Apie širdį

Šalva Amonašvilis
APIE ŠIRDĮ
Kelios ištraukos iš knygos „Ką be širdies suprasime“

Malda
Viešpatie!
Duok man širdį
paprastą,
romią,
atvirą,
tikinčią,
mylinčią,
dosnią –
Tavęs, Maloningojo,
Vertą buveinę!

Joanas, šventasis teisuolis iš Kronštato

Brangus Kolega!
Mąstau apie Širdį,
apie Širdies Karalystę,
apie Širdžių Sąjungą.

Švietimo pasaulis ir apskritai visuomenė kenčia dėl širdies nepakankamumo, dėl beširdiškumo.
Be Širdies gaivos pedagoginis sodas vysta ir džiūsta.
Pedagoginė sąmonė klaidžioja trimačio mokslo labirintuose, mokslo, kuriam Širdies samprata – tuščias garsas.

Visų saulių Saulė yra Širdis. Bet ji nubrukta po švietimo koridorių kilimais.
Ji paslėpta už stendų ir iškabų, garsiai bylojančių apie švietimą.

Širdis – aukščiausiasis gėris, tačiau sumenkintas minios, kuriai “duona ir žaidimai” svarbiau už Širdį.
Širdis – tai žmogaus orumas, bet aikštėse ir gatvėse jį parduoda rinkos kainomis.

<…>

Mes dalyvavome grandioziniame eksperimente, bet jis baigėsi nesėkmingai.
Mes buvome pasiekę tokį lygį, „auklėdami“ jaunąją kartą, kad jos neišauklėjome. 

Mes energingai ugdėme tautų draugystę.
Kur ji – tautų draugystė? Kodėl mūsų pastangos atnešė tik blogį?

Mes ugdėme patriotiškumą ir internacionalizmą.
Bet kodėl taip maža tikrų patriotų, o kalbančių apie patriotizmą tiek daug? Ir kur tie broliškos pagalbos jausmai, ir kodėl vis daugėja abejingumo ir kurtumo?

Mes ugdėme sąžiningumą ir dorovę.
Bet aplink įsigali amoralumas, o iš sąžiningumo tyčiojamasi. Vertinamas godumas.

Bet sieloje užsilikusius Šviesos spindulėlius daugelis lengvai maino į maišus, pilnus tamsos.
Mes buvome įsitikinę, kad auklėjame gerai.
Tik ar tai buvo auklėjimas, jeigu mes nė žinoti nežinojome, o ir žinoti nenorėjome apie tą pamatą, kuriuo grindžiamas ugdymas?

Dorovės Šventyklą mes statėme ne ant Širdies tvirtybės, bet ant sąmonės smėlio. Lygiai kaip žmogus, kuris ne ant uolos, bet ant smėlio statė savo namą, ir „ėmė lyti, ir išsiliejo upės, ir sukilo vėjai, ir užgulė tą namą, ir griuvo jis, ir griūtis buvo didelė“.

Mes buvome praradę sąvoką Širdis.
Bet ne vien mes.
Sąvoka Širdis buvo svetima, nemoksliška, nereali, nemateriali ir psichologijai, ir filosofijai, ir visiems mokslams. Visų mūsų gyvenimo sanklodai ji buvo nereikalinga sąvoka.
Kaip mums nesinori griežtai save teisti! Tačiau taip buvo. 

<…> 

Širdis daugialypė, bet jos įvairumas pasireiškia priešybėmis. 

Yra Širdis gera. Yra Širdis pikta.
Yra Širdis mylinti. Yra Širdis neapkenčianti.
Yra Širdis atjaučianti. Yra Širdis kurčia.
Yra Širdis karšta. Yra Širdis šalta.
Yra Širdis dosni. Yra Širdis šykšti.
Yra Širdis kurianti. Yra Širdis griaunanti.
Yra Širdis akyla. Yra Širdis akla.
Yra Širdis liepsnojanti. Yra Širdis užgesusi.
Yra Širdis šviesi. Yra Širdis tamsi.
Yra Širdis švari. Yra Širdis purvina.
Yra Širdis skaisti. Yra Širdis, įklimpusi nedorybėse. 

