Apie vaiko prigimtines galias

Šalva Amonašvilis
APIE VAIKO PRIGIMTINES JĖGAS

Knygos
„Gyvenimo Mokykla. Traktatas apie pradinę ugdymo pakopą, grindžiamą humanistinės individualios pedagogikos principais“
V skyrius

 

 

Autoritarinis pedagoginis mąstymas skelbia principą, kad pedagoginiame procese turi būti atsižvelgiama į vaikų psichologines ypatybes. Iš šių „ypatybių“ išrenkamos tos, kurios kaip tik ir atitinka autoritarinį mokymo ir auklėjimo stilių: mokėti dėmesingai klausytis, įsidėmėti, gavus pavyzdį mąstyti ir dirbti savarankiškai, sugebėti atpasakoti, kas išmokta, paklusti nustatytoms tvarkos taisyklėms, turėti atsakomybės ir pareigos jausmą ir t.t. Suprantama, pačios savaime šios psichologinės savybės, kuriomis paremtas mokymas ir auklėjimas, kai atsižvelgiama į jų kokybę ir jos kryptingai lavinamos, yra labai reikšmingos žmogaus veiklai. Bet reikia pripažinti, kad autoritarinis pedagoginis procesas šių savybių laikosi tam, kad užtikrintų savo gerovę, nes be šių psichinių jėgų jo funkcionavimas yra neįmanomas.

Tačiau svarbiausia, kad be visų šių savybių vidinės vienovės, be natūralaus jų motyvacijos šaltinio neįmanoma suvokti Vaiko visumos (visur paryškino knygos autorius).

Humanistinio individualus ugdymo proceso pamatas yra Vaiko Prigimties visuma. Svarbu ne paskirus Vaiko ypatumus surašinėti, bet stebėti bendrą Vaiko Prigimties kitimą.

 

Nuo pat pradėjimo ir dar ilgai po gimimo Gamtos galia Vaiko esybę daro vis žmoniškesnę ir kultūringesnę. Vaikas auga pagal Gamtos dėsnius, pagal jos kalendorinį planą. Iš Gamtos gauta prigimtis vystosi įgydama vienintelio ir nepakartojamo konkretaus Vaiko bruožus, įgydama jam suteiktąją formą ir kaupdama reikalingus resursus. Tas Vaiko prigimties vystymasis pasireiškia per jėgas, kurias mes vadiname stichinėmis aistromis. Jos stichiškos todėl, kad „užpuola“ Vaiką netikėtai ir „pagriebia jį į nelaisvę“; aistros todėl, kad Vaikas pats jų trokšta, nori būti jų pagautas ir, būdamas savo aistrų nelaisvėje, jaučiasi laisvas. Čia svarbiausia tai, kad būtent stichinių aistrų reiškimasis išryškina turtingą Vaiko prigimtį.

Humanistinė individuali pedagogika teigia, kad vidinė psichinė energija, vidinė ugnis, kurią Vaikui davė Gamta, pasireiškia kaip trys Vaiko pagrindinės aistros (siekiai, stichiškas reiškimasis).

Pirmoji aistra
– tai aistra Tobulėti.

Dvasiškai, doriškai, protiškai, fiziškai (suprantama, ir kitais, mums žinomose ir nežinomose atžvilgiais) nesivystyti Vaikas negali. Mąstytojo brendimas – kaip judėjimas laike aukštyn vedančia linija, „vieneto ėjimas Vienio link“. „Stichinis“ siekimas vystytis yra natūrali Vaiko būsena: prigimtinės galimybės vystosi per prieštaravimus ir kliūtis. Savo aplinkoje Vaikas pats ieško sunkumų, kad juos įveiktų, nes tik šitaip jo prigimtinės galimybės subręs iki joms nustatytų ribų. Tas galingas vystymosi impulsas pagauna Vaiką kaip stichija, tuo ir paaiškinami jo išdykavimai, neprotingi, kartais net pavojingi prasimanymai. Tuo taip pat aiškinami dvasiniai ir pažintiniai Vaiko poreikiai. 

„Svarbiausias faktas, kurį patiriame dirbdami su vaikais, tai – vystymasis. Vaikas yra auganti ir besivystanti būtybė. Jis nepaliaujamai keičiasi. Todėl vystymosi procesas yra pirmas dalykas, kurį tenka suvokti, kai pradedi gilintis į vaiką“.

L.Vygotskis.
„Humanistinės Pedagogikos Antologija“. M., 1996.

