A. Ivanov. Apie tvirtos vertybių hierarchijos būtinumą

A. V. IVANOV, filosofijos mokslų daktaras,
Altajaus valstybinio agrarinio universiteto profesorius,
Barnaulas, Rusija

 

APIE TVIRTOS
VERTYBIŲ HIERARCHIJOS BŪTINUMĄ
IR DVASINIO GYVENIMO DĖSNIUS

Šiandien ne tik masinio informavimo priemonėse, bet net ir profesionalų humanitarų aplinkoje dažnai galime išgirsti tokio pobūdžio pasvarstymus: gyvename pliuralizmo ir laisvės epochoje, kai kiekvienas turi teisę išsakyti savo požiūrį ir kai griežtos ribos tarp tiesos ir melo, gėrio ir blogio, aukštesniojo ir žemojo, šviesos ir tamsos beviltiškai grimzta į praeitį. Todėl reikia mokytis gyventi pakantos ir tolerancijos, begalimės nuomonių ir pasaulėžiūrų įvairovės atmosferoje, susilaikant nuo griežtų vertybinių vertinimų ir juo labiau – nuo pasmerkimo. Jeigu taip vadinamas dvasingumas ir egzistuoja, – tai jį išreiškia absoliuti tavo saviraiškos laisvė ir šios teisės pripažinimas kitiems žmonėms.

Pavyzdžiai iš šiuolaikinių vakarų valstybių, įkūnijančių, kaip bandoma mus įtikinti, civilizuotumo idealą, rodo, kokios griaunančios ir pavojingos yra net mažiausios nuolaidos tokiai dvasinei visaėdystei bei vertybiniam reliatyvumui. Visa sveikai mąstanti ir atsakinga vakarų visuomenė šiandien vieningai skelbia pavojų dėl to, kad homoseksualai, apgynę savo seksualinės mažumos teises, dabar tiesiog užplūdo vaikų ugdymo ir lavinimo įstaigas, kuriose nepaliaujamai daugėja vaikų psichinių traumų, susijusių su tvirkinimo bei prievartos aktais. Mokytojai ir tėvai skelbia pavojų dėl primetamų iš viršaus lytinio švietimo programų paaugliams, nes tiksliau jas derėtų vadinti mažamečių seksualinio tvirkinimo programomis, patologiją vienareikšmiškai prilyginančiomis normai, o atvirą pornografijos ir zoofilijos propagandą pateikiančios kaip „tolerancijos“ ugdymo priemonę.

Šiandien „civilizuotoje“ Olandijoje prijunkyti prie narkotikų ar pornobiznio pasidarė paprasčiau nei prie geros knygos. Ten pat oficialiai įteisinta eutanazija. Skatindama „lengvą mirtį“ ir Prancūzija rengiasi sekti Olandijos pavyzdžiu. Vokietijoje prostitucija yra pripažinta  padoriu, oficialiu, įstatymų pripažintu pinigų uždirbimo būdu, steigiamos atitinkamos profsąjungos ir mokamos pensijos. Medicinos pažangos ir žmogaus gyvenimo pailginimo tikslais Britanijos parlamentas oficialiai sankcionavo eksperimentus su žmogaus genomu, nors, kaip žinoma, avytė Doli pasižymėjo agresyviu charakteriu ir paseno dešimtmečiu anksčiau nei būdinga avims. Visame pasaulyje šiuo metu daugiausiai uždirba PR (public relations) technologijų specialistai, o „ryšių su visuomene“ specialybė aukštosiose mokyklose, taip pat ir Rusijoje, darosi viena populiariausių. Tuo būdu, visuomenės nuomonės valdymo technologijos, tiksliau manipuliavimo sąmone technologijos, tampa garbingomis mokslo disciplinomis. Dar daugiau, pasaulio visuomenė visuotinį jų taikymą politinės kovos praktikai ir reklamai jau suvokia kaip savaime suprantamą reiškinį.

