Kultūrų sintezė

Humanistinė pedagogika teigia, kad „Vaikas yra dvasinės ir žemiškos prigimties vieninga visuma, kurios dvasinis pradas vadovauja žemiškajam“ ir kad vaiką reikia auginti ir auklėti taip, jog jame abu pradai susiderintų, būtų pusiausvyroje – tada žmogaus ugdymas yra visavertis.

Bet šiuolaikinė mokykla visas jėgas atiduoda materialiam, išoriniam veikimui ir nė kiek nekvaršina sau galvos dėl antros, lygiavertės ugdymo komponentės – dvasinio, vidinio veikimo, be kurio žmogus yra luošinamas.

Stasys Šalkauskis
 

STASYS ŠALKAUSKIS (1886 – 1941) – filosofas ir pedagogas, Kauno technologijos universiteto profesorius ir rektorius – žymiajame veikale „Lietuvių tauta ir jos ugdymas“ rašė, kad materialiąsias civilizacijos gėrybes sukrauna kultūra:

„Kultūra plačia prasme yra sąmoninga dvasios veikmė materialiam gaivalui pagal aukštesnę idėją. Žmogus, būdamas kartu psichinė ir fizinė būtybė, reikalauja veikimui dvasinio ir materialinio pradmens“ [1] (čia ir toliau paryškino I.S.)

Pabrėžęs, kad „pusiausvyra – tai sintezė“ [2], Šalkauskis paaiškino, kad siekiamas tautos idealas turėtų būti jos gebėjimas gyvenime ir veikloje suderinti abu minėtus pradus, abu pasaulius:

„Realizuoti savo civilizacijoje dviejų pasaulių arba, tikriau, dviejų mūsų pasaulio pusių sintezę, – štai aukštasis tautos pašaukimas, štai idealas, vertas didžiausių pastangų, didžiausių aukų. Sąmoningas šito idealo vykdymas turi patiekti lietuvių tautai tikros savo vertės pajautimo…“ [3].

„Kai tauta nuvokia savo pašaukimą ir statosi atitinkamą uždavinį, tai reiškia, kad tautinis jos supratimas yra pasiekęs aukštesnį laipsnį. Šio laipsnio mes, lietuviai, dar nesame pasiekę“ [4].

„Aiškėja tautinis lietuvių idealas, nustatomas tautos pašaukimo: tai yra pilnutinė dviejų civilizacijų, Rytų ir Vakarų, sintezė…“ [5].

Pateikęs lietuvių tautos likimo gilią istorinę analizę, išskyręs tris „gadynes“ (pirma – iki Liublino unijos 1569 m., kai vyravo Rytų įtaka Lietuvai; antra – iki 1883 m., kai vyravo Vakarų įtaka; trečia – dabar), mąstytojas apibendrino, kad darnaus dvasinio ir materialaus pradų veikimo būtinoji sąlyga yra kultūrų sintezė:

„Pirmojoje gadynėje politinė pusiausvyra buvo būtina Lietuvos Valstybės gyvastingumo sąlyga, o dabar lygiai taip reikalinga sėkmingam jos atstatymui yra kultūrinė sintezė“ [6].

„Iš to, kas pasakyta apie istorinį vyksmą Lietuvoje, bendra išvada bus šitokia. Norėdama gyvuoti bei klestėti, lietuvių tauta privalo įvykdyti savo politikoje ir savo kultūroje Rytų ir Vakarų pusiausvyrą; ir iš tikro, kaip iš istorijos matyti, ji pajėgdavo nugalėti savo padėties sunkenybes, kai tik jai sekdavosi šitą sąlygą vykdyti“ [7].

Gaila, kad karčios patirties verčiami baimintis Rytų valstybių politikos, mokyklose pamirštame, nutylime, o gal ir sąmoningai apeiname genialiąją S.Šalkauskio „kultūrinės sintezės“ idėją!

O jis aiškiai regėjo, kad kultūrų sintezė yra būtina tolesnio tautos gyvavimo ir valstybės klestėjimo sąlyga. Įžvelgė, nes plačiai suvokė Rytus ir Vakarus. Tomis sąvokomis jis apibūdino ne tik geografinę valstybių padėtį ir politiką. Pastebėkime, kaip gražiai jis sugretino kultūrinius tų „dviejų pasaulio pusių“ skirtumus:

