Apie Š. Amanošvilį

Mariana Ozolinia
poetė,
Rygos XIII a. architektūros paminklo –
šv. Petro bažnyčios – direktorė,
Tarptautinio Rerichų centro Latvijos skyriaus pirmininkė

Šviesos mokytojas
(apie Šalvą Amonašvilį)

Margame gyvenimo susitikimų kaleidoskope mes dažnai ieškome įdomių, ryškių, talentingų žmonių, gebančių patraukti mus aukštais ir nuostabiais idealais, vesti paskui save ieškojimų ir kilnių idėjų vardan bendrojo Gėrio realizavimo keliu, t.y. aukštos Kultūros keliu. O sutikę tokius žmones, stengiamės nors truputį būti panašiais į juos…

Aš – laimingas žmogus, todėl, kad gyvenimas suvedė su daugeliu nuostabių ir įdomių, netgi įžymių žmonių iš daugelio šalių. Apie vieną iš jų norėčiau papasakoti. Pirmą kartą aš jį pamačiau 1999 metais tarptautinėje konferencijoje Maskvoje, Nikolajaus Konstantinovičiaus Rericho Muziejuje. Muziejaus sales užpildė kultūros ir mokslo žmonės, atvažiavę iš viso pasaulio, iš visos Rusijos, iš buvusios Tarybų Sąjungos respublikų nuo Kamčiatkos iki Nevos krantų…

Nikolajaus Rericho paveikslų apsuptyje susirinko pažangiai mąstantys žmonės, šiuo sudėtingu laikmečiu vienijami atsakomybės už planetos ateitį jausmo, sąmoningai teikiantys prioritetą Kultūrai, o reiškia – išsilavinimui, dvasingumui, menui, kaip pagrindinėms gyvenimo pertvarkymo kryptims.

Vedantysis paskelbė: „Kalbės Rusijos švietimo akademijos akademikas Šalva Aleksandrovičius Amonašvilis.“ Į tribūną pakilo didelių spinduliuojančių akių žmogus ir saulėtai nusišypsojo salei.

-Gerbiami kolegos! – kreipėsi jis į susirinkusius. – Kas yra vaikai mūsų gyvenime? Kas mes buvome ir kuo esame dabar?

Salė sutelkė dėmesį. Įsivyravo tokia tyla, kad buvo galima girdėti netgi musę skrendant.

-Kas yra vaikai, kurie dabar gimsta? Manau, kad kiekvienas vaikas ateina tam, kad

ištiestų mums pagalbos ranką. Iš pirmo žvilgsnio – juokinga. Kokią pagalbos ranką jie gali mums ištiesti? Tačiau taip būtent ir yra. Mums tiesiog reikia įsiklausyti į juos. Kaip pedagogas aš ne kartą jaučiau tą vaikišką pagalbos ranką. Mūsų dienomis Jūs tikriausiai dažnai girdite apie indigo vaikus? Kas tai? Su vaikais, kuriuos aš sąlyginai pavadinsiu neįprastais, esu buvęs susitikęs ne kartą, įvairiu metu ir įvairiomis sąlygomis. Pateiksiu pavyzdžių iš protokolo, kur užrašytas pokalbis su vaiku, kuriam penki su puse metų.

Vaiko paklausė: „Ko tu verki?“
Atsakymas: „Todėl, kad matau jus kiaurai“ (vaikas kiaurai mato žmonių mintis ir nuodėmes).

Klausimas: „Kodėl dabar tiek daug skyrybų?“
Atsakymas: „Pagal ištvirkavimo kiekį ir skyrybų skaičius.“ 

Klausimas: „Ar su mumis dabar yra Aukščiausiasis?“
Atsakymas: „Visa žemė pilna jo garbės.“

Kitas vaikas sako: „Mes – dovana tai šeimai, kurioje gimstame“. 

Blagoveščenske aš susipažinau su berniuku Tichonu. Jam buvo šešeri. Rodydamas įvairiapusiškas žinias, jis man pasakojo apie Egiptą, kalbėjo apie piramides, apie faraonus taip, lyg gerai žinotų tą šalį. Jis karštai įkalbinėjo savo močiutę važiuoti su juo į Egiptą. Dabar jam aštuoni metai ir jis pilnateisis mūsų konferencijos dalyvis. Į klausimą: „Na, kaip Egiptas?“ – jis atsakė: „Egiptas palauks. Dabar aš susidomėjau paleontologija.“ Ir šitoje srityje jis turi daug žinių. Iš kur jos, jei jam tik aštuoneri?

O šešiametis Alikas gali viską papasakoti apie naudingas iškasenas. Jis mato žemės gelmes, mato vykstančius žemėje procesus ir gali perspėti apie būsimus žemės drebėjimus.

