Apie kultūrą

Šalva Amonašvilis
ŽMOGUS IR VĖL PASUKO IŠ KELIO!
Ištraukos iš knygos
„Vaiko Taurėje švyti Kultūros grūdo užuomazga“

Du angelai, – vienas jaunas, kitas vyresnis, – žiūrėjo iš Septintojo Dangaus į Žemę ir stebėjo žmonių gyvenimą. Vyresnysis angelas buvo paskirtas mokyti jaunesnį.
– Kam Dievas sukūrė žmogų? – savo mokytojo paklausė jaunėlis.
– Kad mąstytų, – atsakė mokytojas.
– Kam žmogui mąstyti?
– Kad kurtų Kultūrą.
– Kas ta Kultūra?
– Tai Kelias pas Dievą.
– Kam žmogui Kelias pas Dievą?
– Kad tobulėtų ir taptų angelu. 

Jaunesnysis angelas buvo žingeidus.
– Parodyk man Kultūrą!
Vyresnysis angelas parodė vieną didelį Žemės miestą.
– Žiūrėk, tai valstybės sostinė. Ten yra muziejai, teatrai, koncertų salės, menų salonai… Viskas, kas juose saugoma ir vyksta, vadinama menu.
– Menas, – pakartojo jaunesnysis angelas, kad atsimintų.
– Matai, lekia automobiliai ir traukiniai, skrenda lėktuvai ir kosminės raketos, žmonės išrado televizorių, kompjuterį, informacinį tinklą… Visa tai daro Mokslas…
– Mokslas, Menas… – pakartojo jaunasis angelas.
– Tuose pastatuose, į kuriuos vaikai ateina, o paskui išeina, vyksta jų Švietimas….
– Švietimas, Mokslas, Menas…
– O štai anie gražūs statiniai su auksiniais kupolais yra Šventovės. Jose žmonės meldžiasi Dievui. Tai Religija…
– Religija, Švietimas, Mokslas, Menas… Visa tai ir yra Kultūra?
– Taip, Kultūra – Kelias pas Dievą, – atsakė angelas mokytojas.
Jis didžiavosi žmonių pasiekimais ir dar daug ką norėjo papasakoti. 

Bet tuomet įvyko kažkas ypač baisaus.
Tiesiog iš niekur, staiga, kurtinamai riaumodami, virš miesto pakibo raketos ir lėktuvai, ir milžiniškas miestas nugrimzdo į pragarišką ugnį, kurios liepsnos pasiekė net Septintąjį Dangų.
Jaunesnysis angelas pasibaisėjo.
– Kodėl žmogus susprogdino savo Kultūrą?
O angelas mokytojas pravirko: „Žmogus ir vėl pasuko iš Kelio!
<…> 

Suaugusieji galvoja, jog vaikai gimsta, kad juos auklėtų, jiems pamokslautų ir kreiptų į Kelią. O patys tariasi esą išauklėti ir Kelią radę.
Bet jiems verčiau derėtų galvoti atvirkščiai: vaikai į šį žemišką pasaulį ateina tam, kad ištaisytų, ką suaugę sugadino.
Kiekvienam suaugusiam priskirtas vaikas, kartais net armija vaikų, kuriems pavesta, kad padėtų suaugusiam atsiminti, kas jis.
<…>

Blogai, kad vaikai neklauso, savivaliauja, būna storžieviai, chuliganiškai elgiasi, rūko…
Žinoma, tokiam vaikų elgesiui pritarti negalima.
Bet tai jau pasekmės! O kur jas pagimdžiusios priežastys?
Suaugusiuose.
Kaip elgiasi patys suaugusieji?
Sakyti, kad jie elgiasi blogiau už vaikus, nebūtų teisinga.
Vaikai elgiasi taip, kaip reikia. O suaugusieji elgiasi blogai. Suprantama, kalbame ne apie visus, bet ir ne apie pavienius suaugusius.
Jie auklėja vaikus, pamiršę širdį. Tai gerai?
Teikia pamokymus, bet patys juos pažeidžia. Leistina?
Iš ko vaikai išmoksta meluoti? Iš suaugusių, iš ko gi daugiau!
Iš ko vaikai išmoksta keiktis? Vėlgi iš suaugusių.
Kas įvilioja vaikus į nusikaltimų tinklą? Suaugusieji.
Tai apie suaugusiųjų pasaulį kalba, kad jame klesti korupcija, kyšininkavimas, klasta, nedvasingumas. Žodžiu, nekultūringumas.
Visa tai iš suaugusių.
Tai ką, gerai elgiasi suaugusieji? 

