Apie meilę

Šalva Amonašvilis
APIE MEILĘ
Kelios ištraukos iš knygos
„Kaip mylėti vaikus (savianalizės patirtis)“.

Mielas Kolega!

Kaip mylėti vaikus – amžinas pedagogikos klausimas. Bet ne tos pedagogikos, kuri yra akademinis mokslas, o tos, kuri yra mokslo bei aukščiausio meno unikali jungtis, gyvenimo būdas, dvasios būsena. Apmaudu, kad pedagogikos mokslo ir pedagoginio meno sintezė vis dar netampa mūsų visuomenės progreso galingu varikliu ir atrama.

Bet dar skaudžiau, kai pedagogikos mokslas apskritai prieštarauja auklėjimo menui, kurio pamatas yra begalinė meilė vaikams. Jei tūkstančius kartų neklausime, kaip mokykla turi mylėti vaikus, mes nepajėgsime išspręsti kasdienių, gyvybiškai svarbių humaniškos pedagogikos problemų. Ugdymo erdvę būtina iki kraštų pripildyti dvasingos, subtilios, išmintingos, įkvepiančios, pasiaukojančios auklėtojų ir mokytojų meilės vaikams, mokiniams.

Tai humaniškos pedagogikos aksioma.

Tačiau dar reikia suprasti k a i p, būtent – k a i p mylėti vaikus ir kiekvieną Vaiką, kad meilė taptų labiausiai veiksminga ir gera auklėjimo jėga. Į kausimą k a i p mes galime gauti atsakymų tiek, kiek Žemėje yra mokytojų ir auklėtojų. Jei kiekvienas tūkstančius kartų apmąstytume savo meilės vaikams kokybę, tai, manau, perprastume, kokia gili yra pedagoginės meilės išmintis. Veikiausiai tai taptų ir pačiu aukščiausiu mūsų profesiniu pasiekimu.

Daug sykių skaičiau puikią knygą – Janušo Korčako „Kaip mylėti vaiką“, vėl ir vėl skaitinėju Vasilijaus Suchomlinskio „manifestą“ – „Kaip mylėti vaikus“ [V.Suchomlinskio straipsnis žurnale „Radianska škola“ 1967 m. – vert. past.]. Galvodamas apie šių mąstytojų idėjas, nutariau pažvelgti ir į savo vidinį pasaulį, atlikti savianalizę. [4 p.]

Bet kas yra Pedagoginė Meilė, Mokytojo Meilė? Ar Vaikui neužtenka motinos Meilės, tėvų Meilės, kam jam dar Mokytojo?

Ir kodėl pedagogikos (net psichologijos) mokslas ne tik apie Didžiąją Meilę, bet ir tiesiog apie meilę kalbėti nemėgsta? Visi pedagogikos vadovėliai – naujieji, seni, privalantys atspindėti mokslo pasiekimus ir rūpintis būsimųjų mokytojų paruošimu, – apie Meilę vaikams tyli lyg vandens į burną prisisėmę. Kas yra Meilė ir ar privalo mokytojas vaikus mylėti, ar privalo suvokti, kaip juos mylėti? Tokių klausimų vadovėliuose nėra. Ir aš darau savo išvadą: pats mokslas yra aklas, jeigu niekur, arba bent jau švietime, nepastebi Pirmapradės Gyvybinės Energijos.

Na, Dievas jam teisėjas – šiuolaikiniam mokslui.

Man egzistuoja daug labiau pakylėta Pedagogika – ji amžina, ji iš Ateities, nuo Aukštosios Šviesos. Tai Klasikų – Marko Fabijaus Kvintiliano, Jano Amoso Komenskio, Žano Žako Ruso, Johano Henriko Pestalocio, Konstantino Ušinskio, Jakovo Gogebašvilio, Marijos Montesori, Janušo Korčako, Antono Makarenkos, Vasilijaus Suchomlinskio – mokymai. Jų mokymų pamatas – Meilė. Savo mokymus jie tam ir sukūrė, kad Meilę įtvirtintų kaip Pagrindinį Švietimo Dėsnį, iš kurio gali būti išvedamos visokiausios definicijos, vadinamos metodais, principais, mokyklomis, pamoka, reforma ir pan. [5 p.]

Jeigu kas nors tais rūsčiais keturiasdešimtaisiais Varvaros Vardiašvili būtų paklausęs, kaip ji myli vaikus, esu tikras, taip ji nebūtų atsakiusi: „Labai myliu“. Ji tiesiog būtų nusišypsojusi ir gūžtelėtų pečiais.