Pedagoginė užduotis – sukurti būtinąjį medžiaginio erdvinio, dorinio socialinio ugdymo procesą, kuris suteiks pakankamai galimybių Vaiko vystymosi aistros patenkinimui; dar daugiau, šis procesas privalo būti pirmesnis nei kitų Vaiko savybių atsiradimas, kad tos savybės iš karto pasireikštų aktyviai. Taigi ugdymo procese svarbu ne vien konstatuoti šią Vaiko prigimties būseną, bet, į ją atsižvelgus, siūlyti protingas sąlygas jo daugialypei prigimčiai vystytis. Reikia pabrėžti, kad tobulėjama įveikiant sunkumus, ir tai yra Gamtos dėsnis. Čia ir slypi pedagoginė užduotis: ugdymo procese Vaikas turi nuolat susidurti su būtinybe įveikti įvairaus pobūdžio sunkumus, o tie sunkumai – atitikti jo individualias galimybes. Dar tenka pabrėžti, kad pradinukų (ir ikimokyklinukų) amžius yra pats palankiausias periodas tobulėti; vėliau aistra tobulinti prigimtines jėgas silpsta, ir tos, kurias per šį periodą apleisime, tobulumo ateityje nebepasieks arba, gal būt, net bus prarastos.

Antroji aistra
– tai aistra Suaugti.

Vaikas gimsta ne tam, kad vaiku pasiliktų, bet tam, kad suaugtų, visiškai subrandintų savo bendrąsias ir asmenines savybes bei jėgas, taptų kilnus, civilizuotas, dvasiškai turtingas, išmanantis ir išmanantis suaugęs žmogus, kad galėtų imtis darbų, kurių trokšta širdis. Vaikai nori tapti suaugusiais, nori būti žymiai augesni, negu yra. Tai matyti iš vaidybinių žaidimų, kai kiekvienas vaikas imasi suaugusio žmogaus „pareigų“. Iš pradžių aistra suaugti nepastebimai lydi aistrą tobulėti, bet tolydžio stiprėja ir ima daryti poveikį visoms Vaiko gyvenimo sferoms. Vaikystė nėra nerūpestingas sąstingis, auksinis laikas, kai niekuo nereikia rūpintis. Pati Prigimtis, kosminės jėgos neskatina tokio nerūpestingumo. Tikroji vaikystė yra sudėtingas, kartais varginantis augimo procesas. Aistra suaugti labai komplikuoja Vaiko ir suaugusiųjų santykius, ypač tada, kai suaugusieji nesupranta ir nepripažįsta šios Vaiko prigimtinės jėgos.

„Pagelbėti Vaikui ir jo bręstančių jėgų augimui – reiškia užtikrinti Vaikui džiugią, įdomią, emocionaliai sodrią vaikystę. Ir atvirkščiai: to augimo lėtinimas, suteikus Vaikui visišką laisvę pagal tariamą logiką, kad nevalia iš jo atimti vaikystės, – reiškia atimti iš jo tikrą vaikystės džiaugsmo patyrimą.

Š.Amonašvilis
„Pedagoginė simfonija“ 

Sustiprėjus šios aistros impulsams, Vaikas pradeda ieškoti atitinkamų sąlygų ir terpės tai aistrai realizuoti: jis ima mėgdžioti suaugusių žmonių elgesio apraiškas (dėl to, sakykime, iš mažens kyla potraukis rūkyti), ima ieškoti socialinės terpės, kuri jį vertina kaip suaugusį (dėl to, sakytume, įkliūvama į blogas kompanijas) ir t.t. Tačiau blogiems suaugusiųjų įpročiams ir neigiamam jų poveikiui Vaikas pasiduoda tada, kai tiesioginė artimiausia aplinka (giminės, mokytojai, draugai ir bendraklasiai) nesuteikia jam galimybės patenkinti savo prigimtinę aistrą, prieš kurią, kaip prieš stichiją, vienas pats jis yra bejėgis.

Aistra suaugti pirmiausiai patenkinama bendraujant su suaugusiais. Bendraudamas tik su vienmečiais to poreikio visiškai patenkinti Vaikas nepajėgia. Pradinukas stovi prie audringų aistros suaugti pasireiškimų slenksčio, todėl būtent šiame amžiaus tarpsnyje jis turi jausti gerą, taurinančią suaugusiųjų aplinką, pripažįstančią jam teisę į suaugimą, reginčią jame suaugusį žmogų, bendraujančią su juo kaip lygus su lygiu. Formulė „Tu dar mažas“ ir tą formulę atitinkantys santykiai, išreiškti atviromis, tai yra Vaikui suvokiamomis elgesio formomis, absoliučiai prieštarauja humanistinės pedagogikos esmei. Atvirkščiai, veiksmai, santykiai, priemonės ir apskritai visas bendravimas, grįsti formule „Tu juk didelis… Tu jau suaugęs“, kuria palankią atmosferą aktyviam suaugimo aistros pasireiškimui ir patenkinimui.

