Tautinė mokykla

HUMANISTINĖ MOKYKLA – TAUTINĖ

STASYS ŠALKAUSKIS yra rašęs:

„Nacija yra tauta, savo universaliai vertinga kultūrine kūryba tapusi neatstojamu nariu pasaulio tautų šeimoje. Šita prasme ne visos tautos yra nacijos <…> nors iš principo jokiai tautai, todėl taip pat ir mums negali būti atimta galimybė ir viltis tapti nacija: ne tautos gausingumas ir galingumas, bet išvidinis kultūrinis vertingumas lemia jos buvimą nacija. Senovės pasaulyje negausingi graikai ir dar kuklesnė žydų tauta buvo daug labiau nacijomis negu galingi ir gausingi romėnai…“ [4].

„Vykdyti tautinį idealą – štai aukščiausias tautinės kultūros tikslas. Šis idealas… padaro ją vienintelę, kuo ji tampa visai nepakeičiama žmonijos gyvenime, t.y. nacija. Tautinis pašaukimas ir verčia tautą realizuoti savąjį idealą… Kai tauta nuvokia savo pašaukimą ir statosi atitinkamą uždavinį, tai reiškia, kad tautinis jos susipratimas yra pasiekęs aukštesnį laipsnį“ [5] (visur paryškino I.S.).

 
S. Šalkauskis

Kad tauta taptų nacija, pabrėžė S.Šalkauskis, ji privalo išsaugoti savitumą, bet kartu puoselėti ir bendražmogiškąsias vertybes:

„Tautos pašaukimo užbrėžtas uždavinys yra individualus tautine savo lytimi ir universalus savo bendru žmogiškuoju turiniu“ [7].

Be individualumo ir universalumo – priešybių! – dermės bet kuriai tautai grėstų kraštutinumai: nacionalizmas arba kosmopolitizmas. Tą dermę veikale „Tautos ugdymas“ S.Šalkauskis nurodo kaip būtiną sąlygą lietuvių tautos idealui ir pašaukimui – Rytų ir Vakarų kultūrų sintezei – realizuoti.

„Tautos ugdyme“ dažnokai minimos „naujos kartos“ – tai mes. Reiškia, minėta kultūrų sintezė – tai mums uždavinys! Ir priešybes išmokti derinti – irgi mums uždavinys.

Kyla klausimas: o kaip vienu metu įmanoma puoselėti tokias priešingas savybes?

Pasakius , dera numatyti, kaip. Kol neatsakoma kaip, turime tik teoriją.

********************  

Kovodami už nepriklausomybę nuoširdžiai tikėjome, kad sužydės tautiškumas ir visuomenės dora. Svajojome tapti Šiaurės Atėnais. Nuoširdžiai tikėjome Tautinės mokyklos idėja.

Dr. Meilė Lukšienė

Dr. MEILĖ LUKŠIENĖ – viena iš dvylikos, ir pati svarbiausia, Tautinės mokyklos koncepcijos autorių, kurie buvo numatę pagrindinius mokyklos pertvarkos principus: diferencijavimas-integravimas, humanizavimas, demokratizavimas [3].

Knygelėje „Tautinė mokykla“ buvo rašoma, kad naujoji ugdymo koncepcija buvo kuriama, remiantis ne tik garsių praeities pedagogų S.Šalkauskio, A.Maceinos, bet ir šiuolaikinių teoretikų – pedagogų, filosofų, kultūrologų – veikalais [9].

Bet panašu, kad teoriškai išsiaiškinus pamatinius Tautinės mokyklos principus, nebuvo suspėta detaliau įsigilinti, kaip juos reikės realizuoti praktiškai. Ir prasidėjo skubios pedagoginių eksperimentų serijos, kurios tęsiasi štai jau 20 metų… Deja, šiandien – vien sunkūs atodūsiai: tautiškumas mokyklose skursta; humanizavimas išvirto vaikų smurtu ir patyčiomis; demokratija nė nekvepia – tik autoritariniai parėdymai iš viršaus.

Įspūdis toks, kad apgalvojus tikrai puikią strategiją, nebuvo apgalvota jos įgyvendinimo taktika.