Objektyvių vertybių – gėrio, tiesos, sąžinės, skaistumo, didžios pagarbos gyvybei Žemėje – ignoravimas nelieka nenubaustas. Pagal neangažuotų psichologų, demografų ir sociologų bemaž vieningą nuomonę visa tai ardo ne tik fizinę ir psichinę individo sveikatą, bet taip pat ardo sveiką šeimą ir sveiką socialinių vertybių hierarchiją. Negana to, šitaip pamažu, tačiau visai sąmoningai ir autoritariškai, įtvirtinama sava absoliuti hierarchija – karinga antivertybių ir antidvasios hierarchija. „Kali-Jugos pabaigoje dideli ir atrodytų neįveikiami sunkumai prislegia žmoniją, – dar trečiame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pranašiškai rašė N.K.Rerichas. – Daugybė tarytum neišsprendžiamų problemų slegia gyvenimą ir išskiria tautas, valstybes, bendrijas, šeimas… Žmonės beviltiškai stengiasi jas išspręsti materialiuoju išradingumu, tačiau net didžiausi mechanistinės civilizacijos milžinai patiria sukrėtimus. Kiekviena diena atneša naujus sąmyšius, susidūrimus, nesusipratimus ir klaidingus aiškinimus. Gyvenimas prisipildo daugybe smulkių melagysčių. Visa, kas įkvepia ir kelia aukštyn, nemokšų akyse tampa kažkuo gėdingu ir nepasiekiamu“ [1, 72–73 psl.].

P.A.Sorokinas puikiai aprašė tokio vertybiškai „išvirkščio pasaulio“ esmę ir parodė, kur tokie perversmai nuveda. Dabartinė globalios civilizacijos krizės stadija tik patvirtina didžiojo rusų sociologo, kurio aukštų gyvenimo idealų gynyba bei ilgametė kova už žmogaus dvasingumo sustiprinimą taip atliepia Gyvosios Etikos idėjoms, teisumą ir įžvalgumą. „Daugybė šiuolaikinių psichoanalitinių ir „mokslinių“ biografijų, – rašė P.A.Sorokinas, – demaskuoja ir menkina bet kurį veikėją, kad ir pats kilniausias tikrumoje jis būtų buvęs. Visus ir viską, apie ką rašo – apie Dievą, iškilius žmones, pasiekimus, – jos išjuokia kaip pilkų, egocentriškų ir dažniausiai fiziologinių paskatų sužadintą pasyvumą, vidutinybę, nenormalumą arba patologiją. Genialumas suvokiamas kaip beprotystės atmaina, nesavanaudiška auka aiškinama tik nepilnavertiškumo, Edipo, Narcizo ir panašiais kompleksais. Išskirtiniai visuomeniniai siekiai – bandos instinktais. Lytinis potraukis, šizofrenija, paranoja tampa kultūrinėmis tendencijomis. Šventumas vaizduojamas kaip idiotizmo atmaina… Gailestis tapatinamas su neišmanymu, moralinė vertybė su veidmanyste… Nuo didingo tiesos ir absoliučių vertybių ieškotojo pjedestalo žmogus smunka iki gyvulio lygmens… Bet kuris šių rezultatų yra pražūtingas žmogaus orumui, jo tiesai ir mokslui“ [2, 482–484 psl.].

Tikrasis dvasingumas visada priešinasi šiai žmogaus sielos žemiausių apraiškų apologijai ir visokiems bandymams iškreipti natūralią vertybių hierarchiją. Kad ir kokios konkrečios dvasinės vertybės kiekvienoje epochoje ir kiekvienoje kultūroje dominuotų, visuomet gyveno, gyvena ir gyvens asmenybės, įkūnijančios dvasines aukštumas, spindulingąjį pasaulio pradą, savyje harmoningai jungiančios aukščiausius kūrybinius gebėjimus ir atsparios visokiems bandymams maišyti viršų su apačia. Tai Platonas ir Seneka, Pranciškus Asyžietis ir Leonardas da Vinčis, Leibnicas ir V.I.Vernadskis, P.A.Florenskis ir P.Terjaras de Šardenas, A.Šveiceris ir N.K.Rerichas. Pripažindami daugiaveidžio pasaulio vienovę, šie mąstytojai anaiptol netvirtino, kad viskas jame turi vienodą vertę ir kad viskas turi teisę egzistuoti, – kitaip nebebūtų prasmės kalbėti apie tiesą, kuri priešinasi melui; apie grožį, kuris negali sugyventi su bjaurumu; pagaliau, apie gėrį, kurio niekaip nevalia prilyginti blogiui ir su juo sutaikyti. Įsidėmėkime, kad blogis ir bjaurastis egzistuoja ne nuo amžių amžinųjų (skirtingai nei pirminis pasaulinis chaosas, be kurio nebūtų įvairovės ir vystymosi), o atsiranda tik kaip klaidingai orientuotos ir savasties sulaužytos žmogaus laisvos valios rezultatas. Tai – tas pats antrinis, griaunantis chaosas, toji pikta tamsa, kuri agresyviai kovoja su visokia šviesa. Apie tai, kad melo, blogio ir bjaurasties antrinį chaosą nevalia lyginti su tikrąja Tiesa, Gėriu ir Grožiu, kalbėjo visi didieji pasišventėliai ir visi didieji religiniai-filosofiniai mokslai. Jie visada gynė spindulingąjį, visatoje karaliaujantį Hierarchijos Principą, žinodami, kad tik šėtonas trokšta į blogąją pusę išversti pasaulį ir žmonių sielose pasėti mirtiną chaosą.

