Gyvoji etika – HP pamatas

Šalva Amonašvilis

GYVOJI ETIKA –
HUMANISTINĖS PEDAGOGIKOS PAMATAS 

Ištraukos iš pranešimo, skaityto* tarptautinėje
visuomeninėje mokslinėje konferencijoje 1999 metais

<…> Neseniai aš perskaičiau unikalią knygą. Jos autorius – Klemensas Aleksandrietis. Jis, kaip ir daugelis krikščionybės tėvų, skelbė mintis ir idėjas, labai artimas Gyvajai Etikai. Ir kaipgi, atspėkite, vadinasi jo unikalioji knyga? Jos pavadinimas – “Pedagogas”. Iš tos knygos aš pirmąkart sužinojau, kad Naujajame Testamente dukart minimas žodis “pedagogas” – “vedantis vaiką”. Remiantis šiomis sąvokomis, remiantis tuo, kad jau Naujajame Testamente yra pedagogika, Klemensas Aleksandrietis pabandė pateikti savąjį ugdymo proceso suvokimą. Pirmuoju pedagogu jis vadina ne ką kitą, o patį Jėzų Kristų, – Jis yra pedagogas. O pirmasis pedagogikos vadovėlis Klemensui Aleksandriečiui yra būtent Naujasis Testamentas. Jėzuje Kristuje įžvelgęs didžiausią Pedagogą, Auklėtoją, žmonijos Mokytoją, jis čia pat pateikia tokius unikalius sąvokų “pedagogas”, “mokytojas”, “pedagogika” apibrėžimus, kad šiuolaikiniam mokslininkui nelieka nieko kito, kaip tik imti rašiklį ir visa tai nurašinėti, cituoti.

Vienok mes nuėjome visai kitu keliu. Mes nuskurdiname šių didingų sąvokų – pedagogas, pedagogika, mokytojas – gyvąjį turinį ir persunkiame tokiu skurdumu, tokia ribota materialistine mintimi, kad patys paskui atsiduriame užburtame rate. O rezultatas, – kad ant tokio mąstymo pamatų mes susikuriame ypač sudėtingą autoritarinę mokyklą. Vaikams dabartinėse mokyklose ypatingai sunku. Ir ne dėl to, kad mes negalėjome užtikrinti jiems gero gyvenimo, o todėl, kad mūsų ribotas materializmas trukdo mums pamatyti aukščiausią kiekvieno vaiko esmę.

O dabar aš norėčiau perteikti Jums kai kurias pedagogines išvadas, kurias padariau, skaitydamas Gyvąją Etiką.

Pirmoji – kaip mums suvokti žmogų. Juk vaikas yra žmogus. Mes jį vadiname vaiku, nes jis mažas, betgi jame jau pasėti jo būsimos asmenybės, jo likimo grūdai. Gyvoji Etika žmogų supranta kaip dviejų pasaulių – regimo ir neregimo – gyventoją, suvokia jį kaip dvasinę būtybę. Žmogus – į Dievą panašybė. Jam dovanota didinga teisė rinktis. Ir nuo pradžių pradžios jame įdiegtas religingumo jausmas, dvasingumo jausmas. O jeigu taip, tada čia ir yra pedagoginio mąstymo atskaitos taškas (čia ir toliau paryškino vert.). Bet koks tada turi būti mūsų požiūris į vaiką? Koks turi būti procesas, kurį vadiname ugdymu? Jeigu pats Kristus buvo pirmasis pedagogas, tai tuomet aš ir bet kuris kitas mokytojas – antras pedagogas po Kristaus. Koks aš turiu būti vaikams? Mūsų mokslas atsakymų į šiuos klausimus kol kas nepateikia. O mąstant pagal Gyvąją Etiką išeina, kad pedagogika nėra mokslas. Tai žymiai aukštesnė [sąmonės] forma, nes pati ji – pedagogika – yra gyvenimo kūrėja. Pedagoginis procesas kuria gyvenimą. Pedagogika yra kartu ir gyvenimas, ir sąmonė, kurianti gyvenimą… Tai aukščiausia [sąmonės] forma. Ji – visų mokslų motina. Būtent taip pedagogiką traktuoja Klemensas Aleksandrietis. Lygiai taip ją traktuoja ir Gyvoji Etika. Ir nė sykio aš ten neaptikau žodžių derinių “pedagogikos mokslas”, “mokslas, vadinamas pedagogika”. Nors ten kalbama apie įvairius mokslus, pedagogika tarsi nuošaliai laikosi.