Pasakius , derėjo numatyti ir kaip. Kad ir vėl neliktų tik graži teorija…

O gal perdaug užsibrėžta? Gal Tautinė mokykla buvo tik idėja fix: švystelėjo lyg svajonių paukštė – ir nuskrido? Ar mažos tautos pajėgios realizuoti tokius didingus tikslus?

„Taip“ – seniai yra atsakęs S.Šalkauskis. Bet ir paaiškinęs:

„Nacijos negalima sudaryti tam tikromis specialiomis pastangomis, nors galima tautai padėti tapti nacija per tinkamą naujų kartų tautinį auklėjimą. Čia ir kyla klausimas, kaip privalo vykti šitas nacionalinis auklėjimas, turįs išvesti tautą į nacijas “ [4] (paryškino I.S.).

************************************

O ką tautinio ugdymo klausimu teigia Humanistinė pedagogika?

Knygoje „Gyvenimo Mokykla“ Šalva Amonašvilis rašo:

„Gyvenimo Mokykla skelbia, kad ugdymo tikslų pagrindas yra bendražmogiškos vertybės, bet prie jų veda per savo tautos, savo nacijos, savo valstybės, savo Tėvynės bendražmogiškųjų vertybių supratimą. Ji Vaikui ugdo ir lavina tos tautos, valstybės, nacijos, kuriai Vaikas priklauso, Dvasią, o per ją sujungia Vaiką su Planetos Dvasia. Taigi svarbiausias Gyvenimo Mokyklos tikslų ypatumas yra susiejamas su Meile Tėvynei. Meilė Tėvynei ir savo tautai yra dalis Meilės visai žmonijai. Ne atsitiktinai žmogus gimsta konkrečioje valstybėje ir turi konkrečią tautybę. Šioje priklausomybėje skypi ir pareiga Tėvynei, ir tarnavimo savo misijai sąlygos. <…> Dėl įvairių naujai atsiradusių sąlygų žmonės dažnai išsižada Tėvynės. Neramumų laikais žmogiškas orumas prarandamas. Neretai žmonės pavartoja seną, cinišką priežodį „Kur gerai, ten ir tėvynė“. Toks cinizmas – baisi klaida. Išties žmonijai geriausiai gali patarnauti tas, kas tarnauja Tėvynės labui. Sparnai žmogų gali skraidinti per visą pasaulį. Žmogus mylės visą žmoniją, bet visuomet žinos, kad tarnauja Tėvynei ir vykdo savo pareigą, savo misiją Tėvynei ir žmonijai“ [1] (paryškino Š.A.).

Pastebėkime įdomų atitikimą: kaip S.Šalkauskis išskyrė ypatingai svarbias, priešingas viena kitai, tautos pareigas – puoselėti individualumą ir universalumą, taip ir Š.Amonašvilis išskiria ypatingai svarbias, priešingas viena kitai, žmogaus pareigas – tarnauti Tėvynei ir tarnauti žmonijai.

Išeitų, kad:

– žmogaus tarnystė Tėvyneiyra tautos savitumo saugojimo sąlyga;

– tautos tarnystė žmonijai– tautos egzistencijos sąlyga, jos reikalingumo pasauliui garantija.

Tokios tautos ir tokie žmonės išties yra nenykstanti pasaulio kultūros dalis.

***************************

Mokslas žino tris pažinimo stadijas: analizę, integraciją ir sintezę.

Analizė (skaidymas, diferenciacija) padeda atskirti priešybes, atpažinti tezę ir antitezę.

Integracija (diferencijavimui atvirkščias veiksmas, suma) – dar ne sintezė, o tik kelias į ją: tarp dviejų išryškintų priešybių (tezės-antitezės), lyg lazdos su dviem priešingais galais viduryje, sakė Goehte, yra tik problema, bet ne tiesa.

Sintezė, sintetinis mąstymas gali vesti į Tiesą (susipriešinimas visuomet yra Tiesos iškraipymas). Absoliuti Tiesa – sintezės rezultatas.

Aršiausi disputai diskusijų klubuose neišugdys platesnio mąstymo, jeigu, išsakius priešingas nuomones („išdiferencijavus“), bus mokoma pabaigoje pasitenkinti „gilia tiesa“: „Sutarėme, kad nesusitarėme“.