Siekdamas savavališkai apversti vertybių polius, šėtonas trokšta neatsparioms sieloms įskiepyti ir kitą pragaištingą mintį – esą laisvė eliminuoja visokią tvarką, o kokių nors pastovių dvasinio gyvenimo dėsnių apskritai nėra. Vis dėlto tie dvasinio gyvenimo dėsniai yra tokie pat objektyvūs ir visuotiniai, kaip ir gamtos dėsniai, nors jų veikimo mechanizmai nuo pastarųjų skiriasi.

Kai žmogus girdi žodį „dėsnis“, tai dažniausiai suvokia jį kaip pastovų, pasikartojantį pasaulio reiškinių ir procesų ryšį. Griežtai tarus pasaulyje apskritai niekas nesikartoja, o jau žmogaus dvasiniame gyvenime – juo labiau. Tiesa, tai mums neduoda visiškai jokio pagrindo griežtai, kaip tą darė Kantas, atskirti natūralių poreikių būtinybę ir žmogaus elgesio laisvę. Šiuolaikinis mokslas rodo, kad natūralios būties dėsniai yra tikimybinio pobūdžio ir   evoliucionuodami gali kisti, tuo tarpu žmogaus dvasinė egzistencija turi savo tvarką ir vidinę, stabilią logiką, apie ką toliau ir kalbėsime. Dar daugiau, gamtos, socialiniai ir dvasiniai dėsniai yra bendriausių visatos dėsningumų pasireiškimas, kuo mus vis labiau įtikina pačių įvairiausių mokslo sričių šiuolaikiniai moksliniai rezultatai. Tarp kitko, atskleisdama tuos bendriausius visatos dėsnius, ypač daug nuveikė sinergetika – naujas tarpdisciplininis mokslas apie bet kurios prigimties atvirų netiesinių sistemų saviorganizaciją.

Kitas dalykas, kad dvasinio gyvenimo dėsniai, pirma, daug paprasčiau, aiškiau ir pilniau išryškina visapasaulinius dėsningumus, nes kas aukšta, tas išryškina ir supaprastina viską, kas žemuosiuose egzistencijos lygmenyse būna slapta ir supainiota; ir antra, tie dėsniai susiję su nepakartojamu kiekvieno žmogaus likimu, jie taikomi gyvoms asmenybėms, reiškia yra ne tiek išorinio pobūdžio (rus. za-konnyj; „už būties rato“, išorinis), kiek nuo amžių esantys (rus. is-konnyj) – vidiniai ir intymūs – įsišakniję pačiose žmogaus širdies gelmėse.

Suprantama, mes nemanome galį pateikti tokių dvasinio gyvenimo dėsnių pilną inventorizaciją arba pretenduoti į galutinę jų formuluotę. Tai prieštarautų pačiai žmogaus dvasios kūrybinei prigimčiai. Mūsų tikslas – bandyti parodyti, kad dvasinio gyvenimo sfera nėra absoliutaus žmogiško subjektyvizmo ir savivalės sritis, toks niekuo neįpareigojantis „gyvenimo žaidimas be jokių taisyklių“, kuo bando mus įtikinti šiuolaikinio postmodernizmo šalininkai.

