D. Zujev. Humaniškos mokyklos dvasinis šaltinis

„Geros knygos …
yra galąstuvas talentui aštrinti, dildė protui miklinti,
tepalas akims, piltuvėlis išminčiai supilti,
svetimų minčių ir veiksmų veidrodis, o mūsų – vadovas…
Pabrėžiu: nušvistų kiekviena tauta,
jei būtų pakankamai aprūpinta geromis knygomis!“

Iš Humanistinės Pedagogikos Antologijos

Dmitrij Zujev,
Rusijos Švietimo akademijos narys korespondentas, profesorius,
„Humanistinės Pedagogikos Antologijos“
vyriausias redaktorius

HUMANIŠKOS MOKYKLOS DVASINIS ŠALTINIS
Ištraukos iš straipsnio „Humanistinės Pedagogikos Antologija – Gyvenimo Mokyklos dvasinis šaltinis“

Dirbdamas kiekvienas mokytojas įsigyja daug pedagogikos knygų. Prisiminkime, kaip kažkada kiekvienas mūsų džiaugdavomės, kai pasisekdavo gauti Komenskio, Ušinskio, Pestalocio, Makarenkos, Krupskajos, Suchomlinskio raštų prenumeratą… Su kokiu virpuliu dėdavome į lentynas tuos brangius tomus, tą pedagoginių žinių „okeaną“.

Bet pasižiūrėkite, kaip ir aš kadaise padariau, – kiek iš to sukaupto turto perskaityta? Kiek iš perskaityto apgalvota? Ar daug pastabų paraštėse, ar daug žymeklių knygose, kurios stovi Jūsų knygų lentynose?

Nepatingėkite, pavartykite ir tas knygas, kurios dar „nesupjaustytos“… Atkreipkite dėmesį į daugybę taškuočių tekste. Ar kada nors Jūs pamąstėte apie tai, ką iškirpdavo redaktoriaus cenzoriaus žirklės, rengiant spaudai didžiųjų pedagogikos klasikų rankraščius?!

Peržvelkite tų leidinių įvadus. Argi juose Jūs atrasite žodžius apie tai, kad didžiųjų praeities pedagogų, tokių kaip J.Komenskis, I.G.Pestalocis, K.D.Ušinskis, kurių pažiūros į daugelį mokyklos problemų skiriasi, kurie laike ir erdvėje gyvena toli vienas nuo kito, veikalus jungia vienas bendras ypatumas – visi jie buvo krikščionys? Ir kad krikščionybė jiems buvo ne formalumas, ne kažkas iš šalies primesta arba atsitiktinumas; ji buvo jų įkvėpimo šaltinis. To įkvėpimo jie ieškojo ir rasdavo Naujajame Testamente!

O Naujasis Testamentas? Būties Knyga? Koranas? Tripitaka? … Ką apie šias ir kitas pamatines Šventraščių Knygas žino mokytojas, į akis savo mokiniams žvelgiantis šiandien?

Net jei paprasčiausiai tartume, kad pedagogika – mokslas apie žmogaus auklėjimą nustatytų vertybių ir dorinių orientyrų sistemoje, tai kaipgi mokytojas gali kalbėti apie auklėjimą, jeigu nepažino, nepergalvojo knygų, kurios buvo ir tebėra tūkstančių žemėje gyvenusių ir gyvenančių kartų auklėjimo pagrindas?

Manau, kad pats mokytojas gali nė vienos iš religijų neišpažinti, gali būti ateistas. Tačiau, prisiėmęs atsakomybę už šimtų, o per visą ilgą mokytojavimą – tūkstančių vaikų auklėjimą, jis neturi teisės nežinoti esmės tų mokymų, kuriais grindžiama dorinė pasaulio gerovė. Ne tik Mąstančio Žmogaus, bet ir Dorovingo Žmogaus auklėjimui visų šių dvasinių turtų nepanaudoti – neturi teisės.

Svarbiausias Humanistinės mokyklos tikslas, kad Vaikas, atskleidus jo asmenines savybes, jį lavinant ir auklėjant taptų Kilniu Žmogumi, todėl pritrauktiems mokytojams Humanistinė mokykla stengiasi padėti suvokti humanistinio pedagoginio mąstymo gelmę ir įvairovę, suteikti galimybę sąlyčiui su Pedagoginės Išminties Taure.

Šalvos Amonašvilio Leidybos Namai sugalvojo ir leidžia „Humanistinės Pedagogikos Antologiją“ – pirmą Rusijoje necenzūruojamą, akademiškai patikrintą, visų laikų ir tautų Didžių knygų apie auklėjimo meną leidinį. „Antologiją“ kurti yra pakviesti žymiausi specialistai; Leidybos namams vadovauja autoritetingiausių Rusijos pedagogų redakcinė leidybos taryba.

„Antologijai“ rengti naudojamas principas: nusistačius, kad Vaikas yra mūsų žemiško gyvenimo reiškinys, aukščiausias Gamtos ir Kosmoso tvarinys, apdovanotas neišsenkamomis galiomis savo gyvenimo uždaviniui, savo Misijai realizuoti, – iš klasiko palikimo ir jo kūrybos įvertinimų atrinkti vertingiausią minimumą (vieno tomo apimtis yra 14 spaudos lankų).