Formalus neįgaliųjų integravimas į klasę, savaime jų problemų neišsprendžia. Kad rezultatas būtų sėkmingas, reikia platesnio vaikų (pirmiausiai – jų mokytojų) požiūrio į žmogų, jų kilnesnės širdies. Nes tik kilnioje širdyje gyvena aukščiausios tam integravimui reikalingos dvasinės savybės: įsijautimas, gailestingumas, jautrumas, sąžinė, pakanta, kilnumas, tolerancija ir pan. Prieštaravimų sprendimui ir priešybių suderinimui visuomet reikalingas “trečias elementas, trečias faktorias”: impulsas iš šalies, naujas rakursas, žvilgsnis iš aukštesnio lygmens, širdies ir dvasios impulsas. Jeigu, nesuvokę to „mechanizmo“, leisime sau demonstratyviai kurią nors priešybę ignoruoti ir atmesti, tiesos bei sprendimų nerasime.

Tokį „mechanizmą“ šiuolaikiniai filosofai vadina triadine sinteze ir pateikia pavyzdžių: priešpriešą “nusikaltimas-atpildas” išsprendžiame nuoširdžios atgailos būdu; “būtinybė-laisvė” – tikslingumo suvokimu; antinomija „stūma-trauka“ – išlyginama sukimusi, „statika – dinamika“ – ritmu [10]. Kaskart, kai aptinkame trečiąjį faktorių, randame ir išmintingą sprendimą.

Fizikos, chemijos, biologijos ir geografijos žinios „integruotoje“ pamokoje „Vandens lašelio kelionė“ – dar ne sintezė, o tik formalus pavienių žinių sumavimas apibrėžtoje vietoje tam tikru laiku. Visuminio mąstymo tokia pamoka neugdys tol, kol pamokoje neveiks „trečiasis faktorius“.

Tai kas tas „paslaptingas“ trečias faktorius?

Trečiasis faktorius – tai dvasinis-dorinis-etinis-filosofinis požiūris į žmones, reiškinius ir įvykius. Jis labai subjektyvus, sunkiai apibrėžiamas, dažnai nepaaiškinamas ir net irracionalus.

Protą ir širdį turi visi, bet jie nekuria pasaulėžiūros, jeigu nedirba ranka rankon: jei matematikos pamokose nėra grožio ir filosofijos, jeigu literatūra ir menai – be filosofijos ir logikos, o tikybos pamokos atsiriboja nuo mokslo ir menų.

*****************************

Visi pedagogai žino, kad ugdymas – tai mokymas plius auklėjimas; visuminis ugdymas yra dviejų priešybių logikos ir jausmų – natūralus junginys.

Sėkmingas ugdymas – tai logiškai nenusakoma, irracionali subtilios širdies bei racionalaus proto jungtis žmoguje – kaip tik tai, ką Š.Amonašvilis vadina pedagoginiu menu.

Bet pedagoginio meno pamokoje nebus, jeigu mokytojo protas ir širdis nedirbs ranka rankon: jei matematikos pamokose nebus grožio ir filosofijos, literatūros ir menų pamokose truks filosofijos ir logikos, o etikos ir tikybos pamokose bus atsiribojama nuo mokslo ir menų.

Buvo metas, kai vėlesni švietimo reformos vykdytojai ėmė drąsiai skelbti, kad svarbiausia esą „ruošti vaikus gyvenimui“, nors omeny turėjo „ruošti vaikus gyventi rinkos sąlygomis“. Sėkmė versle ir materialus klestėjimas esą užtikrins „gerą“ gyvenimą. Tokiems medžiaginiams gyvenimo tikslams tikrai pakanka kritinio mąstymo, logikos, verslumo, rinkos dėsnių išmanymo – mažiausiai tam reikia kilnių jausmų, širdies, sąžinės ir visokių ten kitokių „subtilybių“ – dažniausiai jos net trukdo.

Bet ar žmogus yra vien medžiaga? Kaip į tokius tikslus „įsirašys“ žmogaus asmenybė – jo siela, dvasia?

Bet visų svarbiausia: nė nepagalvota apie mokytojų, kurie tuos vaikus turės auklėti, sąmonės plėtimą ir pasaulėžiūrą, kurioje turi būti vietos ir dvasinei žmogaus egzistencijai. Štai todėl humanizavimas, kurio pagrindas – aukščiausios vertybės, nė neprasidėjo: sovietinė mokykla buvo subrandinusi net kelias mokytojų ateistų kartas…

Bet dabartinė mokykla nebenori ugdyti – tik mokyti. Ugdymas tapo beveik nebeįmanomas, nes išsižadama pusės ugdymo – išsižadama auklėjimo. Ir kuo toliau – tuo atkakliau ir drąsiau.