Priešingai, tikroji dvasinė laisvė yra savanoriškas ir sąmoningas aukščiausių dėsnių paisymas, o jų užmiršimas – kelias į dvasinę vergystę ir neišvengiamą moralinį degradavimą. Kokie yra tie visuotiniai ir objektyvūs žmogaus ir visuomenės dvasinio gyvenimo dėsniai? Pirmiausiai dera patekti šiuos tris dėsnius.

Pirmas ir labiausiai akivaizdus dėsnis teigia, kad prievartinis traukimas į dvasinį gyvenimą ir prie vertybinių nuostatų visada duoda priešingą nei tikimasi, rezultatą, o būtent – pats priešinimasis prievartai provokuoja žmogų priimti antivertybines ir antidvasines nuostatas. Pats pirmas šį dėsnį nepriekaištingai meninėmis psichologinėmis priemonėmis atskleidė ir pagrindė F.M.Dostojevskis. Ypač išskirtini jo „Užrašai iš pogrindžio“. Pagrindinis šio kūrinio herojus maištauja prieš racionalaus priverstinio gėrio etiką, akiplėšiškai pareikšdamas, kad jis sąmoningai, nepaisydamas jokių racionalių argumentų, elgsis amoraliai – kad tik išsaugotų savo nepriklausomybę ir dvasinės saviraiškos laisvę. „Tai apipilkite jį (žmogų – A.I.) visomis žemiškomis gėrybėmis, – rašo apie tai F.M.Dostojevskis, – paskandinkite laimėje taip, kad tik burbuliukai ant laimės paviršiaus lyg ant vandens šokinėtų; duokite jam tokį ekonominį perteklių, kad jam jau nieko nebereikėtų daryti, išskyrus miegoti, valgyti meduolius ir rūpintis, kad nesibaigtų visuotinė istorija, – tai net tada jis, žmogus, net tada, vien iš nedėkingumo, vien dėl paskvilio, niekšybę padarys. Surizikuos netgi meduoliais ir tyčia užsigeis pražūtingiausios nesąmonės, neekonomiškiausios beprasmybės vien tam, kad į visą tą pozityvų apdairumą primaišytų savo pragaištingų fantazijų elementą. Būtent savo fantastiškus svajojimus, savo banaliausią kvailybę panorės išsaugoti vien dėl to, kad sau pačiam įrodytų (tarsi to labai reikia), jog žmonės vis dar tebėra žmonės, o ne fortepijono klavišai…“ [3, 158 psl.]. Maža to, žmogus, įrodinėdamas, kad jis nėra „fortepijono klavišas“, dėl tokio savo „deviantinio“ elgesio gali netgi patirti gilų psichologinio malonumo jausmą.

Žodžiu, prievarta į dvasios karalystę neįtempsi. Geriausiu atveju tai baigiasi raidės viršenybe dvasiai, kulto – tikėjimo paslapčiai, religiniu prisitaikėliškumu ir negyvais komunizmo statytojų moralės kodeksais. Blogiausiu atveju – inkvizicijos laužais ir koncentracijos lageriais. Kas kita, kad vieno asmens laisvas pasirinkimas neturi trukdyti kitų laisvo pasirinkimo. Deja, asmeninis, laisvas, bet klaidingas pasirinkimas labai dažnai virsta kova prieš tikrąjį dvasingumą, užuot kovojus su agresyviu miesčioniškumu, kuris prievartauja kitų laisvą valią, visaip jai primeta antivertybes, dar daugiau – atvirai tvirkina dvasią. Prievarta primestas dvasingumas – ydingas, bet ne mažiau ydingas yra susitaikymas su agresyviu nedvasingumu.

Iš to kyla antrasis dvasinio gyvenimo dėsnis: tikrai dvasingas žmogus visada kovoja su blogiu ir nedvasingumu, ypač jeigu dvasiškai tvirkinami vaikai. Viena svarbiausių rusų religinės filosofinės minties temų, giliai ir visapusiškai jos išplėtotų, – aktyvus „priešinimasis blogiui jėga“. Susidomėjusiam skaitytojui nurodome V.S.Solovjovo veikalą „Trys pokalbiai“, kuriame pateikta Tolstojaus „nesipriešinimo blogiui jėga“ teorijos kritika, taip pat rusų filosofo I.A.Iljino veikalą „Apie priešinimąsi blogiui jėga“. Nesigilindami į filosofines plonybes, susijusias su šiuo dvasinio gyvenimo dėsniu, išskirsime tik pagrindinius momentus.

