HP idėja ir gyvoji etika

Šalva Amonašvilis

HUMANISTINĖS PEDAGOGIKOS IDĖJA
IR GYVOJI ETIKA

Pranešimas skaitytas*
tarptautinėje visuomeninėje-mokslinėje konferencijoje 1997 metais

<…> „Kaip paskutinį gaivinantį lašą dera pateikti Mokymą“ – įspėja Mokytojas. Gaila, aš labai vėlai susiliečiau su Gyvosios Etikos Mokymu ir todėl išgyvenu nuolatinį vidinį nerimą: kaip man pačiam savo mąstyme, savo dvasiniame doriniame ir visuomeniniame gyvenime apsaugoti tą Gaivinantį Lašą?

Jūs suprantate, kokie emociniai klodai palydi mano pedagoginius mąstymus. Ir jeigu anksčiau, sakykim, prieš kokius septynis-aštuoneris metus, aš lengvai galėjau atsakyti į kai kuriuos auklėjimo ir ugdymo klausimus, tai šiandien atsakymus į tuos pačius klausimus randu sunkiai. Taip yra todėl, kad susilietęs su Gyvaja Etika, ėmiau gilintis į Naująjį Testamentą, suvokti įvairius religinius ir dvasinius filosofinius mokymus. Ir nors dar iki to, kai pirmą sykį į rankas paėmiau “Kvietimą“, o vėliau ir kitas Gyvosios Etikos Mokymo knygas, mano pedagoginės pažiūros šiam Mokymui buvo artimos, vis dėlto jis ryškiai pakeitė mano pedagoginio pasaulio suvokimą.

Pakalbėkime, pavyzdžiui, apie pedagoginę semantiką. Ši problema man kilo po to, kai suvokiau paprastą, kokia ir būna aukščiausia išmintis, mintį, jog vospitanije (liet.- auklėjimas; vert.) yra visa ko maitinimas (rus.- питание; vert.) viskuo aukščiausiu ir subtiliausiu. Aš pabandžiau surinkti visas pamatines pedagogikos sąvokas ir, naudodamasis duotu raktu jų esmei atverti, padariau išvadą, kad beveik visoms joms išaiškinti tinka vienas bendras šaltinis. Gimė toks semantinis sprendimas (čia ir toliau – kursyvas autoriaus).

Škola (liet.mokykla; vert.) – ši sąvoka susijusi su lotynišku žodžiu scale, t.y. uola, o sąvokos esmė – uolėti laiptai žmogaus sielos ir dvasios kopimui aukštyn. Kurgi tie laiptai galėtų būti? Suprantama, pastatas, kurį šiais laikais vadiname mokykla, negali būti uolėti laiptai vaikui, kurio siela trokšta tobulėti. Uolėtų laiptų nešėjas, mokykla, yra mokytojas. Kur mokytojas su savo mokiniu, ten ir mokykla.

Tai supratus būtina apgalvoti sąvokas učenije, učitelj, učenik (liet. mokymas, mokytojas, mokinys; vert.) ir viską, kas susiję su tų sąvokų branduoliu (učebnik, obučenije, zaučivanije (liet. vadovėlis, mokymas, mokymasis; vert.) ir taip toliau.

Šių žodžių semantiką paaiškinti galima iššifravus branduolį: UČ, U+Č (U reiškia Logos, Šviesa, Gyvenimas, o Č – tai čelo, tai yra, mokinys).

Vospitanije iššifruojamas kaip ašies maitinimas (v-os-pitanije). Kalbame, suprantama, apie dvasinės ašies maitinimą.

Obrazovanije (liet.- ugdymas; vert.) mums kalba apie tai, kuo dvasinė ašis maitinama – vaizdiniais (rus.- obrazami; vert). Taigi išeina, kad auklėjimas įmanomas, kai dvasinė ašis maitinama pakylėtais, subtiliais grožio, meilės, narsumo, mokslo ir taip toliau, vaizdiniais.