Kita išvada, kuria aš norėčiau su jumis pasidalinti: mano požiūriu, pedagogika, po pirmapradės religinės sąmonės, yra sekantis žmonijos sąmonės pasireiškimas. Be to, tai aukščiausia žmogaus sąmonės kultūra. Ir kada man sako: aš ne mokytojas, aš ne pedagogas, aš nedirbu šioje sferoje, – man tai nesuprantama, nes niekas iš mūsų tiesiog negali nebūti pedagogas. Tai įgimtas mūsų sielos jausmas. Mūsų siela turi įpareigojimą būti tėvu, būti motina. O jeigu taip, tai nuo pradžių pradžios mes turime savyje ir visuotinę pedagoginę išmintį. Tai reiškia, kad kiekvienas, kuris dabar sėdi šioje salėje, kiekvienas, kuris jau gyvena ir kiekvienas, kuris dar gims, – kiekvienas yra pedagogas. Skirtingo laipsnio, skirtingo lygmens, įvairiausių pašaukimų, tačiau kiekvienas iš mūsų esame tik pedagogas. Šia prasme pedagogika yra aukščiausia bendražmogiškosios kultūros bei mąstymo forma, aukščiausia žmogiškosios sąmonės forma.

Iš to ir trečioji išvada: mokslai, bet kuris atskiras mokslas, tiesiog yra kelias ir būdas mūsų pedagoginių ketinimų realizavimui. Suprantama, kad aš nenoriu užgauti čia esančių fizikų, matematikų, chemikų, biologų, filosofų ir taip toliau… Gal kuris sakys: “Ir kas yra ta pedagogika? Ji minta mūsų energijomis, mūsų išvadomis”. Ne, yra ne taip. Nes bet kuris bet kurio mokslo atstovas pirmiausiai yra pedagogikos kūrinys, ir tik po to – savo mokslo kūrėjas.

Grašio bus vertas bet kuris mokslas, jeigu jis žmoguje žmogaus nekurs. Kam mums matematika? Tam, kad taptume geresni. Kam mums chemija, fizika? Kad taptume geresni. Vadinasi, bet kuris mokslas, kartoju, yra kelias žmogui kurti. Nereikia dėl mokslo paaukoti žmogų – pats mokslas yra aukojamas sielos kilimui, žmonių dvasingumo ugdymui. O čia ir vėl kyla problema. Kaipgi tuomet mums – mokytojams, auklėtojams, mąstytojams – šioje sferoje veikti? Koks turi būti ugdymo procesas? Kaip mums tuos mokslus perteikti? Gal būt, po senovei, kaip tai dabar ir daroma, toliau aukoti vaikų likimus, stengiantis įtikti kažkokiems tai pažymiams, ir mūsų santykius su vaikais grįsti tuo, kad kažkuris jų šiandien nežino to, kitko ir t.t.? O gal visai kitaip turime tvarkytis? Nes, kartoju, ne mokslas yra fetišas, bet, vaizdžiai sakant, fetišas yra žmogus, jo siela, vardan kurios jis ir gimsta šioje žemėje. Nes į šį pasaulį mes atėjome ne tam, kad mokslus įsisavintume, bet kad padedant mokslams taptume subtilesni, kad tobulintume savo dvasinį pasaulį. O jeigu moksle mes ir atrandame ką nors naujo, tai vėlgi tik tam, kad taptume geresni.

Štai tokias išvadas aš padariau, skaitydamas Gyvąją Etiką.

