Kūryba

Knygoje „Mokyklos Tiesa“ Š.Amonašvilis rašo:

„Mes ne „maži žmogeliukai“, nuo kurių menkai kas priklauso. Kas save žemina iki „mažo žmogelio“, tas ne mokytojas, ir te netrukdo dieviškam ugdymo darbui… Mokytojas visuomet didis. Jis ne paprastas žmogus, bet viršvisuomeninis reiškinys. Tegu žemiška akis nepastebi jo darbo, bet Dangus regi mokytojo sielos prakaitą. Tiesiu ranką į Humanistinės Pedagogikos Antologiją, imu žalią knygelę, atsiverčiu pamėgtą puslapį ir kurį jau sykį įsigilinu į Nikolajaus Rericho mintis: „Nė vienas užkariautojas negali pakeisti masių prigimtį, nė vienas valstybės veikėjas negali pasaulio padėtį pakelti aukščiau idėjų ir gabumų tos suaugusiųjų kartos, su kuria jis turi reikalų. Bet mokytojas – šį žodį vartoju pačia plačiausia prasme – gali nuveikti daugiau nei užkariautojas ir valstybių galvos. Jie, mokytojai, gali sukurti naują vaizduotę ir išlaisvinti žmonijoje slypinčias jėgas“ (paryškino I.S.).

Dar daugiau: Š.Amonašvilis mokytoją vadina Dievo bendradarbiu!

A. Maceina
 

Bet ir ANTANAS MACEINA (1908–1987), pedagogas, filosofas, teologas ir poetas, panašiai rašė apie didingą žmogaus pašaukimą: tapti Dievo bendradarbiu, kad padėtų Jo kūrybai. Argi įmanoma įsivaizduoti kilnesnį pašaukimą nei pedagogo: padėti Kūrėjui tobulinti Jo pradėtą kūrinį – žmogų, gyvenant dar čia – žemiškame pasaulyje!

Apibūdinęs, kad „kūryba yra iš esmės surišta su metafiziniu žmogaus pašaukimu“ [1], Maceina aiškina tris kūrybos sąlygas.

Pirmoji.

„Kūryba yra galima tik ten, kur yra nebūties… Pats kūrybinis aktas yra perėjimas iš nebūties į būtį. <…> Kaip padarymas daikto, kuris prieš tai neegzistavo nei kaip toks, nei kaip medžiaga“ [2] (paryškino A.Maceina).

Argi galės kurti tas, kas netiki „nebūtimi“: Subtiliuoju pasauliu, Minčių-Idėjų pasauliu, Dvasiniu pasauliu, Aukštuoju pasauliu, Dangaus Karalyste, Ugniniu pasauliu (įvairiai vadiname); tas, kuriam egzistuoja tik vienas – apskaičiuojamas, apčiuopiamas, matuojamas, trijų medžiagos būvių – tik Fizinis pasaulis?

Antroji.

„Gamta ir žmogus negali kurti be medžiagos. Be medžiagos kuria tiktai Dievas… Tiesa, iš medžiagos kyla ir kūrybos tragika. Medžiaga pasidaro ne tik kūrybos atrama, bet sykiu ir kūrybos kliudytoja. Pačios gražiausios idėjos, susidūrusios su medžiaga, nustoja savo spindėjimo… [2].

„Kūrybinės idėjos, kurios yra realizuojamos medžiagoje, kyla anaiptol ne iš medžiagos. Medžiaga, kaip sako Berdiajevas, gesina įkvėpimo ugnį… Net pats idėjos realizavimas medžiagoje nėra pati kūrybos esmė… Išviršinis idėjos realizavimas yra tik kūrybinio akto atbaigimas. Bet pats svarbusis kūrybos procesas eina dvasios gelmėse idėjoms kylant [3] (paryškino A.Maceina).

Nėra idėjų – nebus ir kūrybos, nes nėra sąlyčio su „nebūtimi“ – Idėjų pasauliu. Bet realizuoti idėją tenka rankomis, kojomis bei prakaitu, nes fizinė medžiaga turi savybę priešintis. Taip pat ir svetimos mintys bei idėjos mūsų kūrybos nesužadins tol, kol, mumyse pakitusios, netaps mūsų pačių savastimi.

Trečioji.