Tačiau jos meilė vaikams buvo heroiška.

Darsyk papasakosiu šią istoriją, kad ir pats suvokčiau Mokytojo Heroiškos Meilės esmę.

Rugsėjo pirmąją aštuntoje klasėje ji mums tarė:

       – Gal būt kiekvienas, o tai bus nelengva, susirastumėte Šota Rustavelio poemą „Karžygis tigro kailiu“.

Tuomet surasti Rustavelio knygą buvo išties nelengva. Apvaikščiojau visus kaimynus, mama ieškojo pas pažįstamus, ir kai jau visai praradau viltį, atėjo bendraklasis, pasakė suradęs net du egzempliorius, vieną galįs duoti man.

Iškart ėmiau ją vartyti, skaitinėti įvairius skyrius. Kitą pamoką mūsų mokytoja susidomėjusi klausėsi kiekvieno mūsų nuotykių, kur, pas ką aptikome Rustavelio poemą, kokių metų leidimas, kas redagavo ir t.t., o paskui pasiūlė tai aprašyti.

       – Niekuomet neužmirškite, kaip sunkiai kiekvienas suradote „Karžygį tigro kailiu“…

O paskui štai kas nutiko: ištisus metus, o tai buvo 1946-1947 mokslo metai, mes studijavome poemą. Skaitėme, mąstėme, antrukart skaitėme, tyrinėjome, mintinai mokėmės kai kurių ištraukų, rašėme rašinius, esse, pranešimus, konspektavome išmintį, apmąstydavome herojų dvasinį dorinį paveikslą, bandėme suvokti Rustavelio filosofiją. Žodžiu, mūsų klasė virto kūrybine laboratorija, kiekvienas tapome rustavelelogu. Pamokos su Rustaveliu buvo netrafaretinės, nepanašios į jokias kitas. Skubėdavome į šias pamokas ir daug ką darėme po pamokų. Gyvenome poema, poemos herojų mintimis, tų herojų gyvenimu. Mes didžiavomės, kad gruzinai turi „Karžygį tigro kailiu“.

Ir kuo gi pasireiškė Mokytojos Heroiška Meilė mums?

Štai kuo. Aštuntoje klasėje, kaip vėliau, jau aspirantu būdamas, išsiaiškinau, mes privalėjome mokytis literatūros kūrinių apie partiją, apie vadus, apie socialistinį realizmą. Tuometinės mokyklų programos buvo tarsi partiniai dokumentai, ir nė vienas mokytojas neturėjo teisės nuo jų nuklysti. Tokia veikla būtų buvusi itin pavojinga. Jeigu partiniai organai būtų sužinoję, ką su mumis veikia mūsų mokytoja, mokykloje jos tučtuojau būtų nelikę, ji paprasčiausiai būtų dingusi, o nuo bėdos jos nebūtų apsaugoję nei du Lenino ordinai, nei nusipelniusios mokytojos vardas. Partija su tokiais pasireiškimais nejuokaudavo.

Vardan ko taip elgėsi Varvara Vardiašvili?

Tik po kelių dešimtmečių aš suvokiau šią paslaptį. Joje yra kelios dedamosios.

Pirma, ugdydama mūsų didvyriškumą ji ir pati turėjo atlikti heroišką poelgį, kuris įsirėžtų į mūsų atmintį. Ji žinojo, kad geri prisiminimai tampa žmogaus auklėtoju visam gyvenimui.

Antra, „Karžygį tigro kailiu“ galima suvokti kaip penktąją gruzinų Evangeliją. Ši poema –   tautos dvasinio moralinio gyvenimo kodeksas. Tai tikėjimo Kūrėju, tyros Meilės kulto, Ištikimybės kulto, Riterystės kulto, Tiesos kulto, Gėrio kulto sintezė. Gruzinas, auklėtas poemos ir prisisėmęs jos idėjų, turės sąmonę, aprėpiančią Žemę ir Dangų, neprisileis blogio ir išdavystės, jautriai brangins savo ryšį su moterimi, ieškos savyje gražiausių žmoniškumo apraiškų.

Trečia, jis supras, kokią didingą kultūrą paveldėjo, tausos ir gausins šią kultūrą, dovanos ją kitoms tautoms. Tegu jis didžiuojasi, kad jo Tėvynė yra Rustavelio – pasaulio genijaus –Tėvynė.

