Bendražmogiškos vertybės

Humanistinė pedagogika skelbia, kad žinios be meilės, be žmoniškumo ir atsakomybės dažnai tampa naikinimo įrankiu. Žinios pačios savaime – dar ne vertybė. Humanistinė mokykla

„…ugdymo tikslų pamatu skelbia bendražmogiškąsias vertybes, bet prie jų veda per savo tautos, savo nacijos, savo valstybės, savo Tėvynės bendražmogiškųjų vertybių supratimą. Ji Vaike ugdo ir lavina tos tautos, valstybės, nacijos, kuriai Vaikas priklauso, Dvasią…“ (Š.Amonašvilis).

„Siūlote rengti daugybę specialios pakraipos projektų ir programų popamokiniams renginiams? Nėra kada – mūsų pareiga mokyti, suteikti žinių, ruošti egzaminams!“ – prieštaraus mūsų mokytojai.

Sąlyginai jie bus teisūs, nes dėl perkrovų jokio popamokinio laiko popamokiniams užsiėmimams (ypač vyresnėse klasėse) nebeliko.

Ar kas nors kur nors mokytojus mokė, kaip, popamokinio laiko nesugaišus, pamokoje to mokyti?

Ar numatė Ugdymo standartai papildomo pamokos laiko bendražmogiškų vertybių ugdymui?

O, ne! Laikas – pinigai, o tokia mokytojo veikla pamokoje valstybei nekurtų piniginiais vienetais skaičiuojamos, svarbiausia – greitos, jau ryt apčiuopiamos, naudos. Tas piniginis visko matas!..

VYDŪNAS rašė:

„Materinė kultūra dera iš žmoniškosios, būtent: iš mokslo, meno ir doros. Kurio laipsnio yra toji, tokius gaminasi žmonės savo gyvenimui ir įrankius bei priemones… Nėra dar visos prigimtos galimybės išnaudotos, o jau prislėgė materinė kultūra žmogų. Jis virto jos priemone, net jos vergu. Ji augo, jam pasilikus kas jis buvęs… O yra kita dar išeiga. Žmogus gali savo asmenybę augint, ir toji tad apsireikš aukštesniu mokslu, menu ir žmoniškesne dora, ir tad iš lengvo virs kitokia ir materinė kultūra. Ji nebeprislėgs žmogaus, bet jam tarnaus. Todėl sielos kultūra turėtų kiekvienoj tautoj būti svarbiausias dalykas“ [1] (visur paryškino I.S.).

Ar teiginys apie sielos kultūrą – vien tik teorija?

STASYS ŠALKAUSKIS žinojo, kad vidinio žmogaus, t.y. žmogaus sielos ir dvasios ugdymas, yra pats efektyviausias, praktiškas ir svarbiausias tautos išlikimo ir klestėjimo veiksnys. Ir aiškino, kad pradžių pradžia – mokykloje:

„Vis dėlto visada neabejotina, kad tikriausiai, sėkmingiausiai ir planingai tauta ugdoma naujų kartų auklėjimu“ [2].

Apgailestaudamas, kad „kultūrėjimo tempas yra kartais fatališkai lėtas“, ir visgi neprarasdamas vilties, mąstytojas atkreipė mūsų dėmesį į tai, kad sėkmingas auklėjimas yra neatsiejamas nuo mokytojų vidinės kultūros:

“Ir vis dėlto yra priemonė forsuoti kultūrinę visuomenės pažangą, bent tam tikru laipsniu. Tai griežta ir tikslinga mokytojų atranka ir jų labai kvalifikuotas pasiruošimas planingam intensyvaus kultūrinimo darbui. Pakelti kultūrinį mokytojų lygmalą yra lengviau, negu pakelti visos visuomenės kultūringumą…“ [3].

Atkreipkime dėmesį į tris labai svarbius S.Šalkauskio – „pedagogo iš Dievo malonės“, kaip jį vertino amžininkai [4], – pastebėjimus.

Pirmas.