Bet juk jie auklėja vaikus?!
Vaikai iš pradžių priešinasi suaugusiems. Kol turi jėgų, kol dar pagauna savo geriausius ketinimus, jie, vaikai, primena suaugusiems, kad nevalia iškrypti iš kelio.
Jie daro tai pačiomis geriausiomis jiems žinomomis priemonėmis: nepaklusnumu, prašymais, meldimu „nereikia“, riksmu, verksmais, pabėgimu iš namų, nusikalsdami, o kartais net nusižudydami, kad nubaustų prasikaltusį suaugusį.

Retai nutinka, kad suaugę susivokia apie iš Dangaus jiems ištiestą vaikišką pagalbos ranką ir abiem rankom stveriasi jos. Kokia tuomet būna Kultūros šventė.
Bet paprastai suaugusieji, vergaudami savo egoizmui, pasiduodami susierzinimui ir pykčiui, atstumia vaikišką pagalbos ranką, o tuomet griūva visa pedagogika, nutrūksta Dangaus ir Žemės ryšys. 

Kultūra kenčia, jai gėda dėl suaugusiųjų neišmanymo.
Tačiau dėsnis nepermaldaujamas: Kultūra ugdo Kultūrą.
<…>

Mieli Kolegos!
Ar pajėgsime apglėbti neaprėpiamą?
Neaprėpiamas – tai Kultūros ugdymas.
Didelės sėkmės mūsų pastangos neatneš, bet mėginimas bus kilnus. Palaimingos bus net klaidos, kurių galime padaryti ieškojimų kelyje.
Taip yra todėl, kad mes atidarome vartus.
Mes kaip bitės turėsime surankioti kiekvieną patirties krupelę ir sulipdyti švietimą lyg Kultūros židinį.

Gal ant mūsų skydų verta iškalti dėsnį:
Kultūra – tai
Esmė,
Dvasia,
Prasmė,
Priežastis,
Tiesa,
Šviesa,
auklėjimo ir ugdymo Kelias.
<…>

Pasakyta: „Ten Kultūra, kur žinios“.
Bet gyvos, o ne visokios žinios – ne mirusios.
Deja, visame švietimo žinių rinkinyje gyvosios žinios atrodo kaip posūniai. 

Kas tos negyvosios žinios?
Tai tos, dėl kurių neabejotinai aišku, kad galime jų visai nežinoti.
Tai tos, kurias užmirštame vos sužinoję.
Apskritai, žinios, kurių toliau nei mokyklos slenkstis jaunimas nesineš ir dėl to nesigailės, yra negyvos. 

  • Švietimo Kultūra susideda iš gyvųjų žinių.
    Jos yra Kultūros grūdo užuomazgos gaivioji versmė.
    Gyvosios žinios:
  • teikia žmogui dvasingumo ir kilnumo,
  • vilioja prie mokslų horizontų,
  • padeda naujo gyvenimo kūrimui,
  • įkvepia mintį naujiems ieškojimams,
  • gyvenime žydi kaip rožių žiedai,
  • nuskaidrina ir ir verčia tobulėti.

Gyvosios žinios – pažinimo ugnis.
Negyvosios žinios – pažinimo gesintojos.

Gyvos žinios – sparnai.
Negyvos žinios – svarmenys ant kojų.

Bet mūsų vaikus verčiame iškalti ir įsiminti gausybę negyvų žinių, tam eikvojame ypač vertingą gyvenimo laiką. Būtent toje gyvenimo atkarpoje, o ne kada nors vėliau, augantis ir bręstantis žmogus galėtų galingai išplėtoti savo talentus ir gabumus, pažintinius motyvus ir pažiūras, suformuoti savo visuminę pasaulėžiūrą.
<…>

Septyni jaunuoliai atsigėrė iš žinių šaltinio.
Ir ką gi?
Vienas pavirto seifu.
Kitas prekiauja turguje.
Trečias aikštėje giriasi.
Ketvirtas vaikštinėja užrietęs nosį.
Penktas prieš mokslininkus puikuojasi.
Šeštas vaizduotėje kuria sau paminklą.
Septintasis vaikštinėja su mokiniais.
Vienas iš jų – Šviesos Nešėjas.
<…> 

Viešpatie!
Jeigu Tu mus sukūrei
pagal Savo Paveikslą ir Atvaizdą,
tuomet Kultūros grūdo gemalas
yra Tavo Valia mumyse.
Ir jeigu nukreipei mus
eiti mokytojo keliu,
reiškia Tavo Valia –
kad mes žadintume
Vaikuose Tavo Dovaną.
Tačiau duok mums jėgų
pačiuose savyje ją atskleisti,
ir suteik išminties,
kad Įstabiąją Kibirkštį
mūsų vaikuose
pažadintume.
Tegu Tavo Žemė tampa
Švytinčia Kultūros Žvaigžde
Danguje!
Amen. 

Iš rusų k. vertė Irena Stulpinienė 

VERSTA IŠ LEIDINIO

Шалва Амонашвили. В Чаше Ребёнка сияет зародыш зерна Культуры. – Рига: Паркс рекламай, 2006.