Amžių Išmintis skelbia:
“Geras žmogus iš gerosios savo Širdies saugyklos iškelia gėrį. Piktas žmogus iš blogosios savo Širdies saugyklos iškelia blogį. Lūpos kalba tai, kuo Širdis pertekusi”.
<…>
Sakoma: “Reikia Širdį laikyti atvirą ir Dangui, ir Žemei”.
Tokia atvira Širdis yra mano draugo Kalbininko (čia ir toliau paryškino vert.).
Širdies kalba yra Kūrėjo kvėpavimas.
Mokydamasis pats, Kalbininkas ir savo mokinius moko tos vienintelės aukštajam bendravimui skirtos kalbos, moko bendrauti su žmonėmis iš Širdies į Širdį. Moko laikyti Širdį švarią.
Mano draugas Kalbininkas savo mokinius paverčia Širdies kūrybinės laboratorijos bendradarbiais ir skatina juos tyrinėti Širdies kalbos simfoniją, dvasios muziką, kalbos atspalvius, kalbos grožį ir atgaivą. Padeda jiems suvokti, kiek psichinės ugnies, liepsnos, nuspalvinančios kalbą, prateka nervais.
Jis stato savo Širdies Šventovę ir mokinius moko, kad jie irgi statytųsi savo Širdies Šventoves.
Kalba yra toje Šventovėje skambanti dvasios muzika.
Be Širdies – ką pasakysime?
Be Širdies – ką perskaitysime?
Be Širdies – kaip gyvensime? 

Atvira Dangui ir Žemei mano draugo Fiziko Širdis.
Visata yra viena milžiniška Saulė – Širdis, ir mes su savo saulėtomis širdimis gyvename joje.
Mano draugas Fizikas suvokia pats< ir savo mokiniams padeda suvokti, kad Saulė yra magnetas, o jos traukos dėsnis – traukti į save panašius.
Ir nėra nieko tikslesnio už Širdies plakimą.
Viršesnė už regimąją šviesą yra neregimoji Šviesa, kurią spinduliuoja Širdis, ir ji greičiau už fizinę šviesą apglėbia, apskrieja žemės rutulį, pasiekia Tolimus Pasaulius. Širdies Šviesa yra sidabro gija, surišanti Širdį su Kosmosu.
Viršesnė už įprastinę šilumą yra Širdies šiluma, ir ji veikia kaip Palaima, sutaurinanti pasaulį aplink save ir pasaulį toli nuo savęs.
Viršesnė už visokias fizines energijas yra psichinė energija, kurią Širdis pajaučia ir išreiškia kaip Meilės energiją, Tikėjimo ir Vilties energiją, Gerumo energiją. Tai yra Pirmapradė Energija, nukreipta į kūrybą. Tačiau pikta Širdis gali ją paversti labiausiai griaunančia jėga.
Viršesnis už fizinį pasaulį yra Subtilusis Pasaulis, Dvasinis Pasaulis, kurio esmę pažįsta Širdis ir kurį suvokiame per jausminį žinojimą, per savo Dvasią.
Pasaulis kuriamas Širdimi.
Pasaulis tvarkomas Širdimi.
Pasaulis apšviečiamas ir sušildomas Širdimi. 

Mano draugas Biologas taip pat moko iš Širdies.
Jis drovisi vadinti Širdį “raumenų maišeliu” ir vadina gyvybės Šaltiniu, organizmo Saule.
Širdyje slypi gyvybės paslaptis.
Be Širdies organizmas gyventi negali.
Viršesnis už biologinį gyvenimą yra dvasinis gyvenimas, ir jis vyksta žmogaus Širdyje.
Viršesnė biologinę medžiagų apykaitą yra dvasinių medžiagų apykaita, kurią reguliuoja Širdis, bendraudama su kitų žmonių širdimis.
Širdis maitina planetą tyrumu pritraukdama kosmines energijas ir išdalindama jas visam Žemės rutuliui.
Geros žmonių širdys savo meilės energijomis dalyvauja didingoje žūtbūtinėje kovoje už gyvybės Žemėje išsaugojimą ir vystymąsi.
Širdis stovi Žmonijos evoliucijos sargyboje, ji saugo evoliucijos kelią.
Širdies Ritmas – gyvybės pulsas.
Širdies Dūžiai – gyvybės džiaugsmas.
Širdies Malda – gyvybės sergėtoja.
Širdies Ugnis – gyvybės galia. 

Dangui atverta mano draugo Muziko Širdis.
Viršesnė už žemišką muziką joje skamba Sferų Muzika, gaudžia erdvės stygos ir varpai.
Gražiausios gėlės auga prie Šventyklų, kur pilna muzikos ir darniai skamba balsai.
Žmogus yra Širdies Šventovė.
Iš Šventovės varpinės nenuilstamai ir ritmingai aidi Didysis Gyvenimo Gausmas – Širdies dūžiai.
Nėra puikesnio ir subtilesnio muzikos garso ir ritmo už Širdies garsą ir ritmą.
Širdis siunčia kvietimus susivienyti tiems, kurių Širdį patraukė Sferų Muzika. Veržlių Širdžių sąskambis sukuria aplink Šventovę Dvasios Muziką ir skleidžia   Palaimą į erdvę.
Dvasios Muzika išvalo planetą nuo grubaus triukšmo ir kakofonijos, ir bjaurastį pakreipia grožio link.
Širdies Muzika skaidrina Dvasią.
Širdies Muzika taurina būdą.
Širdies Muzika skatina vienytis.
Širdies Muzika priartina Aukštuosius Pasaulius. 