Matyt, neatsitiktinai jis parašė „paSIruošimas planingam darbui“, bet ne „paruošimas“. Tuo S.Šalkauskis pabrėžia, kad tautos „kultūrinimo“ darbui mokytojai turi ruoštis savarankiškai, kad mokytojai patys turi norėti tokį darbą dirbti – kultūros jiems niekas „neįpūs“.

Antras.

Tautos kultūrinė pažanga prasideda ne nuo partijų ideologijos, ne nuo ekonomikos, bet nuo mokyklos, o dar tiksliau – nuo mokytojų užsidegimo ir pasišventimo.

Trečias.

Ne biurokratiniai pedagogų gabumai (šiuolaikiškai sakytume „vadybiniai“), bet, kaip ir Vydūnas sakė, „savo asmenybės auginimas“ turi būti pagrindinis mokytojų atrankos bei vertinimo kriterijus:

„Mokytojų atranka tik tada gali vesti prie intelektualinės ir bendros kultūros pakėlimo, kai ji yra daroma pagal objektyvinius pedagoginio ir kultūrinio aukštumo reikalavimus. Užtat jei pagrindiniu jos kriterijumi pasirenkamas jos oportunistiškas ištikimumas oficialiai tautinei ir partinei ideologijai, ji gali pagaminti tik mokytojus biurokratus, be aiškios asmenybės, drąsesnio užsimojimo ir be tikro aukštos savo profesijos pamėgimo. Tokie mokytojai gali tik pagilinti tautinio mūsų pobūdžio trūkumus, bet jie neišvystys nei savo auklėtinių energingo aktyvumo, nei nepriklausomumo jausmo, nei drąsesnės iniciatyvos, nei savarankiško organizacinio sugebėjimo. <…> O pagrindinis dabartinės švietimo politikos trūkumas yra tas, kad ji slopina visuomenės iniciatyvą švietimo dalykuose, suvienodina švietimo tipus pagal biurokratiškai nustatytus modelius, pašalina iš mokyklų gyvenimo laisvą lenktyniavimą pedagoginės ir kultūros pažangos srityje ir šiaip jau neduoda galimybės švietime pasireikšti tiems veiksniams, kurie yra labiausiai, būtent iš prigimties ir pašaukimo, suinteresuoti naujų kartų auklėjimu, lavinimu ir apskritai kultūrinimu. Žodžiu tariant, dabartinė mūsų švietimo linkmė neatitinka svarbiausių mūsų kultūrinės pažangos reikalavimų“ [5].

Skaitai ir negali atsistebėti – lyg apie mūsų dienas S.Šalkauskis būtų rašęs!

Akivaizdu, kad Lietuvos švietimo sistema labai jau seniai ne ta kryptimi keliauja. Kuo kitu, jei ne „oportunistišku ištikimumu oficialiai tautinei ir partinei ideologijai“ vadinti tokį vadovavimą švietimo sistemai, kai švietimo ministro porfelis, vos tik pakinta politinės daugumos Seime sudėtis, keliauja vis į kitų ir vis naujų, taip vadinamų švietimo politikų, rankas? O mokykla tuo tarpu, kaip tas gulbės, lydekos ir vėžio tampomas vežimas, – anei krust į priekį, tik nuo tąsymo į skirtingas puses – kenčia, klumpa, ўra. Sunkų kryžių velka…

Mokykla negali būti politikos įkaitas – kitaip mes niekad nesulauksime švietimo bei visuomenės dvasinio atgimimo!