Pirma, aktyvus dvasinis priešinimasis blogiui pirmiausia suvokiamas kaip kova su savo trūkumais. Kai Evangelijoje pagal Joną Kristus sako savo mokiniams: „Aš nugalėjau pasaulį“ [4; 16:33], tai pirmiausiai jis turi omenyje pilnai įveiktas savo žemiausias aistras ir ketinimus. „…Eina šio pasaulio kunigaikštis ir nieko Manyje neturi“ [4; 14:30], – sako apie save Jėzus, nes netgi absoliučiam blogiui ir absoliučiai tamsai stačiai nėra už ko jame užsikabinti. Jo dvasia absoliučiai veikli, pasiaukojanti, šviesą nešanti. Būtent tas jam ir teikia tokią dvasinę valdžią kitų žmonių sieloms. Nepriekaištingą individualios dvasios ugninį kardą neša pasauliui Kristus, ir tikrų krikščionių teisuolių rankose šis kardas iki pat šiol neatšimpa.

Antra, kova su blogiu nepripažįsta amoralių kovos prieš blogį būdų, tokių, kaip šmeižtas, papirkinėjimas ar kankinimas, naudojimo. O ginkluota prievarta leistina tik ginantis prieš ginkluotą prievartą. Puikų tokios kovos vaizdinį turi krikščionybė – „stovėjimas šviesoje“ – kai tamsa sudūžta, atsitrenkusi į šviesą kaip į neįveikiamą sieną. Kaip tik tokia spindulinga siena stovėjo rusų kariai ant Čudo ežero, Kulikovo ir Borodino laukuose, Kursko lanke. Šitaip visuomet, gindami moralinį ir socialinį teisingumą, stovėjo ir stovi visų laikų religiniai teisuoliai ir pasišventėliai; taip visuomenės moralės ir dvasinės kultūros pamatus gina ir šių dienų Rusijos pedagogai bei dėstytojai, kovodami prieš antidvasines „lytinio vaikų švietimo“ programas, prieš visišką aukštojo mokslo komercializavimą, prieš žmonių sielų atvirą žlugdymą teleserialais ir televizijos šou.

Trečia, kova su blogiu nenumato neapykantos jo skleidėjams. „Nusidėjėlius mylėk, bet neapkęsk jų darbų“ [5, 21 psl.] – taip šią dvasinę maksimą formuluoja žymusis krikščionių šventasis Izaokas Sirinas. Be jokios prievartos laisvajai valiai patraukti žmogų prie aukščiausių dvasinių vertybių ir be baimės kovoti su blogiu, gerbiant priešo asmens orumą, – šie esminiai gebėjimai yra akivaizdūs svarbiausios dvasinės dovanos – nesavanaudiškos meilės – pasireiškimai.

Trečias dėsnis teigia: negali būti jokio dvasinių ir materialinių poreikių lygiagretaus augimo. Kai vieni auga, kiti neišvengiamai nyksta, todėl, kuomet visos kitos sąlygos* vienodos, gyvybinio pasirinkimo situacijoje visuomet dera pirmumą teikti aukštesniam pradui, o svarstant dėl socialinių privalumų ir materialios naudos – dvasinio lygmens vertybėms.

