Apie pedagogines tradicijas ir klasiką

Šalva Amonašvilis

APIE PEDAGOGINES TRADICIJAS IR KLASIKĄ.
APIE PAGRINDINIŲ GYVENIMO MOKYKLOS
IDĖJŲ ŠALTINIUS

Knygos „Gyvenimo Mokykla. Traktatas apie pradinę ugdymo pakopą, grindžiamą humanistinės individualios pedagogikos principais“ XVIII skyrius

Sąvokos „klasikinis“ ir „tradicinis“ kartais suvokiamos kaip identiškos arba labai giminingos: esą, tradicinė pedagogika yra tikroviškas klasikinės pedagogikos pjūvis ir prieštaravimų tarp jų neturėtų būti. Bet yra visai ne taip. Tradicinės pedagogikos (tradicinės metodikos, tradicinės praktikos) sąvokos turinys galėtų būti labai turtingas, jeigu ji būtų klasikinės pedagogikos taikomoji dalis ir jeigu ji būtų klasikinių idėjų įsikūnijimas istoriškai susiklosčiusiose gyvenimo aplinkybėse. Tačiau realybėje susiduriame su dviem skirtingomis pedagoginio mąstymo ir pedagoginės praktikos sritimis: tradicinės teorijos ir praktikos pagrindinis skiriamasis bruožas yra autoritarizmas, o klasikinės – humanizmas. Tai diametraliai priešingi ugdymo praktikos suvokimai. Žinoma, įvairiuose tradicinės pedagogikos variantuose yra nemažai vertingų apibendrinimų, kurie praturtina pedagoginę mintį. Tačiau skirtumai tokie gilūs, kad tradicinės ir klasikinės pedagogikos aukso vidurio paieška nebus sėkminga; belieka tik rinktis vieną arba kitą mąstymo ir ugdymo praktikos formą. Lyginant su tradiciniu, pati svarbiausia klasikinio pedagoginio mąstymo savybė yra daugiamatiškumas; tokio mąstymo pamatas yra sintetinė dvasingo ir materialaus, irracionalaus ir racionalaus, religinio ir mokslinio, kosmiško ir žemiško visuma. Jis pripažįsta dvasios amžinumo postulatą ir skatina žmogų tokiam žemiškam gyvenimui, kuris yra dvasios vystymosi ir tobulėjimo kelias. Ne mokslu klasikinė pedagogika skelbiasi – veikiau sako esanti visų mokslų matas, paties gyvenimo matas. Išvardinsime kai kuriuos kokybinius klasikinio ir tradicinio pedagoginio mąstymo skirtumus:

  • tradicinė (autoritarinė) pedagogika (metodika) formuoja ir realizuoja prievartos sistemą;
  • klasikinė (humanistinė) pedagogika siūlo kūrybiškai ieškoti bendradarbiavimo sistemos;
  • autoritarinė pedagogika orientuoja formuoti žinias, gebėjimus ir įgūdžius,       todėl išgrynina mokymo procesą;
  • humanistinė pedagogika skirta Vaiko sielai ir širdžiai taurinti, o žinias suvokia būtiną kūrybos, statybos, gėrio kūrimo sąlygą;
  • autoritarinė pedagogika pasitenkina vaikų psichologinių savybių apskaita;
  • humanistinė pedagogika priima Vaiką – tokį, koks jis yra;
  • autoritarinė pedagogika ruošia vaikus gyvenimui;
  • humanistinė pedagogika pačiu gyvenimu auklėja vaikus;
  • autoritarinė pedagogika yra monologinė;
  • humanistinė pedagogika yra dialogas;
  • autoritarinei pedagogikai nereikalingi esminiai pedagoginio proceso komponentai: meilės, kūrybiškos kantrybės, pasitikėjimo, laisvo pasirinkimo, pažinimo ir bendravimo džiaugsmo, bendradarbiavimo ir t.t. principai;
  • humanistinė pedagogika šiuos principus vadina pradiniais;
  • autoritarinė pedagogika užsiima susiklosčiusios „masinės“ praktikos apibendrinimu, kurio rezultatus lyg mokslines vertybes grąžina į praktiką tolimesniam taikymui;
  • humanistinė pedagogika eina kūrybos ir inovacijų keliu, todėl jai svetimas konservatyvumas;
  • aksiominis tradicinės pedagogikos pamatas yra empirinis materializmas su „paveldimumo“ ir „aplinkos“ sąvokomis;
  • klasikinės pedagogikos pamatas yra dvasinė substancija.