Dar norėčiau trumpai pasakyti dėl pedagogikos šaltinių: kuo ji remiasi? Dabar tradicinis mokslas savo šaltinių ieško praktikoje. O jeigu praktika bloga? O jeigu praktika absurdiška? O jeigu ji prieštarauja vaiko prigimčiai, žudo jį, žaloja jį? O mes juk tokį žudantį procesą apibendriname, suformuluojame kaip dėsningumą, o po to primetame mokytojams, kad jie veiktų pagal tą iškreiptą realybės sampratą. Šitaip, kartoju, ir atsiranda tokia sudėtinga mokykla. Kartais net galvoju: ar reikia mūsų vaikus patikėti tokiai mokyklai? Deja, kitos išeities nėra. Vienok mes privalome žinoti: ir mokykla ne visada, ir, toli gražu, ne kiekvienas mokytojas tampa vaiko kilimo laiptais.

Ir vėlgi, remdamasis Gyvąja Etika, aš įžvelgiu tokius pedagogikos šaltinius. Pirmas, tai išmintis – svarbiausias pedagoginio mąstymo, pedagoginės sąmonės šaltinis. Tai bendražmogiškoji išmintis, religinė išmintis, didžiųjų mąstytojų išmintis, pačios Gyvosios Etikos išmintis. Ir jeigu mokytojas kaupia tą išmintį, tai jo praktika ir be taip vadinamojo pedagogikos mokslo tampa graži, daili, gera, jautri, kūrybiška… Bet, aišku, kažkas gali perskaityti ir visas knygas, pradedant Platonu ir Konfucijumi, baigiant Komenskiu, Suchomlinskiu, tačiau, nors ten ir daug gėrio, jis nieko nesupras, nes jo širdis sugrubusi.

Ir todėl antras šaltinis – širdis. Ne šiaip sau viena didinga knyga yra pašvęsta būtent širdies suvokimui. Širdis yra ne tik fizinis organas, tai pirmiausiai dvasinis organas; organas, kuris mus sujungia su aukštaisias pasauliais. <…>

Mokytojo įsitikinimai, mokytojo tikėjimas,kiekvieno mūsų tikėjimas taip pat yra šaltinis. Kuo tikime – tokia pedagogika mūmyse ir gimsta. Ko siekiame – taip ir auklėjame šeimoje, auklėjame mokykloje. Tai reiškia, kad mūsų tikėjimas ir apsprendžia tas konkrečias formas ir būdus, su kuriais mes einame pas vaikus. Visa tai kalbu todėl, kad pedagogika – aukščiausia forma, kurios šaltiniai yra aukštosios vertybės, bet jokiu būdu ne mūsų absurdiška praktika, iš kurios jokios aukštosios vertybės negimsta.

Visas šias mintis, visas šias užuominas man patvirtina ir pagrindinės pedagogikos sąvokos. Tose sąvokose glūdi aukščiausia išmintis. Ne kartą iš šios tribūnos man teko apie tai kalbėti, todėl neišsiplėsiu, visas jas analizuodamas, o tik išvardinsiu.

Mokykla – tai yra sielos kilimo, žmogaus dvasingumo laiptai, o ne “mokymo auklėjimo įstaiga” (čia ir toliau – kursyvas autoriaus; vert.). Šie laiptai yra pačiame mokytojuje, jis ir yra mokykla. Kaip žmogus yra Kristaus šventovė, taip ir mokytojas yra mokykla. Jeigu aš, mokytojas, neateisiu į pastatą, kuris yra vadinamas mokykla, mokyklos ten ir nebus. Tai aš, mokytojas, esu tie laiptai ir mokykla. Pati sąvoka mokytojas reiškia šviesos nešėją. Todėl mokinys – siela, ieškanti šviesos. O auklėjimas? Geresnės traktuotės, negu Gyvojoje Etikoje, mes niekur nerasime: tai vaiko sielos maitinimas viskuo, kas geriausia. <…> Pamoka – mano likimas, kurį nuskaidrina šviesa, o šviesą atneša mokytojas. Esame nesupratę dar vienos didingos sąvokos. Ją labai dažnai vartojame, bet ją taip toli nubloškėme nuo tikrosios mokyklos sampratos, kad ji prarado bet kokią vertę. Ši sąvoka – švietimas (rus. prosveščenije; vert.), kitaip praskaidrinimas (rus. prosvetlenije; vert.). Koks mokytojas, išėjęs iš pamokos, sakys: šiandien aš skaidrinau savo vaikus, šviečiau jiems, ugdžiau? Bet juk ne. – Šiandien klausinėjau, rašiau pažymius, liepiau rašyti kontrolinį, parodžiau jiems, kaip dera elgtis, kažkurį nubaudžiau, kažkurį paskatinau ir t.t. Tačiau tai, kad mokytojas šviesina, skaidrina vaiko sielą, – tai yra dingę. Šitaip ir atsiranda pedagogika, viena autoritarinė, o kita – didžiai humaniška. Bet jei autoritarinę pedagogiką mes gerai pažįstame, ten jau viskas rafinuota – ir principai, ir būdai, ir metodai ir t.t., tai naujoje pedagogikoje mums daug neaiškumų. Kuriuo keliu šiandien mums eiti? Ar tuo keliu, kuris dar nepramintas, ar gal pasiliksime ten, kur viskas lengva? Daugeliui šiandien kyla tokie klausimai…<…>