Ketvirta, „Karžygis tigro kailiu“ skaitytojo širdį ir protą pripildo rinktinės išminties, padaro jį protingą, rūpestingą, sąžiningą, drasų, padeda išsiugdyti aukštuosius pasaulėžiūros pradus.

Tai ir buvo aukščiausias Mokytojo Didingos Didvyriškos Meilės savo mokiniams pasireiškimas.

O kai tūlas šiuolaikinis mokytojas pasako: „Vaikus tai aš myliu, bet programos keisti man neleis“, aš prisimenu savo mokytoją, ir man pasidaro liūdna. Mokytojas bailys vaikų mylėti negali – pames juos mažiausiam pavojui kilus, jis juos išduos. Jo meilė bus melas, o savo mokytojų darbuose vaikai jaučia melą, falšą. Nepamils jie tokio mokytojo. [26 p.]

Meilę ir Tikėjimą – štai ką aš pradėjau suvokti tada, kai, eilinį kartą švietimo ministerijos sprendimo atskirtas nuo vaikų, puoliau į neviltį. Nežinau, ar neviltis pagelbsti praregėjimui, bet jis mane išgelbėjo – man atsivėrė visagalingieji Meilės ir Tikėjimo šaltiniai… [53 p.]

Rinkos principas yra visos kapitalizmo ideologijos esmė. Žmonių sąmonę jis stumia link materialiųjų gėrybių, malonumų, vartojimo aistros. Turėti, turtėti, iš gyvenimo pasiimti viską, savo asmeniniais interesais rūpintis net ir kitiems kenkiant. Bet koks pokalbis apie bendražmogiškąsias vertybes – Tikėjimą, Dorovę, Šventumą, Teisingumą, Grožį, Kilnumą, Meilę – rinkos ideologijos sąlygomis bus tik būdas akims nuo tikrovės nukreipti. Jei šios vertybės neįgyja prekinės išvaizdos, tinkančios pardavimui, rinkai jos praranda prasmę. Į švietimo pasaulį, kuris man yra Šventovė ir todėl – šventa sritis, braunasi rinkos ideologija ir ima jį griauti. Tam, ką turime suvokti kaip tarnystę, pervadina „švietimo paslaugomis“ ir uždeda kainą. Daugelio mokytojų sąmonė dar stipriau prisiriša prie materialistinio požiūrio į savo darbą ir Vaiką. <…> Komunizmo ideologija buvo grindžiama taip vadinamu dialektiniu materializmu; taip pat ir kapitalizmas grindžiamas materializmo ideologija, – tik daug grubesne bei atviresne. Šiandien K.Ušinskio įspėjimas, kad vaikus reikia apginti nuo vulgarios realybės ir verteiviškumo, iš gyvenimo besiskverbiančių į mokyklą, yra kaip niekad savalaikis. [92 p.]

Suvokiu, kad mano meilė tikrai ne tobula. Ir apskritai, aš dar tik pradedu kabarotis Joano Lestvičniko laiptais; tad iki trisdešimtojo – aukščiausiojo laiptelio, kurį vadina Tobula Meile, – aš jau nebesuspėsiu užlipti.

Kita vertus, mano meilės kamuolyje yra kai kas, kas man padeda dovanoti vaikams pamokas, bendrauti su mokytojais, rašyti knygas, reikšti savo mintis ir tikėti.

Taip, aš tikiu, kad pasaulį sutvėrė Dievas-Kūrėjas. Tikiu, galimas dalykas, labiau, nei tas, kuris tiki, jog pasaulis yra atsitiktinė chaoso išvestinė.

Manosios gruzinų tautos istorinė kultūra atvedė mane į Provoslavų Krikščionybę. Todėl man artima ir suprantama krikščioniškos Meilės idėja, ir aš jos siekiu.

Mokausi mylėti artimą.

Mokausi mylėti savo priešus. Nors jau seniai nieko priešu nelaikau.

Mokausi atleisti ir prašyti atleidimo… [102 p.]

Mokytojo pedagoginė meilė yra žymiai subtilesnė Meilės forma nei, tarkim, Tėvų Meilė. Jos pasireiškimai reikalauja milžiniškų sielos pastangų ir išmintingos širdies. <…> Kas atvirai vaikų nemyli, tam meilės išminties neklius. Toks gerai padarytų, jei atsisakytų darbo su vaikais. Išmintis – pačioje meilėje vaikams, o ne išorėje. Todėl išmintinga pedagoginė meilė ateina per širdį, bet ne per technologijas, ji metodiškai neišdėliojama, jos papunkčiui neaprašysi. [102-103 p.]