*********************************

Bet grįžkime prie Tautinės mokyklos koncepcijos nesėkmės. Vilniaus Šeškinės vidurinės mokyklos mokytojas Petras Šidagis rašo:

„Taip, dabar jau galime pasakyti tiesą, kad suklydome. Jei kalbėti moksliniais terminais, tai teigiant moksleivių neribotą pasirinkimo laisvę, pasaulėžiūros principas tarsi ištrinamas, eliminuojamas iš visos pedagoginės sistemos, tampa neaiškus auklėjimo ir mokytojo, kaip auklėtojo, vaidmuo. Norime to mes ar nenorime, tautinis auklėjimas teišlieka tik kaip idėja, deklaracija. Įdomu, jei ne keista – šita deklaracija pačios švietimo sistemos koncepcijos pavadinime, skamba kaip „Lietuvos tautinė mokykla“!? Bendrosiose programose numatyta etninė kultūra ir jos integracija į visus dėstomus mokykloje dalykus tautinio auklėjimo negali atstoti, nes ignoruotas pats auklėjimo principas. Iš esmės šis pedagoginis judėjimas suabsoliutino mokinių savarankiškumą iki jų „savarankiškos pasaulėžiūros“ („Bendrosios programos“, 13, 1994 m.). Šioje naujoje „Lietuvos tautinės mokyklos“ programoje, deja, einama nuo vieno kraštutinumo – sovietinės autoritarinės pedagoginės sistemos prie kito – pedagoginės sistemos be auklėjimo. Pastarojo pavojus nurodo Europos edukologų ir pedagogų pripažinta Vygotskio (1978 m.) pažinimo plėtotės teorija. Joje sakoma, kad jei mokykla palieka labai daug erdvės vaiko savarankiškumui, tai ši laisvė lėtina vaiko pažinimo plėtrą“ [11].

Akivaizdu: įvyko esminė klaida. Tautinės mokyklos koncepcijoje nuo visuminio sintezės principo neatsargiai buvo nuslysta į diferencijaciją-integraciją, o tai tikrai ne tas pats: vietoje Visumos (Vienio) principo, kuris talpina Begalybę ir Amžinumą, materialumą ir idealus, buvo „pakištas“ skaidymo-sumavimo (ribotoje trimatėje fizinėje erdvėje) principas! Tautinės mokyklos koncepcijai pristigo visuminio mąstymo svarbos suvokimo!

Ir vietoje to, kad, pagal S.Šalkauskį, „…surasti priemonių, kuriomis galėtų būti bent kiek išlyginta disproporcija tarp idealo ir realybės“ [12],disproporcija buvo tik pagilinta: Širdies sostą užsėdo Rinka…

Bet argi toks turėjo būti save gerbiančios tautos tikslas?

***************************        

Žinios būna apibendrinančios ir suskaldančios, kritinis mąstymas – iš pastarųjų: lot.critica – skyrimo menas, reiškia ko nors aptarimą, tyrimą, nagrinėjimą, vertinimą (paprastai, neigiamą) ir trūkumų iškėlimą [13]. Nieko sau menas – atskirti!

Reforma ypatingai skatino kritinį mąstymą, pamiršusi jo atsvarą – Šalkauskio siūlytą sintetinį mąstymą, kuris iš principo negali skaldyti ir vesti į kraštutinumus. Pusiausvyra, nė nepabandžiusi nenusistovėti, sutriko galutinai. Bet jeigu ant švietimo pjedestalo be ceremonijų nebūtų užsirioglinęs tas šaltas kriticizmas, kuris mėgsta tyčiotis ir šaipytis iš jausmų, širdies, tikėjimo, – visuomenė šiandien nebūtų tokia susiskaldžiusi ir tikrai būtų humaniškesnė. Neturėtume tokio baisaus kultūros ir mokyklos menkinimo, brutalaus kultūros paveldo naikinimo, karo keliuose, o svarbiausia – suicido ir milžiniškos jaunimo emigracijos. Ir jeigu visa tai tęsis tokiais pat tempais, dalis išvykusių tikrai taps kosmopolitais, dalis čia likusių – nacionalistais, ir tauta ims sparčiai nykti. Išties, drąsiai sėjame vėją. Kad tik netektų pjauti audros…

Tai ne pranašystė – tik dėsnių suvokimas. Dėl to mus įspėjo Šalkauskis.