Tai visų pasaulio religijų askezės postulatas, bet viena geriausių jo formuluočių, taikytinų kasdieniame gyvenime, priklauso S.N.Bulgakovui, rašiusiam: “…žmoguje be paliovos kaunasi du pradai, kurių vienas traukia jį prie aktyvios dvasinės veiklos, prie dvasinio darbo vardan idealo (koks tas darbas bebūtų), o kitas siekia tą veiklą paralyžiuoti, nuslopinti aukščiausius dvasios poreikius, egzistenciją padaryti kūniška, skurdžia, niekinga. Ta antroji būsena ir yra tikrasis miesčioniškumas; kiekviename žmoguje tūno mieščionis, pasirengęs visuomet, kai tik nusilpsta žmogaus dvasinė energija, uždėti savo kaulėtą ranką“ [6, 126–127psl.]. Šią dvasinę maksimą patvirtina visa dievobaimingų teisuolių ir pasišventėlių istorija ir žmonijos kultūros istorijos didžiųjų kūrėjų (mokslininkų, dailininkų, rašytojų) biografijos. Pastarųjų buitis dažniausiai buvo kukli, o asmeninis gyvenimo būdas – gana nuosaikus, netgi asketiškas. Daugelis, kaip L.N.Tolstojus, kankinosi dėl savo turtų. Stebėtinu būdu materialūs nepritekliai ir gyvenimo sunkumai, lyg grūdindami bei stumdami kūrybingą dvasią, net padeda kūrybiniams pakilimams. Geriausi pavyzdžiai – Puškinas, Mocartas, Dostojevskis… Nikolajus Gumiliovas sykį net mestelėjo frazę, kad žmogus, įpratęs užmigti šiltoje lovoje, negali patirti jokių genialių dvasinių nušvitimų.

Ir atvirkščiai: kaip dažnai būtent materialinė gerovė, valstybinis pripažinimas ir pasaulietinė šlovė tiesiog „suėsdavo“ kūrėją, skandindavo jį drumstoje pagundų ir kūrybinių kompromisų bangoje. Valdžios prijaukinto dailininko parsidavėliškumas – kaip dažnai, deja, mūsų laikais galėjome tai stebėti. Kas netobulėja dvasiškai – būtinai ima kristi; kas dangaus nesiekia – tą būtinai pritrauks praraja. Būti dvasingu, rinktis dvasines vertybes – tai, galų gale, yra fundamentaliai praktiškas dalykas. Pateiksiu šio – lyg ir paradoksalaus – teiginio teisingumą patvirtinančių, labai racionalių, įrodymų.

Pirma,dvasinės vertybės – begalinės, bet materialiosios – baigtinės. Tai reiškia, kad savo noru pasirinkęs gėrio, tiesos ir grožio dėsniais grįstą kūrybos kelią, žmogus daugybėje gyvenimo aktų ir materialių formų gali įkūnyti gėrį, tiesą ir grožį, nuolat gilindamas jų suvokimą ir tobulindamas savo kūrybinius gebėjimus. Taigi, visą savo gyvenimą galima tobulintis kuriame nors amate, mene, pažįstant kitus žmones, sąmoningai kontroliuojant savo mintis ir emocijas, užgyvenant asmeninių teigiamų savybių ir atsikratant blogų savo charakterio bruožų. Lubų tam nėra, nėra ribų augimui. Kuo toliau eini dvasios keliu – tuo platesni horizontai veriasi, tuo didingesni ir sunkesni uždaviniai iškyla. Ir tik mirtis gali nutraukti žemiškąjį žmogaus tobulėjimą.

Ir priešingai, neįmanoma suvalgyti daugiau skanaus maisto, nei leidžia tavo organizmas; neįmanoma tuo pat metu važiuoti keliais madingais automobiliais; neįmanoma miegoti dviejose minkštose lovose ir išsyk vilkėti kelis brangius kostiumus. Mėginimas manyti, kad baigtiniai materialūs žmogaus poreikiai patys savaime gali būti beribiai, vartojimui stiprėjant ne tik dvasiškai skurdina, bet svarbiausia, negrįžtamai griauna žmogaus kūną ir psichiką. Malonumų juk norisi vis rafinuotesnių, o štai sveikatos jiems neišvengiamai lieka vis mažiau, be to su amžiumi kai kurie jutiminiai malonumai darosi vis labiau netinkami. Ypač keista stebėti kai kurių norą jauninti savo veidą ir kūną net tada, kai jau seniai metas galvoti apie sielą. Tokio ydingo prisirišimo prie mirtingo kūno viršūnė – maniakiškas siekis bet kuria kaina jį išsaugoti. Ypatingo populiarumo tarp turtingų pagyvenusio amžiaus JAV žmonių sulaukė klinikos, pasirengusios už didelį atlygį užšaldyti žmogaus kūną ir smegenis būsimam atgaivinimui ateityje, kai tik žemiška medicina gebės tą padaryti. Tačiau kaip, žiūrint iš dvasinių pozicijų, pažengusių ainių akyse atrodys toks žmogus, jei pavyktų „prikelti“ ne tik jo kūną, bet ir sielą – klausimas nė nekeliamas.