Mylėti vaikus, ir kiekvieną vaiką, reikia:

  • nuoširdžiai, sąžiningai, iš visos širdies;
  • ramiai, kantriai, su pasitikėjimu;
  • švelniai, gražiai, dailiai;
  • ištikimai, nuolat, besąlygiškai;
  • įkvėptai, pakiliai, entuziastingai;
  • rūpestingai, narsiai, supratingai;
  • pagarbiai, teigiant, aukštinant.

Dangiška pavadinsiu tokią Pedagoginę Meilę – tokios Meilės reikia vaikams. Ji nesuderinama su susierzinimu, grubumu, nepasitikėjimu, pažeminimu, smurtu, prievarta…

Pažįstu vaikus, todėl nesakysiu, kad jie visi angeliukai. Jie Šviesos vaikai, bet dar nėra paklusnūs, protingi ir jau išauklėti. Tarp jų yra nenuoramų, atžarių, išdykėlių, reikalaujančių; yra uždarų vaikų; yra vaikų su didesniais ar mažesniais gabumais; yra gražių ir negražių, ligotų ir apsigimusių vaikai; yra jau pagedusių, išlepintų, ištvirkintų vaikų…

Kurį mažiau mylėti, kurį daugiau?

Kurį priimti į savo klasę, kurio atsikratyti?

Kurį sodinti į pirmą suolą, kurį – į paskutinį?

Bet Meilė lyginama tik su Saule. Žemėje Saulė visiems vienodai dovanoja šviesą ir šilumą, nesirenka, kas yra kas. Neskirsto į numylėtinius ir nemylimus.

– Ką Meilė myli?

– Visus: ir tą, kuriame ji yra, ir tą, kuris jos neturi.

– Ko Meilė nekenčia?

– Tokių nėra.

– Ką Meilė myli labiausiai?

– Savo esmę – Dievą.

– O Dievas ar turi savo išrinktuosius Žemėje?

– Turi – vaikus.

„Kas priima tokį vaikelį dėl manęs, tas mane priima“, – taip kalba Jėzus Kristus. Išeina, kad kiekvieną Vaiką reikia priimti kaip mažą Kristų. Todėl „Dangiškasis Tėvas nenori, kad pražūtų bent vienas iš šių mažutėlių“.

Iš šitų Naujojo Testamento eilučių aš semdavausi atsakomybės jausmo ir prisipildydavau virpulingos meilės kiekvienam Vaikui. [103 p.]

Pedagoginė Meilė vaikams yra švietimo erdvės visagalingoji kūrybinė energija, be kurios ugdymas neįmanomas. Mokykloje turi būti bent vienas mokytojas, kuris myli vaikus ir kurį myli vaikai, jis dalinai kompensuoja tą neigiamą energiją, kurios pilna būna erdvė, stokojanti Meilės.

O mano vidinis įstatymas toks:

Vaikų dorinė dvasinė branda bei mokslinis pažinimas sėkmingi bus tiek, kiek visiems ir kiekvienam atskirai klius išganingosios pedagoginės meilės energijos. Ir kuo daugiau šios energijos įsilies į pedagoginę erdvę, tuo turtingesnis kunkuliuos joje vaikų gyvenimas.

Pedagoginė Meilė įsako mums ginti vaikus.

Juos reikia ginti:

  • nuo neišauklėtų auklėtojų,
  • nuo nemokšų mokytojų,
  • nuo štampuotų pamokų ir tuščių pamokslavimų,
  • nuo bukinančių namų darbų,
  • nuo siaubą ir baimę keliančių kontrolinių bei patikrinimų,
  • nuo pažymių lavinos bei sąmonę kvaišinančių reitingų,
  • nuo nuobodybės,
  • nuo vadovėlių priespaudos,
  • nuo savanaudiškų valstybinių programų,
  • nuo nesibaigiančio kaltės jausmo,
  • nuo priverstinio melo ir agresijos,
  • nuo abejingumo,
  • nuo keiksmažodžių,
  • nuo suaugusiųjų pasikėsinimų,
  • nuo vulgarios realybės,
  • nuo verteiviškumo,
  • nuo nuosavybės jausmo,
  • nuo…
  • nuo…

O visų svarbiausia: vaikus, kiekvieną Vaiką, reikia ginti nuo nedvasingumo ir bedievystės.

Būtina ginti:

  • nuo masinio informavimo priemonių tvirkinančio poveikio,
  • nuo nepadorių pasilinksminimų,
  • nuo lėkštų jausmų ir minčių,
  • nuo netikusių renginių ir blogos muzikos,
  • nuo visuomenės pykčio.