Panašiai kalba ir Amonašvilis:

„Tačiau bendražmogiškosios vertybės neegzistuoja kaip kažkokie abstraktūs dariniai, jos pasireiškia kaip tautos dvasia, tautos savimonė, tautos kultūra. Visa, kas yra tautiška, yra bendražmogiškųjų vertybių šaltinis. Mokykla yra uoli tautiškumo sergėtoja. Jos misija tokia: kiekvienos tautos Mokykla privalo savo auklėtiniams ugdyti tautinę dvasią. Rusijos Mokyklai privalu ugdyti rusišką dvasingumą, Ukrainos Mokyklai privalu ugdyti ukrainietišką dvasingumą, Gruzijos Mokyklai privalu ugdyti gruzinišką dvasingumą, Latvijos – latvišką, Armėnijos – armėnišką, Azerbaidžano – azerbaidžanietišką, Lietuvos – lietuvišką, Indijos – indišką, Kinijos – kinišką, Japonijos – japonišką, Prancūzijos – prancūzišką, Vokietijos – vokišką ir t.t. Šios misijos nesilaikymas sukelia tautos, jos žmonių išsigimimą, valstybės žlugimą. Tautiškumas – nacijos dvasia, tai ne nacionalizmas, tuo labiau ne šovinizmas ir ne fašizmas. Tautiškumas yra bendražmogiškas gyvenimo Žemėje turtas ir puošmena taip pat kaip įvairios gėlės yra pievų puošmena. „Kiekvienai tautai lemta istorijoje vaidinti savitą vaidmenį, ir jeigu ji tą vaidmenį pamiršta, tai privalo iš scenos pasitraukti: ji nebereikalinga. Tauta be tautiškumo – kūnas be sielos, jai belieka paklusti irimo dėsniui ir ištirpti kitose tautose, išsaugojusiose savo savitumą…“ Todėl „bendra visoms tautoms tautinio ugdymo sistema neegzistuoja ne tik praktiškai, bet ir teoriškai“. Tai Konstantino Dmitrijevičiaus Ušinskio mintys. Tokia Mokyklos Tiesa“ [14].

Kadangi nė teoriškai neegzistuoja visiems vienoda tautinė švietimo sistema, derėtų ypatingai jautriai įsiklausyti į Š.Amonašvilio įspėjimą:

„Kai kas iš mokyklos direktorių dairosi – kur ieškoti geriausios patirties, kur geriausia sistema? Niekas, ką turi namie, tokiam direktoriui netinka. Reikia imti iš Vakarų! Kas jus ten sužavėjo – Valdorfo-Štainerio mokykla? Ar jūsų ausys jautrios? Paklausykite, ką jums pasakys pedagogikos šviesulys – Konstantinas Ušinskis: „Vokietijos pedagogika – tai vokiško auklėjimo teorija“. O jūs pamiršote, ką auklėjate? <…> Kam jums Valdorfo mokykla, tegu ji būna gera ten, Vokietijoje…“ [15].

Ką galime atsakyti? Kad, vaikydamiesi vakarietiškų švietimo standartų ir išsižadėję tautinės savimonės, lengvabūdiškai – nepaisant aiškiausių dėsnių – viliamės būti įdomūs Europai ir pasauliui?

Gal geriau, griežtai ir atvirai sau pasakykime: mokykla, kuri ne tautine dvasia laikosi, o aklai graibsto užsieninius švietimo modelius – ne tik bendražmogiškųjų vertybių neugdo, bet veda tautą į istorijos šiukšlyną! Išsižadėję tautiškumo – niekam mes nereikalingi. Tik enciklopediniu išprusimu tesirūpinančios mokykla ir visuomenė humanistine vadintis negali.