Antra,dvasinių poreikių tenkinimas teikia daug gilesnį ir pastovesnį pasitenkinimo jausmą – džiaugsmą. Pavyzdžiui, visiems laikams žmogaus atmintyje gali išlikti didingo paveikslo muziejuje (tarkim, Siksto madonos Drezdeno paveikslų galerijoje) įspūdis, kuris kaskart, prisiminus tą nemarų meninį vaizdą, gali dovanoti gryniausio dvasinio džiaugsmo akimirkas. Mokslininkas, dailininkas ar bet kuris kitas žmogus, turįs polinkį dvasinei kūrybai, pasakys jums, kad džiaugsmingiausius ir tauriausius išgyvenimus jie patyrė kūrybinio nušvitimo momentais, sėkmingai įveikę gyvenimo kliūtis, gilaus pokalbio su dvasiai artimais žmonėmis metu arba medituodami didingas gamtos grožybes. Tų reikšmingų įvykių įspūdis visiems laikams išlieka žmogaus atminties gelmėse. Tačiau kas, prisiminęs kažkada suvalgyto rinktinio torto ar kiaulienos muštinio skonį, tuo prisiminimu gali iš naujo pasotinti? Kūniškasis valgymo malonumas gretai praeina, ir išalkęs rajūnas netrukus ima svajoti apie naują patiekalą. Panašiai ir puošeiva nuolat galvoja apie naują drabužį; ištvirkėlis – apie naują lytinį kontaktą. Iš psichologijos gerai žinome, kad naujų ir naujų malonumų vaikymasis virsta „asilo bėgimu paskui šieno gniūžtę“, kai valgyt norisi vis daugiau, o pasisotinti taip ir nepavyksta.

Trečia,„aukštieji“ ir „tolimieji“ dvasiniai tikslai žmogui padeda įveikti gyvenimo sunkumus ir dramas, neprarasti gyvenimo prasmės ir nepulti neviltin. Bet jeigu tikslai „žemi“ ir „artimi“, tai jų griuvimas, o būna, kad net ir įgyvendinimas, žmogų gali atvesti iki gyvenimo prasmės praradimo ar net savižudybės. Ne-viltis juk atplėšia nuo to, ko buvo viliamasi, ji padaro gyvenimą betikslį ir beprasmį. Įsivaizduokite žmogų, visą gyvenimą svajojusį pasistatyti didelį nuosavą namą, dešimtmečius dėl tos svajonės dirbusį ir pagaliau tą namą pastačiusį, bet priverstą po kiek laiko regėti jį sudegant gaisre. Jeigu tas žmogus neturi aukštesnių dvasinių siekių, jis gali tarti, kad gyvenimas baigtas ir nebeturi jokios prasmės. Tokioje situacijoje „aukštieji“ ir „tolimieji“ dvasios siekiai suteikia galimybę deramai iškęsti likimo smūgius. Jie – kaip inkarai, kuriuos išmetus prieš upės srovę, tampa įmanoma pasipriešinti visagriaunančiai kasdienybės tėkmei.

Ketvirta,iš dvasinių tikslų ir vertybių aukštumos yra ryškiai matoma žemesniojo lygio vertybių sistema, o jų nešėjų motyvacija aiški ir suprantama. Bet iš žemesniojo lygio vertybių sistemos pozicijų aukštesniojo rango vertybės lieka nesuprantamos, tarsi   transcendentinės. Kitaip tariant, dvasingas žmogus pasaulį mato erdviau, o vartotojiškos orientacijos žmogus tokio plataus įvykių ir žmogaus poelgių motyvų matymo neturi. Atitinkamai, manipuliuoti sąmone to, kuris gyvena dvasinėmis vertybėmis, yra sunkiau, o dvasiškai ribotas arba visai nedvasingas žmogus, atvirkščiai, nuolat būna tokių manipuliacijų objektas. Dažniausiai ir begėdiškai valdžios žmonės apgaudinėja ne kurį kitą, o tą, kuris miesčioniškai didžiuojasi savo sveiku protu.