„Trečia kūrybos sąlyga yra laisvė... Laisvės nebuvimas reiškia nebūties nebuvimą, kitaip sakant, pilnutinę būtį. Bet tai sykiu reiškia ir kūrybos nebuvimą. Kūryba kyla iš ten, iš kur kyla ir laisvė: iš nebūties. Štai dėl ko sugebėjimas būti laisvam yra sugebėjimas kurti [3] (paryškino A.M.).

Jei esame nelaisvi, vadinasi – fizinės būties ir medžiagos surakinti!

Ką kuria mokytojai, iš kurių standartizuota autoritarinė švietimo sistema reikalauja raštu registruoti menkiausią žingsnį, veiksmą, renginį, pokalbį su vaiku, registruoti vien tam, kad apdraustų mokyklų vadovus ir save nuo galimų patikrinimų „iš aukščiau“? Niekuo esama švietimo sistema jau netiki ir nepasitiki, bet „kūrybos“ iš mokytojų, oho, kaip reikalauja! Sako, skatinanti mokytojų kūrybiškumą, tik nenori matyti, kad dėl kvalifikacinių pažymėjimų mokytojai nurašinėja vieni nuo kitų tą patį per tą patį, pilstydami iš tuščio į kiaurą ir popieriaus negailėdami: vis tiek niekas neskaitys.

Kūryba – be tikėjimo, be idėjų, be laisvės, be individualumo apraiškų – tik pagal standartus?! Ar Lietuvos švietimo vadai girdi savo tautos didį pedagogą? A.Maceina rašo:

„Mechanistinėje pasaulėžiūroje kūryba yra galima tik kaip energijos pasikeitimas kita, kas reiškia visišką kūrybos esmės paneigimą. Energijos pastovumo dėsnis yra kilęs iš medžiagos srities, ir tik ten jis yra prasmingas. Kiekvienas bandymas jį pritaikinti dvasios pasauliui yra nevaisingas… Kūryba … yra ne tiktai originalus, bet ir individualus aktas. Jis gali kilti iš individualinio prado. Vadinasi, tiktai ta būtis gali kurti, kuri yra individuali…“ [4] (paryškino A.Maceina).

“Visa, kas pasaulyje yra individualu, visa yra kūryba“ [5].

Vadinasi, ne metodinės medžiagos perrašinėjimu ir kaupimu mokytojai taps individualybėmis – taip tik visa jų laisvė popieriuose nuskęsta, ten dūsta ir dūlėja jų kūrybinis potencialas…

Ar Lietuvos švietimo politikai ir vadai skaito savo tautos didį filosofą?

Žmogus joje [Dievo kūryboje – I.S.] dalyvauja kaip bendradarbis. <…> Žmogiškoji kūryba yra materialinė atrama dieviškajai atbaigiamajai kūrybai… Žmogus yra pašauktas tęsti toliau pradedamosios Dievo kūrybos darbą… Atbaigiamojoje Dievo kūryboje pasirodo, kad ne tik žmogus reikalingas Dievo, bet ir Dievas reikalingas žmogaus. Čia pasirodo žmogaus ir Dievo ryšys ir aukščiausias žmogaus santykiavimas su Dievu“ [6] (paryškino I.S.).

„Kūrybos paneigimas padarė žmogų barbaru. Kūrybos teigimas padaro žmogų pasaulio centru ir kosmo valdytoju“ [7].

„Pasaulio likimas… yra mūsų rankose. Ar mes jį privesime prie jo pasiilgto ir siekiamo pirmavaizdžio, ar atitolinsime, tai priklausys nuo mūsų pačių. Ar žmogus taps Dievo bendradarbis ir dieviškosios kūrybos tęsėjas? Štai sunkiausias ir tragiškiausias klausimas. Nuo jo priklauso ne tik žmogaus, bet viso kosmo likimas“ [8] (paryškino A.Maceina).