Suprantama, išvardintomis savybėmis dviejų pedagoginio mąstymo ir ugdymo praktikų skirtumai neužsibaigia. Girdime ir skaitome, kaip kartais humanistinės pedagogikos sampratą bandoma neigti remiantis naivia logika, esą pedagogika negali būti nehumaniška, nes ji skirta būsimoms kartoms. Išties autoritarinės pedagogikos tikslai išoriškai yra humaniški: jie atspindi visuomenės ir valstybės rūpestį vaikais. Vis dėlto tikrai humanistinė pedagogika atpažįstama ne tik iš tikslų ir uždavinių, kuriuos privalu pasiekti ilgo pedagoginio proceso pabaigoje, bet iš priemonių, kuriomis tų tikslų yra siekiama (visur paryškino autorius). Autoritarinės pedagogikos priemonės yra paremtos jėga, prievartinės, sutvarkytos „bizūno ir meduolio“ principu; humanistinės pedagogikos esminė priemonė tikslui pasiekti yra bendravimas, kuris teikia vaikams kasdienį džiaugsmą, stiprina jų asmenybę, dovanoja jiems pasirinkimo laisvę, įžiebia bendradarbiavimą.

Didelės žalos vaikams pridaryti gali pedagogika, galvojanti, kad tikslas pateisina priemones. Vaikas yra Gamtos dalelytė, ir jame tęsia tobulėjimą pati Gamta. Bet autoritarinė pedagogika, nesiskaitydama su Vaiko prigimtine visuma, kuria jam ekologiškai nešvarų, užterštą procesą, pilną tokių „atliekų“, kaip susierzinimas, nepasitenkinimas, grubumas, stresai, orumo pažeminimas, riksmai, bausmės ir pan. O klasikinė pedagogika skelbia gamtą atitinkantį, džiaugsmingą ir sėkmingą ugdymo principą; ji profilaktiška Vaiko sveikatos požiūriu, nes vadovaujasi teiginiu: „Sveika dvasia formuoja sveiką kūną“.

Klasikinis (humanistinis) pedagoginis mąstymas, kurio taikomasis aspektas yra geriausi pedagoginiai mokymai ir įvairios, jį atitinkančios, ugdymo sistemos, yra Pedagoginės Išminties Taurės nešėjas. Šios Taurės turinys, tūkstantmečiais po lašelį kauptas, yra ne istorijos, bet ateities turtas. Dabar Pedagoginės Išminties Taurė atiteko mums (šiuolaikinės kartos mokytojams). Iš jos mes galime semtis išminties tiek, kiek pajėgiame, ir praturtinti ją galime tiek, kiek mūsų kūryba pajėgia praverti naujus vartus. O mūsų išauklėtoji karta kilsterės visuomenę ant naujos evoliucinės pakopos, praturtins ją naujomis dvasinėmis ir dorinėmis bei kultūros ir mokslo vertybėmis.

Tą ateitį kuria mokytojas.

Humanistinė pedagogika yra lobis kryptingam mokytojui, tokiam, kuris tikslingai ugdo savo paties dvasingumą, taip būtiną jo profesijai: meilę ir gerumą, kūrybiškumą ir naujumą, intuiciją ir išmintį, optimizmą ir kantrybę, narsumą ir ištikimybę, mokytojystės didingumo suvokimą ir kuklumą. Humanistinė pedagogika nepasibels į tūžmingo žmogaus širdį, pikto arba abejingo žmogaus, nes nepriimtini jam bus Gyvenimo Mokyklos postulatai.

Gyvenimo Mokyklos mokytojas nuolat rūpinasi savo sąmonės plėtra, gilina humanistinės pedagogikos pagrindų suvokimą, apmąsto Gyvenimo Mokyklos Traktato šaltinius. Traktate gausiai naudojamos mintys ir idėjos iš įvairiausių šaltinių, svarbiausi jų yra šie: Pasaulio Religiniai Mokymai, Aukšti dvasiniai ir filosofiniai mokymai, pasaulio pedagogikos klasikų Mokymai, šiuolaikinių autorių – filosofų, psichologų, pedagogų, rašytojų, mokslininkų – veikalai. Šie šaltiniai sisteminami daugiatomėje „Humanistinės Pedagogikos Antologijoje“, kuri leidžiama mokytojų kūrybiškumui skatinti“.