Prosveščenije (liet.- švietimas; vert.) galime suprasti kaip žinią ašiai (rus.- veščenije osi; vert.), tai yra, dvasinės ašies prisotinimą (pr-os-veščenije) subtiliais ir pakylėtais grožio ir žinių vaizdiniais. Palyginkite, prašom, šias dvi sąvokas: v-os-pitanije, pr-os-veščenije – ašis maitinama, ašiai bylojama.

Sąvokos urok (liet. pamoka; vert.) turinys – unikalus ir daugialypis. Turinį iššifruoja sudedamosios dalys: u + rok. U – vėl Logos, Šviesa, Gyvybė, Žodis („Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas… Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių Šviesa. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė“ – iš Evangelijos pagal Joną. Iš čia ryškėja sąvokų Žodis (Logos) – Dievas – Šviesa – Gyvybė bendrumas, neskaidomumas. U sutalpina Aukščiausių Idėjų esmę. Antroji dalis – rok (liet. lemtis, likimas; vert.) – reiškia lemtį, tai, kas numatyta kaip įmanomas likimas, galima ateitis. Viską sudėjus, pamoka galėtų reikšti: likimo skaidrinimą, dabartinio gyvenimo gelmėse bręstantį galimą gyvenimą (ateitį), ir taip toliau. Dar giliau suvokti urok būtų galima atskleidus žodžio rok sudedamąsiais dalis, kur kiekviena raidė skleidžia aukštą dvasinę substanciją.

Pedagoginės kalbos semantiką praturtins ir tokių sąvokų, kaip znanije, pedagog, rebionok, deti (liet. žinios, pedagogas, kūdikis, vaikai) ir taip toliau, iššifravimas. Tokie pagrindinių pedagoginių sąvokų semantinės prasmės iššifravimai nėra dirbtinis bandymas suderinti jas su iš anksto parinktu apibrėžimu, viską priskirti mistikai. Labiausiai tikėtina manyti, kad visos šios sąvokos yra kilusios iš bendro, vieningo pirmapradžio šaltinio, įkvepiančio, vaizdžiai tarus, statyti Ugdymo Šventovę, Švietimo Šventovę. O šio šaltinio ištakos yra Logos, Šviesa, Dvasingumas, Aukštasis Pasaulis. Iš čia ir pačios pedagogikos esmė: tai bendražmogišku ir visuomenišku mąstymu išsiskiriantis gyvenimas, kurio procesinė dalis yra pedagoginis menas, pedagoginė praktika, pedagoginė kūryba – Žmogus žmoguje kuria Žmogų.

Ar reikia pateiktų pedagoginių sąvokų pirmapradę semantiką dar lyginti su jų samprata tradicinėje pedagogikoje? Tai būtų ganėtinai nuobodus užsiėmimas, verčiantis daryti liūdną išvadą apie pasibaisėtiną tikrosios pedagoginio mąstymo ir pedagoginės praktikos esmės nuskurdinimą. Ugdymo Šventovės pamatuose paklojusi ne auklėjimą, bet išmokymą, autoritarinė pedagogika iškreipė jos statymo būdą.

Pagrindinių pedagoginių sąvokų pirmapradės semantikos paaiškinimus pateiktuoju pavidalu sutalpinti gali tik toks pedagoginis mąstymas, kurio šaltinis yra Dvasios Pasaulio bei pačios Dvasios, Aukštojo Pasaulio, Subtilaus Pasaulio, Dievo Pasaulio realumo pripažinimas, prielaida, tikėjimas. Be šitokio pripažinimo mes gausime tai, jau esame gavę: bedvasę, bevaikę mokyklą, kurios sprendimų pamatas yra prievarta, autoritariškumas, asmenybės užgniaužimas.

