Kosmistinė pedagogo sąmonė

Šalva Amonašvilis

KOSMISTINĖS IDĖJOS
PEDAGOGINĖJE SĄMONĖJE

 

Pranešimas skaitytas* 2003 m.
tarptautinėje mokslinėje visuomeninėje konferencijoje
“Kosmistinė pasaulėžiūra – naujas XXI amžiaus mąstymas”.

Kosmizmas – daugiafunkcinė sąvoka, tačiau įprastas mokslas naudoja vien materialistinį jos semantinį turinį. Nuo seniausių laikų mokslas tyrinėja Kosmosą ir savo pažiūras apie jį formuoja remdamasis tik regima jo dalimi, tomis realijomis, kurias patvirtina sudėtingi skaičiavimai. Taip mes sužinome apie Kosmoso objektus, kurių įprastais jutimo organais nesuvokiame. Juos registruoja, fiksuoja sudėtingi aparatai arba matematiniai skaičiavimai. Dabar mes daug žinome apie atskirų planetų struktūrą, apie jas sudarančius cheminius elementus, apie biosferas ir t.t. Mes žinome – mokslas tai patvirtina, kad Kosmose viskas susiję, veikiama kosminių spindulių, kad mūsų planetą persmelkia kosminės dalelės, kurioms nė vardų mokslininkai tarpais neranda. Dangaus kūnų poveikis mūsų planetai – toks akivaizdus faktas, kad net buitinė sąmonė tai atspindi. “Kosmosas lipdo mūsų planetą” – šios tezės mokslas neneigia. Žemėje nėra nieko, ką kuriant nedalyvautų Kosmosas. Nuo pradžių pradžios ir amžinai Kosmosas dalyvauja įvairių žemiškos gyvybės apraiškų vystymesi ir evoliucijoje. Taip kyla išvada apie visišką Žemės priklausomybę nuo kosminių jėgų veikimo. Galima sakyti, ir mokslo principų tai nepažeis, kad žmonijos tėvynė – Kosmosas, o Žemė – bendri žmonių namai.

Mokslo žinios apie Kosmosą, mokslinės hipotezės, kylančios iš tų žinių arba iš materialistinio pobūdžio prielaidų, sumuoja tą Kosmoso dalį, kuri dvasinėje filosofinėje literatūroje kartais apibūdinama kaip išreikštas Kosmosas. Savaime suprantama, turėdami sąvoką “išreikštas Kosmosas”, įsivaizduojame esant dar ir neišreikštąją Kosmoso dalį. Mokslui šios sąvokos kaip ir nenatūralios, nes nėra atsakymo į klausimą: kas išreiškia Kosmosą ir kodėl tas “kažkas” dalies Kosmoso neišreiškia? Mokslas tiesiog bijo atsidurti priešais jėgą, kuri moksliniais metodais neregistruojama, kuri vadinama Tvėrėju, Absoliutu, Dievu. Todėl sąvokas “išreikštas” ir “neišreikštas” materialistinis mokslas pakeičia sau patogesnėmis sąvokomis: pažintas ir (dar) nepažintas Kosmosas.

Gaila, nėra gilesnio tyrimo apie tai, kaip dvasingumą ir materialumą derindavo, sintezuodavo didžiausi planetos mąstytojai, nuo kurių labai priklauso mūsų sąmonės ir civilizacijos lygio vystymasis. Pateiksiu tik kelis pasisakymus.

Tomas Edisonas: “Aš labai gerbiu visus inžinierius ir jais žaviuosi, bet ypatingai pačiu didžiausiu iš visų – Dievu” (čia ir toliau kursyvas – autoriaus).

Maksas Plankas: “Tikėjimas Dievu yra būtinas religijai ir gamtamoksliui. Tik religijai Dievas yra visokio mąstymo pradžia, o gamtamoksliui – pabaiga”.

Maksas Bernas: “Dauguma mokslininkų tiki Dievą. Tikėtina, kad tie, kurie sako, jog mokslinės studijos žmogų padaro ateistu, yra kažkokie nerimti žmonės”.

Antuanas Anri Bekerelis: “Prie Dievo, į tikėjimą mane atvedė būtent mano darbai”.

Nikolajus Ivanovičius Pirogovas: “Man buvo reikalingas abstraktus, nepasiekiamai aukštas tikėjimo idealas. Ir, griebęsis Evangelijos, kurios anksčiau neskaitydavau, o man jau buvo trisdešimt aštuoneri, aš radau sau tokį idealą”.

Albertas Einšteinas: “Žinoti, kad egzistuoja neišreikšta realybė, kuri mums atsiveria kaip aukščiausia išmintis ir žėrintis grožis, žinoti tai ir jausti – štai tikrojo religingumo esmė”.