Ryšium su tuo noriu parodyti jums knygą, kuri išleista visai neseniai. Tai mūsų humanistinės pedagogikos Antologijos knyga “Gyvoji Etika”. Suprantama, niekuo aš jūsų nenustebinsiu, nes knygos apie Gyvąją Etiką dabar dažnai išleidžiamos. Galiu tik viena pasakyti: pirma, čia rasite puikią, ypač subtilią Liudmilos Vasiljevnos Šapošnikovos pratarmę, o antra, yra Švietimo ministerijos nutarimas**, išsiuntinėtas visoms institucijoms (aukštosioms ir profesinėms pedagoginėms mokykloms, švietimo valdyboms), kuriame sakoma, kad “Humanistinės pedagogikos Antologija” – visi jos tomai, tarp jų ir “Gyvoji Etika”, – rekomenduojama kaip mokymo priemonė aukštųjų ir profesinių pedagoginių mokyklų studentams. Tuo būdu ši knyga, tiksliau, Gyvosios Etikos Mokymas, tampa oficialia studentų literatūra. <…>

Iš rusų kalbos vertė
Irena Stulpinienė


———————-    

* Ш.А.Амонашвили. Живая Этика – основа гуманной педагогики. // В сборнике: Юбилейные рериховские чтения. Материалы международной общественно-научной конференции, 1999. – Москва: Международный Центр Рерихов. 2000, с. 281).

** „2002 m. rugsėjį RŠA (Rusijos švietimo akademija – vert.) prezidiumas išklausė RŠA akademiko Š.A.Amonašvilio pranešimą „Apie humanistinės pedagogikos pagrindus“. Aptarus Š.A.Amonašvilio pranešimą ir RŠA akademiko D.D.Zujevo pasisakymą apie Humanistinės pedagogikos antologijos leidimą (4 tomai iš 8 serijų) RŠA Prezidiumas priėmė sprendimą, kuriame pasakyta:
„1. Tėvynės švietimo sistemai šiandien kyla uždaviniai, kurių mokslinis pagrindimas reikalauja tolesnių pagilintų humanistinės individualios pedagogikos problemų studijų, esminio tyrimo uždavinių turinio išplėtimo.
2. Pritarti Š.A.Amonašvilio idėjai RŠA struktūroje įkurti humanistinės individualios pedagogikos mokslinę grupę.
3. Parengti humanistinės individualios pedagogikos mokslinių knygų publikacijas.
Be to, RŠA priėmė sprendimą dėl „projekto aukštųjų ir vidurinių pedagoginių mokyklų, kvalifikacijos institutų bibliotekų fondus papildyti „Humanistinės pedagogikos antologijos“ knygų serijomis. Ją jau pripažino daugelis pedagoginių kolektyvų, aprobavo Rusijos švietimo akademija“ – skelbė spauda (iš internetinio puslapio www.roerichs.com/Sodr/N9/4-4.htm.)