Mano draugas Istorikas taip pat moko iš Širdies.
Žmonijos istorija yra Širdies gyvenimas.
Širdies Įstatymo įtvirtinimas vyksta per žmonijos vystymosi tūkstantmečius.
Širdies Mokymas yra mokymas apie reiškinių priežastis.
Kiek grožio sugriauta todėl, kad nebuvo pažinta Širdies Šventovė!
Mano draugas Istorikas mokiniams padeda save įsivaizduoti tokius kaip didvyriai, kad turėdami prieš akis ryškius jų žygius ir pasiaukojimą, mokiniai išbandytų savo Širdį ir įsitikintų, kad galia laimėti slepiasi Širdyje.
Jis atverčia Išminties Knygas ir savo mokinių Širdis pripildo Šviesos:
“Nėra praeities, yra Ateities Šviesa, ja remkitės”.
“Būtinos kliūtys ir gebėjimas jas įveikti”.
“Palaimingos kliūtys, kuruios užgrūdina dvasią”.
“Tyrinėkite žmonijos istoriją ir įsitikinsite, kad visa, kas didinga, buvo sukurta nepalankiomis sąlygomis“.
“Istoriją kuria gyvenimą tvarkantys Hierarchai”.
“Kas kankinasi dėl žemiškų dalykų, tas atsakymo dėl Dangiškų negaus”.
Nugali Širdis.
Širdis žino:
Aukščiau dangaus yra Dangus.
Aukščiau istorijos yra Istorija.
Aukščiau didvyrių yra Didvyriai.
Aukščiau žemiškų sprendimų yra Dangaus sprendimas.
Aukščiau gyvenimo yra Gyvenimas. 

Mano draugo Kūno Kultūros mokytojo Širdis yra nušvitusi.
Kūnas – sielos instrumentas ir Širdies buveinė.
Sveiką kūną kuria sveika Dvasia.
Kūnas, kurio penas – aukšti Širdies polėkiai, keičiasi ir subtilėja.
Tikrasis kūno grožis pareina nuo sielos ir Širdies grožio.
Ar įmanoma įsivaizduoti, kaip atrodytų žmonija, jei visi žmonės būtų sveiko kūno, bet tūžmingos širdies?
Tai būtų tamsos puota.
Kol Širdis nenuskaidrės, tol neišnyks ligos ir negalios. Negalima leisti, kad stipraus kūno žmonės veęlnių apsėstomis Širdimis keltų pasauliuose siaubą.
Ar sunku atsikratyti mažų pragaištingų įpročius, nuodijančių kūną? Ar sunku tyrai užlaikyti Širdį?
Kūnas – Širdies žygdarbiui.
Kūnas – darbo iškilmei.
Kūnas – Dvasios valios įtvirtinimui.
Kūnas – gyvenimo džiaugsmams.
Širdis – kūno vedlys.

Mano draugas Matematikas šypsosi iš Širdies.
Matematika – skaičių simfonija.
Aukštoji matematika – iš Aukštųjų Pasaulių, iš Pasaulių Tolimų, iš Subtilaus Pasaulio.
Štai suglausti delnai – tartum Širdis.
Joje visas Kosmosas su visais pasauliais, joje visa matematinė Pasaulėdaros paslaptis, Trejybės paslaptis, septyneriopumo paslaptis, dešimteriopumo paslaptis. Nulio, kuris yra Asoliučiai Viskas arba Absoliučiai Niekas, paslaptis.
Kas suvoks Begalybę?
Kas įtikės Amžinybę?
Kas sutalpins bendramatiškumą?
Kas paaiškins Harmoniją?
Matematikos ištakos – jausminiame Širdies žinojime.