„Pagarba vaiko individualybei, pripažinimas vaiko teisės eiti „savo“ keliu – turėti savo skonį ir interesus, suvokti, kad sielos vidinė dinamika priešinasi visokiai prievartai, – visa tai šiuolaikinėje pedagogikoje taip sustiprina laisvės idėją, jog be jos įsivaizduoti auklėjimo neįmanoma“. 

Zenkovskis.
„Humanistinės Pedagogikos Antologija“. M., 2000.

Aistra suaugti – tai Gamtos garantas, kad ateityje Vaikas gali pasidaryti doras ir dvasiškai tyras, protingas, sąmoningas žmogumi, jaučiantis pareigą ir atsakomybę visuomenei. Tačiau ugdymo procesas turi būti aukštos kokybės, kad Gamtos garantas būtų veiksmingas. Taigi suaugusiems, kuriantiems šį procesą, keliami reikalavimai: su Vaiku bendrauti kaip su sau lygiu, nuolat pripažinti jo asmenybę, reikšti pasitikėjimą, jam patikėti suaugusiųjų darbus, bendrai darbuotis, skirti pareigų, kreiptis į jį užuojautos ir pritarimo.
Iš to išplaukia svarbiausias humanistinės individualios pedagogikos principas: norint, kad aistra suaugti (lygiai kaip ir kitos aistros) būtų patenkinama, pedagoginiai procesai turi tapti menu, padėsiančiu vaikui jaustis suaugusiu ten, kur jis dar visiškai vaikas, o ne suaugęs.

Kartais galvojama, kad pradinėse klasėse reikia kuo dažniau naudoti žaidimo elementus, nes vaikai mėgsta žaisti. Toks požiūris ypač paplitęs, kai kalbama apie pirmokus, apie šešiamečius. Bet juk vaikai mokyklinio gyvenimo trokšta visai ne tam, kad ten pratęstų savo žaidimus, o kad įsitvirtintų gyvenime kaip paūgėję. Būtent mokyklos norėjimas yra vienas iš aistros suaugti pasireiškimų. Ne per žaidimus vaikai turi būti mokomi, bet rimtai, atsakingai. Tai mokytojas privalo ugdymo procese žaisti ir savo vaidmenį atlikti taip grakščiai ir meistriškai, kas tame procese savo poreikį žaisti užmirštų vaikai.

Trečioji aistra
– tai aistra Laisvėti.

Nuo mažumės Vaikas išreiškia ją įvairiausiomis formomis ir būdais. Ypač smarkiai ji pastebima, kai jau dviejų trejų metų Vaikas stengiasi išsprūsti iš suaugusiųjų globos ir siekia įtvirtinti savo savarankiškumą – „Aš pats!“ Jeigu aistrą suaugti Vaikas įgyvendina bendraudamas ir todėl ieško suaugusio, kuris tą poreikį patenkintų, tai aistrą laisvėti jis taip pat realizuoja bendraudamas su suaugusiu, tačiau dabar jau nuo jo toldamas. Pirmuoju atveju jis būna suaugusiųjų įtakoje, o antruoju jis bando iš to poveikio ištrūkti, elgtis kaip jam norisi, arba net priešingai, negu suaugusieji reikalauja.

Vaikui nepatinka nuolatinė ir atvira suaugusiųjų globa, jis nekenčia draudimų, neklauso patarimų ir t.t. Dėl to, kad jis nori suaugti ir kad suaugusieji tos aistros nesupranta ir nepripažįsta, nuolat kyla konfliktai. Niuksinti, viską draudžianti pedagogika, visokios bausmės yra siekių suaugti ir laisvėti stabdymo rezultatas.

Suprantama, kad vaikams negalima leisti visko. Leidimas daryti viską gali pražūtingai pakreipti jų likimą. Bet privalu suprasti ir tai, kad vaikų negalima auginti viską draudžiančioje atmosferoje, negalima juos nuolat laikyti „savo rankose“, versti ir prievartauti prieš jų valią.

„Broliai, jūs pašaukti laisvei, tik kad ta laisvė nebūtų dingstis pataikauti kūnui; mylėdami tarnaukite vienas kitam“.

„Jėzus Kristus ir jo mokiniai“
„Humanistinės Pedagogikos Antologija“, M., 1996.