Ugningu žodžiu kreipiasi į mus akademikas Šalva Amonašvilis:

Mokyklos draugai!
Brangūs mokytojai!
Gerbiami tėvai!
Mokiniai ir tie, kurie buvote mokiniai!
Tarsime gerą žodį apie Mokyklą!
Ji laukia iš mūsų švelnumo, meilės, pripažinimo!
Ji kenčia, kenčia jos širdis.
Kenčia, nes jai reiškiamas nepasitikėjimas, ji įžeidinėjama, žalojama.
Ji nuolat reformuojama, modernizuojama, atnaujinama. Jai neduodama ramiai dirbti, visa išmintimi atsidėti savo pareigai ir tarnystei.
Mokyklos reformavimas virsta deformavimu.
Modernizavimas virsta mados vaikymusi.
Atnaujinimas itin menkas.
Mokykla verbuojama, pavergiama, apiplėšiama, išduodama.
Jai brukami svetimi jos prigimčiai siekiai, darbai, uždaviniai, keliai.
Ji verčiama išduoti savo vaikus.
Bet ji veikiau sudegs, negu juos išduos.
Mokykla skursta, elgetauja.
Argi nematote, kaip ji ištiesusi abi rankas, prašo žmones abi pagalbos: „Kristaus vardu, Vaikų labui, Ateities labui – padėkite!“
Padėkime Mokyklai kuo tiktai galim.
Padėkime mintimis, jausmais, maldomis, meile, rūpestingumu. Padėkime darbais.
Tarkime tvirtą Žodį jai apginti, kad suprastų tie, kuriems reikia suprasti: „Mes – visuomenė – neišduosime Mokyklos!“

Ir Vydūnas, ir S.Šalkauskis neabejotinai pritartų mūsų išvadoms. Ne kažkokios tai ypatingos „švietimo politikos“ labiausiai mums trūksta, bet:

  • tikrojo mokyklos depolitizavimo! Švietimo ministro portfelis negali būti prizas, iš rankų į rankas perduodamas rinkimų laimėtojams. O švietimo ministru visuomet turi būti renkamas tik šviesus Kultūros veikėjas – žmogus, kuriam išties rūpi vaikų dvasingas ugdymas ir kuris pajėgia laiduoti tokio ugdymo tęstinumą;
  • mokytojų asmeninio noro ir gebėjimo mokyti bet kurio dalyko taip, kad per pamokas visuomet būtų puoselėjamos bendražmogiškosios vertybės ir žmoniškumas – be jų visa šalis vaitoja;
  • pedagoginių universitetų bendruomenės – dėstytojų, profesorių, rektorių – noro, pasiryžimo ir gebėjimo visų dalykų mokytojus rengti taip, kad jie pajėgtų atsakingai ir nenutrūkstamai vaikų širdyse diegti amžinąsias vertybes, nes netolimos ateities mokytojams nebepakaks išmanyti vien tik žinių perteikimo metodų ir technologijų.

Kiek dar metų turi praeiti, kad valstybės vyrai, pagaliau, suvoktų: vienintelė, pati teisingiausia, neginčytina, nenutrūkinėjanti, tęstinė švietimo politika yra ta, kuri sutelpa trijuose žodžiuose – Kilnaus Žmogaus ugdymas! Įsiskaitytų, ką sakė tautų išminčiai, atsiverstų bei perskaitytų taip pat ir šiuolaikinių pažangių pedagogų veikalus, pasidomėtų, kas vyksta ne vien Vakarų, bet ir Rytų švietimo pasauliuose… Ir netikėtai aptiktų, kad kažkas jau suvokia, kaip reikia, todėl jau ir praktiškai bando spręsti svarbiausią iš svarbiausių – kritusio dorovingumo problemą…

Ir nebereikėtų tuomet nei mokytojams, nei švietimo institucijų vadovams apsimetinėti, kad dvasingo ugdymo patirties pasaulyje dar niekur nesama!..

Kolegos, karštai panorėkime, kad taip būtų, ir pradėkime veikti – išsipildys.

Irena Stulpinienė

LITERATŪRA:

  1. Vydūnas. Raštai. I tomas. – Vilnius: Mintis, 1990, 283 p.
  2. S.Šalkauskis. Pedagoginiai raštai. – Kaunas. Šviesa. 1991, 210 p.
  3. Ten pat, 239 p.
  4. R.Paulauskas. S.Šalkauskio filosofinės pedagogikos metmenys. – Vilnius. Žinija. 1990, 4 p.
  5. S.Šalkauskis. Pedagoginiai raštai. – Kaunas. Šviesa. 1991, 240 p.