichologijos ir pedagogikos straipsniai. Vilnius: Mokslas, 1983, 24 –tas įklijų paveikslėlis.
  3. Vydūnas. Raštai. I tomas. Vilnius: Mintis, 1990, 280 p.
  4. Ten pat, 457 p.
  5. Ten pat, 105 p.
  6. Ten pat, 456 p.
  7. Ten pat, 457 p.
  8. Ten pat, 458 p.