Aistrą laisvėti Vaikui davė Prigimtis. Tai Prigimtis nerimsta, tvirtėja, ieško galimybių parodyti įvairovę, siekti tobulumo ir neapsiriboti. Tai ne Vaikas išdykauja, o jo Prigimtis, ruošdama jėgas būsimiems skrydžiams. Suaugusiųjų rūpinimasis Vaiku yra skirtas ne tiek padėti toms Prigimties pastangoms, kiek atbukinti jos aistrą laisvėti. Žinoma, suaugusiųjų valdžia ir teisės padės jiems pajungti Vaiką savo reikalavimams, išmokys jį nepažeisti jų valios. Taip gimsta prievartinis ir autoritarinis auklėjimas šeimoje, taip vyksta autoritarinis pedagoginis procesas mokykloje, kur prievartos daugiau nei paskatinimų, draudimų daugiau nei leidimų, konfliktų ir kartėlio daugiau nei džiaugsmo ir bendrystės.

„Tik laisvė padeda ugdyti laisvę, tik bendrystė padeda ugdyti socialinę harmoniją ir bendrystę, tik demokratija padeda ugdyti demokratiją“.

Selestenas Frenė
Humanistinės Pedagogikos Antologija“, M., 1997

Aistra laisvėti turi savo unikalią, pedagogikos dar nesuvoktą, savybę. Mat Vaiko laisvę nedera suvokti kaip chaotišką nedraudžiamumą. Pačios dvasinės ir prigimtinės Vaiko substancijos siekia, taip sakant, laisvos nelaisvės. Tai aiškiai matyti, stebint vaidybinius žaidimus. Vaikas turi teisę laisvai (jausdamas norą) rinktis, kurį žaidimą žaisti, kokį vaidmenį sau pasiskirti. Jis turi teisę įsijungti į kolektyvinį žaidimą arba ne. Absoliučiai neįmanoma priversti žaisti, galima tik paskatinti. Bet jeigu į žaidimą jis įsijungia ir pasirenka sau vaidmenį, tai žino, kad privalės paklusti žaidimo taisyklėms, žaisti pagal taisykles. Kitaip vaikai išvys jį iš žaidimo, sakys: „Tu nemoki žaisti. Tu mums trukdai. Su tavimi žaisti neįdomu“. Taigi, pasitvirtina, kad Vaikas iš prigimties yra pasirengęs laisvai nelaisvei, nustatytai, įteisintai, bendruomenės apibrėžtai laisvei, kai kurių savo poreikių neatsakingo pasireiškimo susiaurinimui.

Vaikas sukaupia jėgų ir energijos tiek, kiek jis įveikia savo prigimtines aistras ir nuo jų išsivaduoja. Šiame procese išmintingas suaugusiųjų palaikymas ir pagalba atlieka ypatingą vaidmenį. Tiesa ta, kad Prigimtis gyva priešybėmis, o aistra, pasipriešinimas, pavojus – tai mokytojai. Mes įgyjame tiek jėgos, kiek jos įveikėme.

Reikia paminėti apie dar vieną objektyvų pedagoginio proceso dėsningumą: šis procesas visuomet puoselėja savyje būtinybę priversti Vaiką, tai yra suvaržyti Vaiko laisvę. Autoritarinis pedagoginis procesas prievartos dėsnį užakcentuoja, tačiau jis neišnyksta ir humanistinėje pedagogikoje. Nei ugdymo turinys, nei jo organizavimo formos, nei metodai, nei bendroji mokyklos tvarka ir kt. nepriklauso nuo Vaiko ir jo pageidavimų. Tai panašu į vaidybinio žaidimo taisykles: jas reikia priimti, joms reikia paklusti.

Humanistinis individualus pedagoginis procesas gali prievartos dėsnį niveliuoti, nes šiame procese atsiranda sąlygos išjudinti ir patenkinti, tobulinti ir realizuoti prigimtines Vaiko jėgas. O aistra laisvėti sukuria vaikui jausmą, kad jis gali pasirinkti laisvai.Beje, viena svarbiausių, kaip minėta, sąlygų yra sklandus, tobulas pedagoginių procesų vykdymas, taip pat bendravimas su Vaiku kaip su sau lygiu, meilė jam, tikėjimas jo galimybėmis, bendra kūryba ir bendras darbas, abipusė pagarba ir abipusis pareigingumas.

Kiekvienas vaikas, kaip vienintelis toks, be aprašytų bendrųjų prigimtinių jėgų, priklausomai nuo jo misijos ir kryptingumo, atsineša ir individualių – gabumų, talentų, galimybių, asmens savybių. Reikia suvokti tiesą, kad kiekvienas vaikas į žemišką gyvenimą ateina su jau turimu charakteriu. Žmogaus esmę galima pakylėti ir išaukštinti, tačiau pakeisti jos neįmanoma. Nekintančios Vaiko esmės atpažinimas yra raktas jo asmenybei suprasti