Kodėl nebuvo eita iki galo ir kodėl reforma nesiūlė Šalkauskio sintezės principo – kas dabar pasakys? Viena iš prielaidų: gal buvo bijota skelbti Šalkauskio siūlomą jungtį su Rytais, nes ir dabar menkiausia užuomina apie Rytus daug kam asocijuojasi su Rusijos politika, užmiršus, pirma, kad Šalkauskis rašė apie kultūrų sintezę, antra, užmiršus, kad Rytai – ne tik Rusija, ne tik politika, bet ypatingai gilus simbolis. Baimė ir pusėtinumas per du dešimtmečius galutinai suardė pasaulėžiūros požiūriu ir taip jau nustekentą švietimo sistemą.

Atkreipkime dėmesį: kokias tik problemas žiniasklaidoje nagrinėtų menininkai, ekonomistai, politologai, teisininkai, psichologai, medikai, kunigai, žurnalistai – visi vieningai mato, kad pradėti jas spręsti reikia nuo švietimo. Na, tai pradėkime, galų gale! Bet ne apie pinigus – apie Dvasios ugdymą kalbėkime. Kiek galima tuščiai šnekėti?! Juo labiau, kad aišku kaip: „Auginkite dvasingumą – dorovė pati ateis“.

Šiandien akivaizdu, kad Šalkauskio tautos ugdymo „programa“ pilnai atitinka Amonašvilio Humanistinės pedagogikos idėjas: abi siūlo mokytis derinti priešybes ir šitaip ugdyti visuminį pasaulio suvokimą.

Yra visgi vienas esminis jų „programų“ skirtumas.

XX amžiaus pradžioje Stasys Šalkauskis pateikė tik teoriją.

XXI amžiaus pradžioje Šalva Amonašvilis pateikia ne tik teoriją, bet ir išsamų visuminio ugdymo praktikos aprašymą. Praktikos esmę apibendrintai galėtų išreikšti šie Amonašvilio žodžiai:

„Uždavinys ugdyti Tėvynės meilę, ugdyti tautinę Dvasią turi būti apčiuopiamas ugdymo turinio tekstuose ir potekstėse, jis privalo regimai ir nematomai lydėti ugdymo procesą” [1].

Apie tai, kaip konkrečiai humanistinėje mokykloje reikia formuoti ugdymo kursų turinį, kad jo „tekstai ir potekstės regimai ir nematomai“ lydėtų visą ugdymo procesą bei atitiktų didingą tautinės dvasios ir meilės Tėvynei bei žmonijai ugdymo uždavinį, – Š.Amonašvilis daug ir išsamiai aiškina svarbiausiame savo veikale „Gyvenimo Mokykla“.

Studijuojant šį veikalą mums paaiškės ir dar vienas svarbus dalykas: nereikia manyti, kad ypatingąją sintezės dovaną turi tik kai kurie laimės kūdikiai – sintetinis mąstymas nėra vien duotybė iš Aukščiau. Sintetiškas mąstymas yra darbštuoliškai ugdomas: užtikrinus veiklos patrauklumą ir tęstinumą, nenuilstamai, ištikimai ir atkakliai lavinti tokias vaikų psichines ir mentalines savybes, kaip pastabumas, akylumas, proto paslankumas, ypač dorybingumas – labiausiai sintetinė savybė, gebėjimai įveikti sunkumus, talpinti priešybes, apibendrinti ir įtikinti ir kt. Ir – neneigti! Sintezė taip praplečia visa ko suvokimą, kad sintetiniam protui neigimas, atskyrimas ir griovimas tampa tiesiog neįmanomas.

Štai kokių, pagal Š.Amonašvilį, mums reikia pamokų:

Pamoka tai Mokytojo ir Mokinio bendrystė.
Tikroji mokytojystė yra nesibaigiantis Šviesos davimas mokiniui.
Tikroji mokinystė yra nenuilstantis veržimasis į Mokytoją, į Šviesą.
Pamoka – gyvenimo pamatas ir pats gyvenimas.
Tepasitraukia nuo jos mokslas, jeigu tik tiek ir teišmano, kaip begalybę sumažinti tiek, kad sutilptų delne, kaip iš Nemirtingumo pašalinti gyvybės esmę ir uždaryti trimačiame apvalkale.
Kas prikels pamoką su jos Didinga Misija?
Kas pasiryš žemiškas žinias ištirpdyti savo Širdyje, sudvasinti Aukščiausiais siekiais ir dovanų vaikams atnešti:
Gyvenimo Pamokas
Stebėjimosi Pamokas
Gėrėjimosi Pamokas
Jausmingumo Pamokas
Minties Pamokas
Pažinimo Pamokas
Grožio Pamokas
Tylėjimo pamokas
Išminties Pamokas
Meilės Pamokas
Kentėjimo Pamokas
Atjautos Pamokas
Džiaugsmo Pamokas
Bendro Džiugesio Pamokas
Supratimo Pamokas
Pagarbumo Pamokas
Atgailos Pamokas
Narsumo Pamokas
Ištikimybės Pamokas
Pareigos Pamokas
Tarnystės Pamokas
Pasiaukojimo Pamokas
Kantrybės Pamokas
Maldos Pamokas?
Kas neš saviesiems mokiniams Dangaus ir Žemės sintezę, Mokslų sintezę?
Tada mūsų pamokos bus be skambučių, pamokos bus visas gyvenimas.
Taip, nebereikės pamokoms senųjų konspektų.
Sudeginkim!
Taip, nebepadės trimatė sąmonė.
Praplėskime ją Įstabiuoju, Gražiuoju, Didinguoju Matavimu!
Taip, sunku mums bus kurti pamokas kaip Dvasios dovanas.
Na ką gi, reikės patirti kūrybinių kančių.
Be mokytojų, Dvasios didvyrių, neįsivaizduojamas nei atsinaujinimas, nei Ateitis“. [16].

Esminis ugdymo humanizavimas – bendražmogiškųjų vertybių ir dvasingumo sugrįžimas į mokyklą – tai tautos gelbėjimosi ratas, būtinoji tautos išlikimo sąlyga. Tai lėtas, bet garantuotas kelias: sugrąžinsime tautiškumą, žmoniškumą ir dvasingumą į mokyklą – grįš ne tik dora į Lietuvą, bet ir po pasaulį išsiblaškę jos vaikai…

Irena Stulpinienė,
Klaipėdos „Vėtrungės“ gimnazija

 

LITERATŪRA:

  1. Š.A.Amonašvilis. Gyvenimo Mokykla. Mokyklos tiesa. – Vilnius: Andrena, 2004. 59 p.
  2. Ten pat, 92 p.
  3. Tautinė mokykla. Lietuvos vidurinės mokyklos bendrojo lavinimo mokyklos koncepcija. – Vilnius. Žinija. 1989, 2, 4, 9, 10 p.
  4. S.Šalkauskis. Pedagoginiai raštai. – Kaunas. Šviesa. 1991, 164 p.
  5. Ten pat, 167 p.
  6. Ten pat, 165 p.
  7. Ten pat, 169 p.
  8. Ten pat, 161-162 p.
  9. Tautinė mokykla. Lietuvos vidurinės mokyklos bendrojo lavinimo mokyklos koncepcija. – Vilnius. Žinija. 1989, 4 p.
  10. L.G.Chmeliova. Mąstymo atnaujinimo aktualumas kultūros ir civilizacijos problemų šviesoje. // Rinkinyje: Apginkime Kultūrą. – Maskva: Tarptautinis Rerichų centras. 1996, 195 p. (Л.Г.Хмелёва. Об актуальности перехода к новому мышлению в свете проблемы культуры и цивилизации. // В сб.: Защитим культуру. – Москва: МЦP. 1996, с. 195).
  11. Petras Šidagis. Lietuvos pedagogai apie tautinį auklėjimą. Internetinis puslapis http://www.ipc.lt/zemyna/tautiskumas.htm
  12. S.Šalkauskis. Pedagoginiai raštai. – Kaunas. Šviesa. 1991, 62 p.
  13. Valerija Vaitkevičienė. Tarptautinių žodžių žodynas. – Vilnius: Leidykla Žodynas. 2002, 583 p.
  14. Šalva Amonašvilis. Gyvenimo Mokykla. Mokyklos Tiesa. – Vilnius: Andrena, 2009, 219 p.
  15. Ten pat, 299 p.
  16. Šalva Amonašvilis.Kodėl mums negyventi kaip Dvasios didvyriams. Šypsena mano, kur tu? – Vilnius: Andrena, 2004, 91-94 p.