Š.Amonašvilis

Foto iš žurnalo „Культура и время“ 2005 m. Nr. 2 (16).
Tarptautinio N.K.Rericho Centro-Muziejaus leidykla, Maskva.

Biografija

Šalva Aleksandrovičius Amonašvilis – pedagogas, psichologijos mokslų daktaras, profesorius, Rusijos švietimo akademijos akademikas, Pedagogikos ir socialinių mokslų akademijos akademikas, Ukrainos Nacionalinės pedagogikos mokslų akademijos užsienio narys.

Šv. Klemenso Ochridiečio vardo Sofijos universiteto (Bulgarija), Dagestano, Neftekamsko, Tiumenės valstybinių universitetų (Rusija), Chmelnickio nacionalinio universiteto (Ukraina), Garbės daktaras.

Prahos universiteto, Uralsko valstybinio universiteto (Kazachstanas), Novosibirsko, Čeliabinsko, Samaros ir kitų Rusijos pedagoginių universitetų, Kijevo nacionalinio M.I.Dragomanovo vardo pedagoginio universiteto, Pietų Ukrainos nacionalinio K.D.Ušinskio vardo pedagoginio universiteto Garbės profesorius.

Maskvos miesto pedagoginio universiteto nusipelnęs profesorius ir Humanistinės pedagogikos laboratorijos vadovas. Jam vadovaujant buvo pradėtos ginti pirmosios mokslinės disertacijos Humanistinės pedagogikos tematika.

Novatorišką Š.Amonašvilio sistemą „Gyvenimo mokykla“ (Humanistinė pedagogika) Rusijos Federacijos švietimo ministerija rekomendavo naudoti praktikoje (Vestnik obrazovanija, Nr. 3, 1992). Ją patvirtino RF Švietimo akademijos Prezidiumas (protokolas Nr. 8, 2002-09-25) ir RF Valstybės Dūmos mokslo ir švietimo komitetas (nutarimas Nr. 76-1, 1998-10-22).

Š.Amonašvilis yra Tarptautinio Humanistinės pedagogikos centro steigėjas ir buvo jo prezidentas 2001-2013 metais. Nuo 2013-07-17 – THPC Garbės prezidentas. Kasmetinių Tarptautinių HP skaitymų organizatorius. Iniciavo ir sutelkė tarptautinę pedagogų, tėvų bei kultūros veikėjų bendruomenę, kuri 2011-07-07 Gruzijoje (Bušetyje) paskelbė HP pasekėjų kolektyvinį programinį ateities pedagogikos dokumentą – „Humanistinės pedagogikos manifestas“. Dokumentas sparčiai plinta pasaulyje, 2013 m. pabaigoje jis jau buvo išverstas į dešimt užsienio kalbų.

Yra įsteigęs daugiau kaip 200 HP centrų ir laboratorijų Gruzijoje, Dagestane, Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Kirgizijoje, Kazachstane, Latvijoje, Lietuvoje, Estijoje. Eksperimentinių mokyklų Maskvoje, Sankt-Peterburge, Tiumenėje, Nižnijvartovske, Surgute ir kt.mokslinis vadovas. Veikia „Šalvos Amonašvilio pedagoginio meistriškumo ir socializacijos akademijos“ distancinio mokymosi tinklapis. Nenuilsta dalintis humaniško ugdymo patirtimi – daug metų įvairiose valstybėse, miestuose ir miesteliuose veda autorinius seminarus.

2003 m. Tarptautinė žiuri Š.Amonašviliui suteikė garbingą „Humanistinės pedagogikos riterio“ vardą ir apdovanojo aukso ženklu „Širdis ir Gulbė“.

Už nuopelnus švietimui apdovanotas K.D.Ušinskio medaliu, „Didžiosios Rusijos Mokytojo“medaliu, J.A.Gagarino vardo medaliu, Kazachijos Respublikos pedagogo ir švietėjo I.Altynsarino vardo garbės ženklu.

Tarptautinė Vaikų fondų asociacija įteikė L.N.Tolstojaus vardo aukso medalį ir garbingą „Vaikystės riterio“ vardą. Kūrybinis susivienijimas „Tikrieji Buratino draugai“ jam įteikė Buratino ordiną!

2013 m. jis tapo RF Vyriausybės premijos laureatu.

Š.Amonašvilio rūpesčiu buvo įsteigti „Šalvos Amonašvilio Leidybos Namai“, kur jau išleista virš 50-ties “Humanistinės pedagogikos antologijos” tomų. Rusijos švietimo akademijai rekomendavus leidykla „Amrita-Rusj“ jau leidžia 20-ties tomų Š.Amonašvilio raštų seriją.