Penkta,žmogus, teikiantis pirmenybę dvasinėms vertybėms, yra fiziškai sveikesnis ir gyvena ilgiau už egoistą. Šis faktas, atlikus kruopščiausius istorinius sociologinius tyrimus, buvo nustatytas dar praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio viduryje Harvardo kūrybingo altruizmo centre, kurį įkūrė žymus, emigracijoje gyvenęs rusų sociologas P.A.Sorokinas. Atidžiai išstudijavęs daugiau nei 4600 įvairių religijų šventųjų biografijų, jis rado įstabių dėsningumų. Jį nustebino „ypatingas šventųjų ilgaamžiškumas ir gera sveikata. Nepaisant asketiško gyvenimo būdo, kurio dauguma jų laikėsi, antisanitarinių sąlygų, dažnų savęs kankinimų, vidutinė šventųjų gyvenimo trukmė, įskaitant ir tuos 37%, kurie mirė ne savo, o kankinio mirtimi, yra gerokai ilgesnė nei jų amžininkų ir net dabartinių europiečių ir amerikiečių“ [7, 204 psl.]. Atlikęs sociologinius amžininkų amerikiečių, išsiskiriančių altruizmu, tyrinėjimus, P.A.Sorokinas konstatavo tokį empirinį dėsningumą: „…Nesavanaudiška ir išmintinga <…> meilė yra gyvenimo jėga, būtina fizinei, protinei ir dorinei sveikatai; altruistai gyvena ilgiau nei egoistai“ [7, 205 psl.]. P.A.Sorokino išvadų teisingumą patvirtina šių laikų mokslininko I.A.Gundarovo empiriniai demografiniai tyrinėjimai, tiesa, tai „anti“ pavyzdžiai. Visuomenės nedvasingumas ir antivertybių taikymas pastoviai didina fizinių susirgimų, mirtingumo ir psichinių sutrikimų skaičių**. Čia pat ir kita įdomių faktų grupė: nugalėjusios armijos kareivių žaizdos gyja greičiau nei pralaimėjusiosios. Taip pat yra žinoma, kad ligonio dvasinis nusiteikimas pasveikti ir žvali savijauta ryškiai stiprina vaistų poveikio efektyvumą.

Iš visko, kas pasakyta, galima padaryti tvirtą apibendrinančią išvadą: tikros vertybių hierarchijos gynimas ir dvasinių dėsnių laikymasis – tai svarbiausioji sąlyga ir sutelktam dabartinės civilizacijos krizės įveikimui, ir individualios žmogiškos egzistencijos kūrybinei pilnatvei.

Literatūra:
1. Рерих Н.К. Держава Света. Священный дозор. Рига, 1992.

2. Сорокин П.А. Человек. Цивилизация. Общество. М., 1992.
3. Достоевский Ф.М. Соч. В 10 т. Т. 4. М., 1956.
4. Евангелие от Иоанна.
5. Исаак Сирин. Пламень вещей. М.: МЦР, 1996.
6. Булгаков С.Н. Соч. В 2 т. Т. 2. М., 1993.
7. Сорокин П.А. Дальняя дорога: Автобиография. М., 1992.

* Suprantama, kai žmogus alkanas, tai nepriversi jį skaityti V.S.Solovjovą arba klausytis Mocarto.
** Turtingiausi tokio pobūdžio statistiniai duomenys yra pateikti I.A.Gundarovo veikale «Демократическая катастрофа в России: причины, механизмы преодоления». М., 2001.

Vertė
Virginija Armanavičienė,
Vilkaviškio rajono Gižų K.Baršausko pagrindinės mokyklos mokytoja,

Irena Stulpinienė,
Klaipėdos „Vėtrungės“ gimnazijos mokytoja

Versta iš straipsnio elektroninės versijos:

http://www.icr.su/rus/conferencies/2003/ivanov.php

Šio pranešimo originalas rusų kalba buvo skelbtas leidinyje:

КОСМИЧЕСКОЕ МИРОВОЗЗРЕНИЕ – НОВОЕ МЫШЛЕНИЕ XXI ВЕКА: Материалы Международной научно-общественной конференции. 2003. В 3 т. Том 1. – М.: Международный Центр Рерихов, 2004. – 352 с.