Apmąstydamas tuos teiginius, kuriuos aš suvokiau iš Gyvosios Etikos knygų, aš pabandžiau sukurti vientisą humanistinės individualaus ugdymo pedagogikos vaizdą. Prie humanistinės individualaus ugdymo pedagogikos teorijos mane atvedė klasikinė pedagogika – Kvintiliano, Komenskio, Pestalocio, Žan Žako Ruso, Uspenskio, Gogebašvilio, Korčako, Suchomlinskio pedagogika. Tačiau Naujasis Testamentas ir Gyvoji Etika, kiti dvasiniai filosofiniai mokymai padėjo man atkurti to mąstymo modelio visumą, o ir įsisąmoninti pačią humanistinės individualaus ugdymo pedagogikos sąvoką. Be to humanistinėje individualaus ugdymo pedagogikos teorijoje yra sutalpinti daugelio mano kolegų ir mokytojų patirties bei eksperimentinių ieškojimų apibendrinimai.

Pamatinė šio savito mąstymo būdo ir kūrybinės praktikos pedagoginio pasaulio kūrimo aksioma: dvasia yra reali ir amžina substancija, ji veržiasi amžinai tobulėti, o žemiškasis gyvenimas yra to begalinio tobulėjimo kelio atkarpa. Iš aksiomos kyla toks vaiko supratimas: vaikas yra ypatingas mūsų žemiško gyvenimo reiškinys, jis atsineša savo misiją, jis atsineša neišsenkamą dvasinę energiją. Dvasiai harmonizuojant ir vadovaujant, Vaike (kiekviename konkrečiame vaike) įsitvirtina Gamta.

Tas procesas pasireiškia trimis stichinėmis aistromis, kurioms vaikas ne tik nepajėgia priešintis, jis netgi jų trokšta. Tai aistra tobulėti, aistra suaugti ir aistra laisvėti. Aistros, kliūtys, prieštaravimai – tai mokytojai. Mes sutvirtėjame tiek, kiek įveikėme, – teigė J.P.Blavatskaja.

Šitos prielaidos bei pripažinimas, kad Vaike aistrų pavidalu veikia Gamtos jėgos, yra mokytojo Tikėjimo ir Vilties, optimistinio požiūrio į mokinį sąlyga. Iš to gimsta svarbiausias mokytojo kūrybinės veiklos principas – kantrumo principas (nepripažintas autoritarinėje pedagogikoje; autoritarinio pedagoginio proceso praktika yra pilna nepakantos bei griežto reiklumo, kuris žeidžia vaiko asmenybę). Humaniškas individualaus ugdymo pedagoginis procesas, grįstas laisvo pasirinkimo jausmu, vaiką priima ir talpina tokį, koks jis yra, jis akumuliuoja savyje visą jo gyvenimą.

Gyvosios Etikos Mokymas duoda naują Ugdymo Šventovės statybos kryptį. Iš esmės naujai keliami klausimai dėl širdies bei jausmų auklėjimo, dėl ugdymo proceso turinio, dėl suaugusio ir vaiko, mokytojo ir mokinio santykių (bendravimo), dėl bendradarbiavimo, dėl laimėjimų džiaugsmo ir taip toliau.

Mokyki grožio laimės.
Mokyki žinojimo laimės.
Mokyki meilės laimės.
Mokyki susiliejimo su Dievu laimės.

Taip pasakyta Gyvojoje Etikoje. Šiuose teiginiuose sutelpa visa ugdymo turinio ir jo tikslų esmė. Ir jeigu pabandysime sukurti mokyklą ant šitų pamatų, tai turėsime visuminę Gyvenimo Mokyklą – visiškai naujo tipo mokyklą.

Pranešimą iš rusų kalbos vertė
Irena Stulpinienė

* Ш.А.Амонашвили. Идея гуманной педагогики и Живая Этика. // В сборнике: Рериховские чтения. Материалы международной общественно-научной конференции. 1997. – Москва: Международный Центр Рерихов. 1999, с.41).