Galima pateikti gausybę panašių pavyzdžių. Paminėkime dar vieną – Vladimirą Ivanovičių Vernadskį. Štai ką 1928 metais jis rašė savo dienoraštyje: “Iš šalies žiūrint, žmogaus gyvenimas – pagal šiuolaikinį mokslinį jo supratimą – gali ir turi atrodyti kaip kitų organizmų gyvenimo analogas. Net atsižvelgus į išskirtinę žmogaus minties ir sąmonės reikšmę planetai, ką mums taip aiškiai atskleidžia geochemija, toks pasaulio mįslės sprendimas palieka nepasitenkinimo jausmą. Iš visų sprendimų pats giliausias, ko gero, yra budistinis metempsichozės** variantas – dieviškumo savyje kūrimas, kuomet kartos – atskiros asmenybės jose – nuosekliai kyla iki antžmogiškos būsenos. Bet ši būsena, aišku, yra numatyta ir planetinio laiko eigoje”.

Šitie mąstytojai neįžvelgia prieštaravimo, kai kosmistinės idėjos būna traktuojamos ne tik materialistiniu, bet ir dvasiniu požiūriu. O jeigu materialistinis mokslas manys, kad pradžia ir pabaiga yra vien žinios, tikrinamos eksperimentais bei logika, tai pats ir nukraujuos.

Materialistinis mokslas išties sukaupė milžiniškas žinias apie Kosmosą ir parengė žmoniją Kosmoso įsisavinimui. Į švietimo pasaulį, kaip ir į bet kurią kitą žmogaus gyvenimo sferą, šios žinios ir idėjos skverbiasi nekliudomai ir, suprantama, daro įtaką sąmonės vystymuisi bei praktikai. Todėl, kalbant apie kosmistines idėjas švietime, būtų neteisinga nagrinėti tik mokymo turinio klausimus – programas, vadovėlius, mokymo planus. Tai, suprantama, svarbu, tačiau nepakankama.

Žinių šaltiniai yra du. Vienas šaltinis – realus pasaulis, kurį įmanoma pažinti eksperimentiniu būdu. Tačiau kitas, ne mažiau svarbus šaltinis, yra tikėjimas. Jis gimdo dvasinį žinojimą ir taip pat stipriai veikia žmonių gyvenimą. Tų žinių bandymais nepatikrinsi, bet jų tikrumą žmonės patiria per dvasingumą.

Kad sąmonė atsinaujintų, “reikia išmokti daryti prielaidas. Tai pirmoji sąlyga sąmonės lavinimui”, – sakoma Gyvojoje Etikoje.

Padarę prielaidą apie veikiantį dvasingumo postulatą, mes galime aptikti visą sąvadą neišsenkančių kosmistinių idėjų, kurios padės mums naujai pamatyti įvairias mūsų gyvenimo sferas, tarp jų ir švietimą. Ši prielaida duos impulsą pedagoginės sąmonės atnaujinimui.

Materialistines žinias pedagogika vadina realinėmis. Štai ką apie tokių žinių svarbą augančio žmogaus asmenybės tapsmui rašo žinomas mąstytojas V.V.Rozanovas: “Realinis švietimas nėra auklėjantis; teikiamas nuo paauglystės iki pat brandos, jis, žinia, neaprėpiamai padidina sielos turinio kiekybę, bet pastebėkime, kad tas kiekis bemaž nekeičia pačios sielos, neištobulina jos reikalavimų, nepakylėja jos siekių, negilina jos suvokimų jautrumo ir atjautos”.

O štai kaip tą mintį papildo Albertas Einšteinas: „Svarbiausia problema yra žmogaus širdis ir mintys. Tai ne fizikos, o etinė, dorinė problema. Lengviau pakeisti plutonio sandarą, negu iš žmogaus išvaryti blogio dvasią. Štai kas mus gąsdina – tai ne atominės bombos sprogimo jėga, o žmogaus širdies pykčio jėga, jos pačios sprogimo į piktus poelgius jėga“.

Pedagoginei sąmonei ir švietimui stinga tikėjimo bei žinių, kurias gimdo tikėjimas. O tikėjimas yra visuotinumo, kosmiškumo aspektas, Visatos Proto, Kūrėjo, Absoliuto, Dievo aspektas. Atrama dorovingumui yra ne tiek realinės žinios, kad ir geriausios, giliausios, kosminės, kiek, visų pirma, – aukščiausios, iš tų žinių išplaukiančios idėjos, principai, gyvenimo normos. Aptikti savo asmenybės tobulinimo kelią žmogui geriausiai padės pažinimas ir evoliucija, grindžiami realinių ir dvasinių žinių sinteze.

Mes manome, kad dvasingumo ir tikėjimo aspektai yra kosmistinės semantikos sudėtinės dalys. Šių idėjų saugykla – religiniai bei dvasiniai filosofiniai mokymai, versmės – Aukštieji Šaltiniai.

