Bendrasis gėris

Humaniška mokykla ypatingai rūpinasi žmogaus auklėjimu, o mokytoją ji suvokia pirmiausiai kaip dvasinį ugdytoją ir tik po to – žinių teikėją. Š.Amonašvilis „Gyvenimo Mokykloje“ rašo:

„Gyvenimo Mokyklos esmė yra ugdymas, o ne mokymas ir mokymasis“ (paryškino Š.A.).

„Žinios iš tikrųjų yra jėga, bet gera ar bloga – tai priklausys nuo žmogaus širdies ir dvasingumo kokybės“.

Mokytojo ir mokinio bendradarbiavimo problema šiandien labai aktuali. Dabartinėje mokykloje išorinių ryšių, susijusių su žinių įsisavinimu, yra daug, deja, trūkinėja vidiniai: „Auklėjimas – šeimos, o ne mūsų problema“, – drąsiai teigia šiuolaikiniai mokytojai. Bet argi taip ir turi būti?

 

Psichologas ir pedagogas, vienas pirmųjų Kauno technologijos universiteto rektorių, JONAS VABALAS-GUDAITIS (1881–1955) buvo

J. Vabalas – Gudaitis 

garsaus pedagogo humanisto K.Ušinskio mokinys. Visiems žinoma J.Vabalo-Gudaičio sinergazija (iš gr.synergia – veikimas kartu) – konstrukcinės sąveikos pedagogika. Joje kalbama apie auklėjimo, nes mokytojas prisiima atsakomybę už valstybės ir tautos ateitį, svarbą, apie vidinį mokytojo ir mokinio ryšį:

„Auklėjimas plačiąja prasme beveik susilieja su pedagogikos sąvoka… Auklėjimą būtų galima apibrėžti kaip psichofizinį žmogaus brandinimą kolektyviniam gyvenimui [1] (čia ir toliau paryškino I.S.).

Auklėjimas pagal J. Vabalą -Gudaitį, yra ne tik kūno, bet ir sielos brandinimas, ir svarbiausia – ne vien asmeninei, bet ir bendrai gerovei:

Aukščiausias auklėjimo tikslas – ateities meilė, kurią reikia įdiegti ir mokyti jos siekti. Ateities meilė yra idėjinė. Ateitis motyvuoja mūsų poelgius. Kai mylime vaikus arba jaunimą, tai ir čia yra ateities meilė… Ateities meilė gali būti tik veiklioji meilė; apie jos intensyvumą mes galime spręsti tik iš ateičiai nuveiktų darbų. Ateities meilė yra lyg sintezė įvairių psichinių funkcijų, ji bręsta drauge su žmogaus dorovingumu ir jo išsilavinimu: juo žmogus labiau subrendęs ir kultūringesnis, juo tolesnę ateitį siekia jo gyvenimo tikslai, juo daugiau suderinti jo poelgiai su tais tikslais. <…> Auklėtojas privalo mokėti užmegzti sąveiką tarp vaiko dabarties ir ateities. <…> Apskritai ateitis ir jos meilė yra amžinas žmonijos idealas, prie kurio mūsų siela veržiasi iš prigimties, savisaugos instinkto skatinama. Ši veikimo kryptis amžina, universali ir absoliuti, o visos kitos – tik laikini nukrypimai nuo jos… Bet ne visų ateities meilė vienoda: vieni dirba su pamėgimu tik savoateičiai pagerinti, kiti dirba atsidavę dėl savo šeimos, ypač vaikų, ateities, treti – dėl savo giminių bei artimų žmonių, dar kiti siekia savo valstybės arba tautos [gerovės] ir pagaliau yra tokių, kurie siekia pagerinti visos žmonijos ateitį. Ir šie… pasidaro visuomenės vadai, kurie toliau numato ateitį ir dėl jos uoliau dirba“ [2].

Ar myli Lietuva vaikus – savo ateitį? Kam šiandien dirba Lietuvos mokykla – praeičiai ar ateičiai? Kokius vadus – asmeninei ar bendrai gerovei dirbsiančius – ruošia?

Teisinga yra žmonijos pasiekimus naudoti bendro gėrio gausinimui. Asmeninės gerovės priešpastatymas bendrai gerovei (deja, nepaisant išimčių, tai virsta kasdienybe), kaip ir bet kuris kitas supriešinimas, griauna.

Ateities mokyklos tikslas – ir pagal Humanistinę pedagogiką, ir pagal J.Vabalą-Gudaitį – negali būti tik gerais pažymiais įvertintos žinios asmeniniam gerbūviui užsitikrinti. Humanistinė mokykla, vedama idealų, auklės vaikus taip, kad jie norės daryti bendrai gerovei skirtus darbus: iš tokių darbų, suprantama, rasis ir asmeninė gerovė.

Irena Stulpinienė

LITERATŪRA:

  1. J.Vabalas-Gudaitis. Psichologijos ir pedagogikos straipsniai. Vilnius: Mokslas, 1983, 96 p.
  2. Ten pat, 99-101 p.