„Panašiai kaip žmonijoje… vyras atstovauja laisvei, o moteriškė – gamtai, taip Žemės rutuly Rytai yra gamtos, Vakarai – laisvės kraštas… Rytai pasižymi pasyvumu, tuo tarpu Vakarai reiškiasi daugiau aktyvinėmis savybėmis. Net kurdami Rytai atrodo tarsi kosminio gaivalo įrankis, tarsi beribis vandenynas, prisiimąs nuo Bangpūčio žadinančių audras jėgų. Vakarai, atvirkščiai, patys tvarko ir panaudoja gamtos jėgas, nes palenkia šitas pastarąsias valdomai žmogaus energijai. Rytai gyvena visų pirma instinktu, jausmu, fantazija, intuicija; Vakarai stengiasi daugiau tvarkyti gyvenimą protu ir valia“. <…> „Rytai – tai „atvira akis“… Rytų kalba – tai simbolis… Rytų mokslas – tai estetika“. <…> „Iš čia jau numanu praktiškas Vakarų pobūdis. Rytai tuo tarpu labiau linkę gyventi teorija, kuria jie matuoja savo didelį jautrumą ir gėrio, ir blogio atžvilgiu“. <…> „Vakarai tapo priešingi Rytams, panašiai kaip darbas tapo priešingas poilsiui!.. Rytai ir Vakarai persiskyrę pasiilgsta vieni antrų: Rytai – dykavime, Vakarai – trūsėjime. Reik, kad Rytai stotų prie savo darbo, idant Vakarai gautų galų gale poilsio. Rytams bus didelė šventė dalyvauti Vakarų veikime, judėjime, gaminime. Vakarams bus šventė dalyvauti Rytų poilsyje toj pačioj plotmėj, kur poilsis yra gimęs. Vakarams ir Rytams reikia išeit iš savo buities ribų. Jie ras poilsio, persikėlę vieni į antrus. Yra viena maža šalis, kur du pasauliu yra jau persikėlusiu viens į antrą. Ir iš tikro tautinės civilizacijos problema Lietuvoje tėra iš esmės derinimas priešingų, bet niekad neprieštaringų Rytų ir Vakarų pradų [8].

Kodėl mums vis dar baisu Rytų?

Vydūnas

VILIUS STOROSTA – VYDŪNAS (1868 – 1953), didysis mūsų tautos švietėjas, filosofas, pedagogas ir kultūros veikėjas, dar giliau paaiškino, kas yra tikrieji Rytai:

„Sakoma todėl dažnai: iš rytų pareina šviesa. Svarbūs tie senovės mokslai be abejonės. Labai jie gelba žmonėms suprasti gyvenimą ir tikybą… Vienok tikriejie rytai yra asmenybės gelmė, yra ta vidaus šalis, kur žmogui pasidaro jaučiama ir pažįstama pasaulio Priežastis. Toj Priežastyj yra ir tikroji žmonijos vienybė. Čia žmonija yra brolija. Ta Priežastis yra žmogaus saulė, jo galybė, jo išganytojas ir Dievas“ [9].

Taigi, Rytai – ne vien tik Rusija. Rytai ir Vakarai – galingi simboliai, bet ne vien tik geografiniai arba politiniai. Rytai – Širdies gelmės ir Dvasios bei Idealų pasaulis, iš ten ateina Šviesa, jausminis žinojimas (žinojimas „iš savęs“), kilnūs ir taurūs jausmai. Vakarai – Proto ir Intelekto bei Fizinis pasaulis, kur karaliauja logika, kaupiama materialioji patirtis ir civilizacijos gėrybės, palengvinančios žmogaus būtį. Rytų ir Vakarų sintezė – tai Išmintis.

Žmonijos vienybė ir taika – iš tautų kultūrinio bendravimo: duodami gauname iš Išminties versmių. Niekad kultūringas, pasauliui atviras žmogus negims iš supriešinimo ir atskirties!

Rytų baimė – pagrindinė kliūtis ir kultūrų sintezei, ir Humanistinės pedagogikos sklaidai. Visais laikais ir dabar, ir pagal Šalkauskį, Vydūną ir pagal Humanistinę pedagogiką: kultūra, pusiausvyra, sintezė gimsta iš drąsaus ir sąmoningo troškimo „nebesiplėšyti“ tarp dviejų pasaulių – žemiško ir dangiško, bet lygiomis teisėmis priimti juos abu; gimsta iš suvokimo, kad tie „priešingi, bet niekad neprieštaringi“ pradai mumyse visuomet gyveno kartu ir tik mūsų protas giliausiuose požemiuose, lyg baisiausius nusikaltėlius, buvo įkalinęs sielą ir dvasią.

Kai žmoguje gimsta šis nenumaldomas troškimas gyventi abu – ir materialų, ir dvasinį – gyvenimus, kai žmogus pripažįsta, kad be fizinio egzistuoja dar ir jo psichinis bei dvasinis kūnai, tuomet protas ima paklusti širdies virpesiams, logika nebeneigia jausminio žinojimo ir intuicijos, mokslo žinios nebeniekina tikėjimo.

Tada ir ateina pusiausvyra ir pilnatvė – išmintis.

Irena Stulpinienė

LITERATŪRA:

  1. S.Šalkauskis. Pedagoginiai raštai. – Kaunas: Šviesa. 1991, 68 p.
  2. Ten pat, 81 p.
  3. Ten pat, 119 p.
  4. Ten pat, 167 p.
  5. Ten pat, 168 p.
  6. Ten pat, 82 p.
  7. Ten pat, 118 p.
  8. Ten pat, 82 – 85 p.
  9. Vydūnas. Raštai. – Vilnius: Mintis. 1990. I tomas, p. 230.