Kolega, o Jūsų Širdis taip pat atvira ir Dangui, ir Žemei?
Nejaugi sakysite, kad Jūsų Širdžiai jau per vėlu keistis?
Tuomet štai ką aš Jums papasakosiu
Sukūrė Dievas žmones, davė žodžius jų bendravimui ir mąstymui, apgyvendino derlingoje kalnų papėdės lygumoje, kievienam padovanojo ilgą amžių ir ėmė stebėti: kaip jie sieks tobulėti.
Laikas ėjo, bet žmonės netobulėjo.
Iš savo kaimo jie nė žingsnio nežengė, ir į Kalnus jie nelipo. Akių jie į Dangų nekėlė ir į Širdį nepažvelgdavo.
Taip ir paseno.
Nutarė Kūrėjas išsiaiškinti: kas atsitiko?
Pasivertė Jis žmogumi ir atėjo pas juos kaip keliauninkas.
Prieš saulėlydį susirinko žmonės aikštėje su keliauninku pasišnekėti.
Papasakojo jis, koks gyvenimas už horizonto ir pasiūlė:
– Norite, nuvesiu Jus tenai, ir patys pamatysite, kaip ten žmonės gyvena?
– Ech,- atsakė jie liūdnai,- vėlu, mes jau pasenome…
– Tuomet eime su manimi į Kalnus, pažvelgsime į pasaulį nuo viršūnės!
– Ech, – atsiduso jie, – vėlu jau, nebėra jėgų…
– Pažiūrėkite į Dangų, – pasakė jiems keliauninkas, – ir aš papasakosiu jums apie gyvenimą Dangaus Karalystėje!
O jie vėl atsakė:
– Per vėlu, mūsų protas nebesupras tavo pasakojimo…
Nuliūdo kaliauninkas. Panoro pralinksminti žmones.
– Padainuokime! – pasakė jis buvo beužvedąs dainą, bet žmonės pasrebėjo, kad saulė jau nusileidusi.
– Vėlu jau, – tarė jie, – laikas miegoti… – Ir išsivaikščiojo po trobas.
Keliauninkas jiems pavymui suriko:
– Žmonės, niekada nebūna vėlu ko nors siekti, nes gyvenimas beribis ir amžinas!
Bet kviečiami jie neatsiliepė.
Tada pasakė sau Kūrėjas:
– Nagi atimsiu aš iš žmonių visus apribojančius žodžius: “vėlu”, “negalima”, “neįmanoma”, “per toli”, “per aukštai”, “per sunku”, “nesuprasime”, ir jų Širdyse įdiegsiu begalybės džiaugsmą. Gal būt supras jie Mano nuostatus: niekas niekada ne per vėlu, nes pabaigos nebūna – vien tik pradžia!
Taip Jis ir padarė. Ir sulaukė ryto.
Ar žmonės pasikeis, ar eis su Juo į Kalnus?
Kolega, skubėkite atverti Širdį ir Dangui, ir Žemei!
“Be Kokybės kur nueisime?
Be Širdies ką suprasime?
Be Grožio ko pasieksime?”
<…>
Žmonijos išsigelbėjimas ateis suvokus Širdį.
Ar šis kvietimas taip ir liks balsu tyruose?
<…>  

Brangus Kolega!
Mano šauksmas gelbėti Širdį sklinda iš jausminio žinojimo gelmių ir akivaizdžių baisybių.
Visa, kas žmogaus ir žmonijos buvo sukurta, dabar kuriama ir bus sukurta be Širdies, pakenks žmonėms, pragaišins juos ir mus visus.
Visa, kas žmogaus ir žmonijos buvo sukurta, dabar kuriama ir bus sukurta vedant Širdžiai, bus naudinga žmonėms, išgelbės juos, amžiams liks su mumis.
Nes tik Širdis žino Dangaus Teisingumą.
Mokymas, į kurį Mokytojas nededa Širdies, yra žmonijos nesantaika ir pražūtis.
Mokymas, į kurį Mokytojas deda Širdį, yra žmonijos gėris ir kilimas aukštyn.
Reikia auklėti Širdį ir sutaurinti jos jausmus, kurių energija neišmatuojama.
Išauklėta Širdis bus dorovinga, nes jos atrama – nušvitęs Širdyje dvasingumas.
Auklėjimo be Širdies nėra.
Nėra nieko – nei meilės artimui, nei patriotizmo, nei pakantos, nei atjautos, nei pagarbos, nei laisvės, nei teisingumo, nei pareigos, nei tikėjimo, nei harmonijos… Be Širdies tvirtybės ir be Dvasios tvirtybės, viskas bus statoma kaip ant smėlio.
Kalbėti apie bendražmogiškųjų vertybių ugdymą neturint omeny Širdies – tai tų vertybių neišmanymas.
Leisiu sau priminti Jums, brangus Kolega, Didžio Mokslininko Išmintį:
“Žinios nedoro žmogaus rankose – tai nelyginant kardas bepročio rankose”.
Liaukimės, nebestumkime nuostabaus savo jaunimo į tokią beprotystę.
Švietimui trūksta Širdies.
Kas šią spragą užpildys?
Mūsų tik trys: Jūs, Mes ir Jie.
Ko gi reikia dar?
Reikia, kad Mokytojų Širdys susijungtų“.