Šiandien Šalva Amonašvilis – tikras pedagoginės minties titanas, pedagogikos genijus ir mokytojų Mokytojas. Bet kelias buvo sunkus ir ilgas. Gimė Tbilisyje 1931 m. kovo 8 d. Tėvas žuvo kare, ir šeima gyveno labai vargingai. Mokyklą baigė aukso medaliu; Tbilisio valstybinio universiteto Orientalistikos fakultetą su pagyrimu – 1955 m. Pedagoginę veiklą pradėjo nuo 1951 m. Antro kurso studentas dirbo mokykloje pionierių vadovu, darbų mokytoju, istorijos mokytoju.

1958-1991 metaisdirbo Gruzijoje J.S.Gogebašvilio vardo Pedagogikos moksliniame tyrimo institute: laborantu, moksliniu bendradarbiu, eksperimentinės didaktikos laboratorijos vedėju, direktoriaus pavaduotoju, direktoriumi. Nuo 1964 m. kartu su kolegomis pradėjo masinį eksperimentą daugelio Gruzijos rajonų mokyklose. Eksperimento rezultatai sulaukė plataus atgarsio visame pasaulyje. 1973 m. Š.Amonašvilis, apgynęs disertaciją, tapo psichologijos mokslų daktaru. Aštuntojo dešimtmečio viduryje mokslinių tyrimų rezultatai ir turtinga praktinė darbo su vaikais patirtis susiklostė kaip nauja pedagoginė sistema, kurią šiandien ir vadiname humaniška-individuali pedagogika arba Humanistine pedagogika.

Ir nors buvo bandymų šią pedagoginę sistemą neigti, apkaltinus ją esant „buržuazine“, 1987 m. Gruzijos CK Š.Amonašvilį paskyrė Mokslinio-gamybinio pedagoginio susivienijimo Generaliniu direktoriumi. Pilnas svajonių bei entuziazmo, Š.Amonašvilis su bendraminčiais ėmė kurti ypatingą projektą: ant Sairmo kalno stovinti respublikinė eksperimentinė mokykla Nr. 1 ateityje taps Vaikų Valstybe ne tik su mokslo įstaigomis, bet ir su vaikų darželiais, sporto kompleksais, parkais, dirbtuvėmis, estetikos centrais, vaikų namais. Tos Valstybės centre stovės didingas statinys – rotušė, kur posėdžiaus jungtinis vaikų ir tėvų parlamentas. Mišri mokinių ir mokytojų komisija pradėjo rengti būsimos Valstybė Konstituciją. Pilni entuziazmo, vaikai dailininkai kartu su architektais jau braižė būsimų statinių eskizus…

Bet atėjo devintojo dešimtmečio pabaiga, prasidėjo politinė pertvarka, naujai Gruzijos valdžiai neberūpėjo nei nauji ugdymo projektai, nei Humanistinė pedagogika. Tada Š.Amonašvilis atsistatydino…

Nuo 1989-01-27 – TSRS Pedagogikos mokslų akademijos tikrasis narys.

1989-1991 m.: TSRS liaudies deputatas, TSRS Aukščiausiosios Tarybos narys, TSRS atstovas UNESCO, Europarlamento narys, Strasbūre skaitė ne vieną pranešimą apie švietimo būklę ir perspektyvas.

1991-98 m. vadovavo Tbilisio S.S.Orbeliani vardo Pedagoginio universiteto pradinio ugdymo katedrai, o nuo 1998 m. iki šiol dirba Maskvos miesto pedagoginiame universitete.

Nuo 2001-05-30 yra tikrasis Rusijos švietimo akademijos narys.

Į daugelį kalbų verčiamos Š.Amonašvilio knygos:

  • „Sveiki, vaikai!” „Kaip gyvenate, vaikai?“, „Tikslo vienovė“,
  • „Pamąstymai apie humanišką pedagogiką“,
  • trilogija „Pedagoginė simfonija“,
  • traktatas „Gyvenimo mokykla“,
  • „Mokinių vertinimo auklėjamoji ir ugdymo funkcija“,
  • „Į mokyklą nuo šešerių“,
  • „Kodėl mums negyventi kaip dvasios didvyriams“,
  • „Šypsena mano, kur tu?“, „Be širdies ką suprasime?“,
  • „Tėvo išpažintis sūnui“, „Laiškai dukrai“,
  • „Kad vaikui dovanotų žinių kibirkštėlę, mokytojas turi sugerti jūrą šviesos“,
  • „Baladė apie auklėjimą“, „Tikėjimas ir meilė“,
  • „Vaiko taurėje švyti Kultūros grūdo užuomazga“,
  • „Mokyklos tiesa“, „Mokytojau, įkvėpk mane kūrybai“,
  • „Kaip mylėti vaikus“, „Skubėkite, vaikai, mokysimės skraidyti“,
  • „Mokytojas“, „Vedanti ranka“,
  • „Pedagoginės sakmės“, „Šviesa tamsoje“,
  • trilogija vaikams „Amon-ra“, „Salomėja“, „Iljos kelias“ ir kt.

Pastaba: 2013 m. duomenys.