Vaikus reikia ginti nuo valstybės pasikėsinimų į jos jaunuosius piliečius. [105 p.]

Visa, kas švietimo pasaulyje daroma ne iš meilės vaikams, ne iš jautraus rūpestingumo, – viskas virs pyktį gimdančiu melu.

Iš to ir bėdos.

Nebuvo tiek daug valkataujančių vaikų, o dabar yra.

Niekad nebuvo tiek vaikų savižudybių, o dabar yra.

Niekad nebuvo tiek nepilnamečių nusikaltėlių, o dabar yra.

Niekad jaunimas nebuvo toks tautiškai susipriešinęs ir nepakantus, o dabar yra.

Niekad nebuvo tiek sielą draskančių nepilnamečių narkomanų, rūkalių, alkoholikų, o dabar yra.

Niekad nebuvo taip įsisiūbavusi vaikų prostitucija, o dabar yra.

Niekad pornografijos neprileisdavo prie vaikų, o dabar prileidžia.

Niekad nebuvo pogrindinio biznio iš prekybos vaikais, o dabar yra.

Niekad nebuvo…

Niekad nebuvo…

Viso to meilės vaikams pasireiškimu niekas nepavadins.

Yra tamsa.

Yra Šviesa.

Šviesos maža ten, kur susitelkė valdžia, galinti visam tam padaryti galą, tačiau to nedaranti.

Bet be valdžios, kuri kol kas dar nemoka vaikų mylėti, yra gera valia mokytojų ir auklėtojų, kuriems mylėti ir gelbėti vaikus prisakė Dievas. [106 p.]

Aš supratau, kad vaikus mylėti reikia ne tik gražiai, bet ir su gilios atsakomybės už jų ateitį jausmu, juos reikia mylėti visu savo gyvenimu, reikia mylėti nuolat. O tai reiškia – rūpintis jais, kiekvienu jų, ne pasakėlėmis apie „šviesią ateitį“ smaginti, bet įkvėpti jiems ryžto kovoti su tamsa, mokyti taip, kad patys statytų, taurintų savo bei kitų gyvenimą ir gintų jį. [Iš knygos anotacijos].

Aš nežinau, kas laukia mūsų vaikų, auklėjamų šiandien, po penkiasdešimties metų. Kaip ir 30-ųjų, 40-ųjų metų mokytojai nežinojo, kas nutiks manajai – praėjusio šimtmečio 90-ųjų metų – kartai.

Bet aš myliu vaikus, ir turiu karčios patirties. Todėl skubu juos apsaugoti nuo galimų socialinių negandų ir sukrėtimų. Jie turi būti pasiruošę, turi savyje rasti jėgų ir narsumo, kad užkirstų joms kelią, pasipriešintų joms, įveiktų jas.

Ir Taiką, ir Grožį, ir Kultūrą, ir Žmoniją išgelbės v i e n Pirmapradė Meilės Energija, nes ji – nuo Dievo. Tą energiją – ji neišsenkama – žmonės turi sukaupti savyje ir pagausinti, ir perduoti, dovanoti ją vienas kitam.

Kuo daugiau Pirmapradės Meilės Energijos susikaups Žemėje, tuo sėkmingiau žmonės tobulės, kils, kurs, plės sąmonę, atvers širdis, atskleis savo talentus ir vienas kitam dovanos savo dvasios dovanas.

Reikia, kad Meilės Sferos visagalybė apsaugotų Žemės Noosferą.

Argi tai fantazija?

Negi nėra Žemėje žmonių, tikinčių, kad tokie laikai ateis, suvokiančių, kad reikės milžiniškų valios pastangų ir atsidavusio, bebaimio veržimosi į tikslą?

       Yra. Yra tokių žmonių.

       Juos vadina kryptį žinančiais.                

       Juos vadina mokytojais, auklėtojais.

       Juos vadina Gyvenimo tapytojais.

       Juos vadina Mokytojais nuo Šviesos.

       Šių žmonių galioje – visiems kitiems duoti Meilės impulsą.

       Aš noriu būti vienas jų.   [109 p.]

Iš rusų kalbos vertė Irena Stulpinienė,

VERSTA IŠ KNYGOS:
Шалва Амонашвили. Как любить детей (oпыт самоанализа)
. – Москва – Абакан: Издательский дом Шалвы Амонашвили; Издательство Хакасского государственного университете им. Н.Ф.Катанова, 2009.