Tą patį mums kalba ir VYDŪNAS:

„Žmogaus sąmonė yra kūrybos galios spindulys. Ir tasai turi kreiptis į savo šaknį, į savo asmenybės pagrindą. Negali tai padaryti žmogus, kurio dvasia-siela vos nujaučia save. Ir negali to toji, kuri dar gyvai tebesapnuoja… Taip atsigręždamas į savo asmenybės pagrindą, žmogus tarytai tvenkia savyje kūrybos galias, sušauk

Vydūnas

ia visą Aukštybę savęspi. <…> Ne neigimu pasiekiama Aukštybė. Reikia jospi kreiptis, jai pasišvęst. O tam reikalinga labai didžio valios tvirtumo. Joks pasaulio darbas tiek neprašo… Visai kitą galybę turi ta tauta, kurioj ir tiktai keli žmonės gyvena pažymėtame santykyj su Aukštybe. O kur jų daug, čia tautos gyvata visai kitaip tarpsta, ypačiai žmoniškumo reiškiniai, būtent: mokslas, menas ir dora, visai kitais virsta, pražydi, klestėja… Tiktai žmogaus sielai augus, tegali tikrai tarpti ir tautos gyvata ir visa jos kultūra. <…> Materinė kultūra dera iš žmoniškosios, būtent: iš mokslo, meno ir doros. Kurio laipsnio toji yra, tokius gaminasi žmonės savo gyvenimui ir įrankius bei priemones“ [9].

Akivaizdu: kuo tikime, kuo gyvename, tą ir kuriame. Todėl teisūs bus klausiantys: į kokias „dievišką kūrybą“ ves, į kokias „asmenybės gelmes“ nardins mokytojai, jei patys kasdien lyg liūne skęsta materialiose šeimos išlaikymo problemose? Neprieštarausime, nes taip ir yra.

Panašius klausimus visiems užduoda ir Šalva Amonašvilis:

Rūpinimasis mokykla yra rūpinimasis mokytoju.

Vis kartosime ir kartosime šią aksiomą, kad ją galiausiai suvoktų visi. Ir tegu atsako viršininkai į išminčių klausimus tiesiai ir paprastai: „taip“ arba „ne“:

  • Ar gali pažemintas ir engiamas žmogus kalbėti apie dvasingumą, bendražmogiškąsias vertybes, apie grožį, apie žvaigždėtą dangų, apie sąmonės erdvėjimą?
  • Ar galima patikėti vaikus prislėgtam žmogui?
  • Ar galima pamiršti, ką spinduliuoja vargas?
  • Ar galima nežinoti, kad prislėgta dvasia nesužavėsi?
  • Ar galima mokytojavimą niekam vertu užsiėmimu?
  • Ar galima tikėtis, kas vaikų dvasia pasidarys šviesesnė, jei mokykloje bus žeminama ir skriaudžiama?
  • Ar galima tikėtis kūrybos, kai griežiama dantimis?
  • Ar galima, kad suliepsnos širdis, kai dvasia tyli?

Ir jei bet kurio lygio viršininkas, į šiuos klausimus atsakydamas, sušuks: „Ne! Žinoma, ne!“, tai pasidžiaugsime, paplosime jam, – vadinasi, yra vilties, kad per jį triumfuos Mokyklos Tiesa, esanti mokytojo širdyje.

O kol kas pasiguoskime, kolegos: gal šitaip visiems, kas išties trokšta būti Kūrėjo pagalbininkais kuriant Kilnų Žmogų, Jis siunčia išskirtinį išbandymą: kas nori vaikus išugdyti individualybėmis, tegu pirmiausiai pats išmoksta ramiai ir filosofiškai pasitikti problemas ir įveikti sunkumus – kūrybos šedevrai niekad negimsta atsipalaidavus ir komforte.

Žmogaus kūrimas – visų aukščiausia kūryba, visų aukščiausias menas. Žmogaus, didžiąja šio žodžio prasme, kūrimas – dvasinis aktas. Todėl humanistiniam individualiam ugdymui ir reikia mokytojų – Dvasios didvyrių, kad jie išlieka laisvi net autoritarinės sistemos gniaužtuose! Tik individualybė išugdys individualybę.

Ir Maceina, ir Humanistinė pedagogika pritars Vydūnui:

„<…> Aukštybė. Reikia jospi kreiptis, jai pasišvęst. O tam reikalinga labai didžio valios tvirtumo. Joks pasaulio darbas tiek neprašo…“

Irena Stulpinienė

LITERATŪRA:

  1. Antanas Maceina. Raštai. I tomas. Vilnius: Mintis, 1991, 173 p.
  2. Ten pat, 176 p.
  3. Ten pat, 178 p.
  4. Ten pat, 179 p.
  5. Ten pat, 180 p.
  6. Ten pat, 183 p.
  7. Ten pat, 197 p.
  8. Ten pat, 213 p.
  9. Vydūnas. Raštai. I tomas. Vilnius: Mintis, 1990, 281-283 p.