Mes esame ant ateinančios Naujosios eros – Satja Jugos – slenksčio. Todėl ne atsitiktinai žemėje imta kalbėti apie tokius nuostabius vaikus. Kalbu apie vaikus su nauja sąmone arba, kaip juos dar vadina, indigo vaikus, Šviesos vaikus, pagal jų auros spalvą. Kasdien jų vis daugėja ir daugėja. Naujos sąmonės vaikai! Jie buvonuspėti. Jie atėjo. Juos siunčia Aukštosios Kosminės Jėgos. Kas jie tokie? Kuo skiriasi nuo paprastų vaikų? Ar mes, pedagogai, pasiruošę susitikimui su jais? Štai kokius naujus klausimus užduoda mums pats gyvenimas.

Į planetą šie nuostabūs vaikai ateina kaip dvasingo Kosmoso kūrybos ženklas. Jiems priklauso ateitis. Jie visiškai pakeis žemės gyvenimą. Bet šiandien jiems reikalinga mūsų meilė, mūsų palaikymas, mūsų supratimas ir šiluma…

Šviesos vaikams reikalingi Šviesos mokytojai ir išmintingi tėvai. Pedagogai turi ruoštis deramai priimti naują Žemės planetos žmogų ir kitaip kalbėtis su juo. Pagrindinis pagalbininkas pedagogui bus jo dvasinga širdis, pilna meilės ir gerumo vaikams, kuriuos jis augina taip, kaip kantrus sodininkas augina nuostabias gėles. Naujus vaikus mūsų mokytojams tenka mokytis naujai suvokti. Didelė pagalba šiandien jiems tapo taip vadinamoji Humanistinės pedagogikos sistema.

Laikas, skirtas Šalvos Amonašvilio pasisakymui baigėsi, o nepasakyta buvo (kaip vėliau paaiškėjo) nė šimtosios paliestos temos dalies. Susižavėję klausytojai palydėjo kalbėtoją audringais aplodismentais.

Pertraukos metu aš priėjau susipažinti su šiuo nuostabiu žmogumi ir tarsi panirau į jo šviečiančią aurą. Aš pakviečiau jį atvažiuoti Rygon, kad su Humanistine pedagogika, grįsta humanišku individualiu vaiko ugdymu, jis supažindintų Latvijos mokytojus. Šalva labai draugiškai priėmė mano pasiūlymą ir beveik iškart sutiko susitikti ateinančiais 2000 metais Rygoje, pažadėjęs pravesti autorinį penkių dienų seminarą mokytojams.

Pirmas Latvijos pedagogų susitikimas su Šalva Aleksandrovičiumi paliko neišblėstamą įspūdį dėl jo manieros dirbti su pedagogais ir su įvairaus amžiaus mokyklos atvirose pamokose. Tai tapo įvykiu Latvijos pedagoginiame gyvenime. Į šiuos susitikimus veržėsi ne tik mokytojai, bet ir vaikų darželių auklėtojos, tėvai, švietimo skyrių darbuotojai, įskaitant ir parlamento deputatus.

Nuo tos pirmos pažinties praėjo dvylika metų. Daugelyje Latvijos kampelių apsilankė šis nuostabus žmogus. Per tą laikotarpį apie keturi tūkstančiai Latvijos pedagogų mokėsi pas jį dirbti su vaikais kitaip ir gavo sertifikatus su ženklu „Gulbė“- Humanistinės pedagogikos simboliu. Galima tiesiai pasakyti – tie žmonės yra ateinančios Naujos eros novatoriai ir pradininkai. Jie suprato, kad nueinanti totalitarinės sistemos pedagogika palaipsniui užleidžia vietą širdies ir meilės vaikams pedagogikai, kurioje nėra nuomonės piršimo bei prievartos, kuri tausoja, yra kantri, gerbia individualumą, supranta, kad vaikas – tai Dievo pasiuntinys, ir jis turi savo misiją, kuriai reikia padėti išsipildyti…

Kažkada, dar būdamas jaunas Gruzijos mokyklos mokytojas, Š. Amonašvilis sukėlė didelę diskusiją visuomenėje, teigdamas, kad vertinti vaiko žinias pažymiais – subjektyvu, o tai reiškia, kad tame yra neteisingumo elementų. Todėl pažymius reikia atšaukti ir vertinti mokinius visai kitaip, įskaitant individualius vaiko gebėjimus ir atsisakyti lygiavos.

Mano duktė, tuomet moksleivė, išgirdo apie tai per TV ir liūdnai atsiduso: „Kaip gaila, kad aš neturiu tokio mokytojo.“ Tai buvo aštuntasis XX amžiaus dešimtmetis.

Novatoriaus dvasia, sustiprinta didele pedagogikos klasikų patirtimi, padėjo Šalvai Aleksandrovičiui sukurti progresyvinę pedagoginę sistemą – Humanistinę pedagogiką. Vis daugiau ir daugiau šios sistemos šalininkų seka savo mokytoju, perimdami jo didelės ir išmintingos širdies mokslą, plačiai naudodami jį savo pedagoginėje praktikoje.