„Antologija“ rengiama ir leidžiama penkių knygų komplektais, atspindinčiais penkias sąlygines pedagoginės minties raidos kryptis: senovės Išmintį, Rytus, Vakarus, Rusiją, šiuolaikinę Humanistinę pedagogiką. Šitaip mes tarsi laike ir erdvėje apjungiame didžiųjų humanistų pamatines idėjas, atverdami mokytojui ne formalų, bet tikrą bendražmogiškųjų vertybių bendrumą, persmelktą kilnaus patriotizmo ir meilės Tėvynei suvokimo. <…>

„Antologijos“ knygose naudojamas rusų mokymo knygų leidybos praktikoje anksčiau nevartotas knygos kūrimo būdas. Susiduria nebūtinai sutampančios trijų asmenų, dalyvaujančių knygos kūrime, nuomonės: klasikinio paveldo autoriaus, sudarytojo ir, pagaliau, „pirmojo skaitytojo“ – nūdienos mokytojo, nuo katedros ar mokytojo stalo žvelgiančio į akis nūdienos moksleiviams ir studentams.

Jam, mokytojui, mes suteikiame teisę ginčytis ne tik su klasiku, kurio mintys dažnai mus pasiekia iš amžių glūdumos, bet ir su sudarytoju, savaip šiandien tą medžiagą atrinkusiu. Siekiame, kad mokytojas iš pat pradžių turėtų galimybę formuoti nuosavą požiūrį į „Antologijoje“ pateiktą koncepciją.

Mes, „Antologijos“ kūrėjai, matome dar vieną skaitytojui skirtų knygų naujumo briauną – mokytojo minties išlaisvinimą, o tai reiškia ir teisę kiekvienu konkrečiu atveju elgtis taip, kaip jam sufleruoja jo pedagoginė sąžinė, jo asmeninė patirtis, konkrečios jo pedagoginės situacijos aplinkybės.

Kūrėme „Antologiją“ suvokdami, kad, dabartinį mokymo procesą, kaip niekad anksčiau, yra būtina praturtinti giluminiais dvasingumo klodais.

Todėl kiekvienas iš keturių pirmų komplektų – po penkias knygas, atitinkančias sąlyginį „Antologijos“ dalinimą į penkias kryptis, – prasideda knyga pamąstymams apie dvasingumo ištakas, glūdinčias Rusijoje išpažįstamose keturiose pasaulio religijose: krikščionybėje, islame, judaizme ir budizme.

Ir pagaliau, mokytojai įgys galimybę labiau pasitikėdami, o svarbiausia, suvokdami problemą – taktiškiau, kurti santykius su šeimomis, kurių vaikai išpažįsta tą arba kitą tikėjimą.

Jau parengti 40 „Antologijos“ tomų. Išleista trisdešimt. Knygą „Jėzus Kristus ir jo mokiniai“ palaimino Maskvos ir Visos Rusios Patriarchas Aleksijus II; knygą „Pranašas Machometas“ – muftijus Ravil Gainutdin; tomą „…Ir tarė Viešpats Mozei“ – visų Rusijos žydų rabinas Adolfas Šajevičius.

„Telaimina Viešpats Šalvos Amonašvilio Leidybos Namų iniciatyvą – knygą „Kristus ir jo mokiniai“…Susitikimas su Kristumi visuomet teikia dvasingumo, gerina žmogų, jo besiblaškančią sielą praturtina dvasiniu pasauliu, taip būtinu mūsų neramiais laikais“.

Jo Šventenybė Maskvos ir Visos Rusios Patriarchas Aleksijus II

„…Alachas dovanojo žmogui gyvenimo būdo, dorovės kelio pasirinkimo laisvę… Tikiuosi, kad šioje knygoje skaitytojas ras būtent tas tiesas, kurios nelengvo šiuolaikinio mūsų gyvenimo išbandymuose, vilionėse ir pagundose rodo tiesų kelią“.

Muftijus Ravil Gantundin

„…Kiekvienam skaitytojui, siekiančiam pažinti seniausią religinį mokymą, paskelbusį vieną vienintelį Kūrėją ir davusį žmonijai šventus priesakus apie meilę Dievui ir artimui, linkiu Aukščiausiojo palaimos“.

Vyriausias Rusijos rabinas A.S.Šajevičius

„…Kupina neabejotinų privalumų, knyga skaitytojui pasauliečiui padės suvokti Didingojo Budos mokymo pagrindus“.

Sanžai Lama

„Knyga apie Gyvąją Etiką, siūloma mokytojui, … be abejonės praturtins jo teorines ir praktines žinias… Nes Gyvoji Etika, pateikianti naujo kosminio mąstymo, etinių atradimų, žmogaus ir visatos sąveikos mokslinės koncepcijos plačiausią paletę, savo esme yra giliai pedagogiška“.

L.Šapošnikova, Tarptautinio Rerichų centro viceprezidentė

Gelmė, suderinta klasiko išmintis ir aštrus amžininko žvilgsnis „Antologijos“ knygas daro parankinėmis knygomis, padeda mokytojui įsiskverbti į jautrų vaiko pasaulį [1].

Iš rusų kalbos vertė Irena Stulpinienė

VERSTA IŠ:

Д.Д.Зуев. «Антология Гуманной педагогики» – духовный источник Школы Жизни. // Ш.А.Амонашвили. Школа Жизни. Трактат о начальной ступени образования, основанного на принципах гуманно-личностной педагогики. – Москва: Издательский Дом Шалвы Амонашвили, 2000., с.101.