Jis paprastas ir lengvai bendrauja su žmonėmis, visada dėmesingas ir geranoriškas. Po bendravimo su juo žmonės jaučiasi nušvitę ir stipresni dvasia. 2011 metais liepą į savo gimtąjį Gruzijos kaimą Bušetį, lygumoje tarp Kaukazo kalnų, jis sukvietė tarptautinės visuomenės atstovus ir įvairių šalių mokytojus.

Pretekstas šiam kvietimui buvo „Humanistinės pedagogikos manifestas“, kurį Š.Amonašvilis pasiūlė aptarti ir patvirtinti. Šį dokumentą galima drąsiai vadinti Naujų laikų pedagogine Programa. Jis skirtas visiems mokytojams. Manifestas kviečia auklėti vaikus doroviškai ir dvasiškai: „Kviečiame jus telktis ir bendradarbiauti gydant bei atnaujinant švietimo pasaulį, kuriame kiekvienas Vaikas:

  • auklėtųsi kaip Kilnus Žmogus ir Kilni Siela,
  • tobulėtų dvasiškai ir etiškai,
  • įvaldytų žinias, plečiančias jo sąmonę, kreipiančias kurti ir auginti gėrį,
  • gyvenime mokytųsi išreikšti, saugoti ir įtvirtinti savo laisvąją valią,
  • mylėtų Tėvynę, vertintų ir tausotų savo tautos ir žmonijos daugiaamžę kultūrą“.

Tam tikrais sunkiais Žemei periodais, kad žmonėms padėtų, Kosmosas ne atsitiktinai lyg žvaigždžių spiečius, siunčia savo išmintingus pasiuntinius, kad šie rodytų teisingą Kelią į Šviesą. Man labai pasisekė, kad likimas man padovanojo susitikimą su vienu iš šių šviesos nešėjų.

Pažyma: ŠALVA ALEKSANDROVIČIUS AMONAŠVILIS – psichologijos mokslų daktaras, profesorius, Rusijos švietimo akademijos akademikas, Ukrainos pedagogikos mokslų akademijos užsienio narys, Sofijos Šv. Klimento Ochridiečio universiteto garbės daktaras, Maskvos miesto pedagoginio universiteto nusipelnęs profesorius, Tiumenės, Dagestano, Novouralsko valstybinių universitetų, o taip pat ir Saratovo, Novosibirsko, Čeliabinsko, Neftekamsko ir kt. universitetų, garbės profesorius;

Tarptautinio humanistinės pedagogikos centro vadovas, kasmetinių Tarptautinių pedagoginių skaitymų vadovas;

Maskvos miesto pedagoginio universiteto Humanistinės pedagogikos Laboratorijos vadovas;

Šalvos Amonašvilio Leidybos namų vadovas;

Eksperimentinių Maskvos miesto mokyklų Nr. 200, Nr. 1607, Nr. 1715 mokslinis vadovas;

Į daugelį kalbų išverstų knygų „Sveiki, vaikai!“, „Kaip gyvenate, vaikai!“, „Tikslo vienybė“ (trilogija „Pedagoginė simfonija“), „Pamąstymai apie Humanistinę pedagogiką“, „Gyvenimo mokykla“, „Auklėjamoji ir lavinamoji mokinių mokymosi įvertinimo funkcija “ ir kt. autorius;

Vienas iš pedagogų novatorių, išgarsinusių bendradarbiavimo pedagogiką.

Vadovauja plačiai veiklai įtvirtinant humanistinės pedagogikos idėjas – veda seminarus mokytojams (Rusijos, NVS šalių, Baltijos valstybių). Organizavo apie 200 humanistinės pedagogikos laboratorijų šiose šalyse.

1960 – 1970 metais vadovavo masiniam Gruzijos mokyklų eksperimentui, turėjusiam platų atgarsį visame pasaulyje, nes pagrindė naują pedagoginę kryptį, kuri tapo žinoma kaip humaniška individualaus ugdymo pedagogika. Jo sistema „Gyvenimo Mokykla“ Rusijos Federacijos Švietimo Ministerijos yra rekomenduota praktiniam taikymui.

Skiriama Š.A.Amonašviliui

Кто улыбкою жизнь встречает,
Кто с улыбкой детей пеленает,
Кто с улыбкой проблемы решает,
Чья улыбка, как луч мудреца, –

Тот, как солнце, всё освещает,
Тот улыбкою тьму разгоняет,
Тот священную тайну знает,
Что улыбка – Искра Творца… 

Mariana Ozolinia*                                                                                

Į lietuvių kalbą vertė
Danutė Terepienė,
Tauragės rajono vaikų reabilitacijos centro-mokyklos „Pušelė“ auklėtoja 

Red. pastaba. Apie šio straipsnio autorę, apie jos poetinę kūrybą, kultūrinę ir visuomeninę veiklą – žr. žurnale „Pedagogika kultūry“, Nr. 12 2011 m. – „Portretas bažnyčios interjere“.