Pabandykime suformuluoti kai kurias idėjas, kurios, mano įsitikinimu, yra ypatingai svarbios pedagoginės sąmonės ir ugdymo praktikos atnaujinimui (galėtume sakyti: jų pakylėjimui iki klasikinės pedagogikos).

Pirmoji idėja. Žmogus – tai amžina kosminė esybė (čia ir toliau paryškino vert.). Kiekvienas savy mes nešamės Visatos amžinumą ir esame būsimi Kosmoso kūrėjai. Kosmosas yra gyvas, ir jo kūrimas tęsiasi. O kuria jį Esybės, pasiekusios aukščiausio išsivystymo lygmenį, – Didieji Mokytojai, Šviesos Hierarchija, – vadovaujant visa ko Kūrėjui. Žemišką gyvenimą reikia suvokti kaip didingą mokyklą, kuri mus rengia tapti Visatos kūrybos dalyviais. Koks svarbiausias gyvenimo tikslas? Sukaupti mąstymo, statymo ir kūrybos patirtį, pažinimo patirtį, ištreniruoti valią, tobulinti savo dvasinį pasaulį ir padėti kitiems siekti to paties. Tokia prasme, manau, galima suprasti Jėzaus Kristaus priesaką: „Būkite tokie tobuli, koks tobulas yra jūsų Dangiškasis Tėvas“ [Mt., 5:48].

Antroji idėja. Pripažinti, kad egzistuoja Antžeminis Pasaulis, Subtilus Pasaulis, Aukštieji Pasauliai, pripažinti, kad egzistuoja Aukštoji Kurianti Jėga. Toks pripažinimas yra svarbi sąmonės plėtimo sąlyga. Kartais galvojama, kad plėsti sąmonę reiškia siekti daugžinystės. Materialistinis pažinimo procesas sąmonės neišplečia, tik pagilina. Plati sąmonė abu būties planus – materialųjį ir dvasinį – sutalpina savyje kaip vienį. Nesupriešinusi jų, visus pasireiškimus paaiškina jų sąveika. Subtilaus Pasaulio ir dvasingumo pripažinimas sukuria ketvirtąjį mąstymo matmenį – šalia tų trijų, kuriuos jau pažįsta materialistinė sąmonė. Šis matas, – pats įstabiausias matavimas, kaip teigia Gyvoji Etika, – žmonijai ir kiekvienam žmogui atveria naujus tobulėjimo kelius.

Trečioji idėja. Sąmonėje sutalpinti sampratą apie gyvenimo amžinumą, nemarumą, asmenybės gyvenimų kaitą įsikūnijant ir persikūnijant. Gimimą ir mirtį suvokti kaip gyvenimo formų vėrinį, seką. Iš to kyla tezė – mirties nėra, yra tik perėjimas iš vienokios formos gyvenimo į kitokią (mirtis, kaip „plaukų kirpimas“). Kosmosas – amžinas reiškinys, ir jis kuria amžinas vertybes. Jame negali būti prielaidos apie absoliučią mirtį, nes taip jis pats save pasmerktų mirčiai.

Ketvirtoji idėja. Mintis yra kurianti jėga – mintis stato, mintis ir griauna. Žmogus yra minčių generatorius, ir kiekvieną minutę jis siunčia į erdvę milžinišką minčių, minties formų, minties vaizdinių skaičių. Mintis yra dvasios kūrinys, turi visas dvasios savybes, tačiau gyvena savitą gyvenimą. Žmogaus pagimdyta mintis apsigyvena erdvėje nepaisydama laiko ir nuotolių, jungiasi su panašiomis į save ir, pagal Kosmoso dėsnius, veikia dvasinį bei materialųjį pasaulius. Pagal tuos pačius dėsnius ji grįžta į jau egzistuojančių jai panašių minčių bendriją. Iš to kyla mūsų kosminė atsakomybė už savo mąstymo būdą, kiekvieno žmogaus sukurtų minčių kokybę. Minčių gerumas, minčių grožis, minčių skaidrumas, mąstymo orientacija į Aukštuosius Pasaulius formuoja žmogui deramas savybes ir padeda dvasiniam kilimui. Tačiau yra minčių, kurios išniekina dvasią. Mus įspėja, kad “minčių skėrių”, “klajojančių minčių” pavojus yra didžiulis.
I
dėja apie minties kūrybinę jėgą gali radikaliai pakeisti švietimą daugeliu aspektų. Pavyzdžiui, padeda suvokti, kaip svarbu lavinti, auginti, auklėti jaunos kartos meilės, gailestingumo, atjautos ir gebėjimo paguosti, kantrumo, džiaugsmo ir gebėjimo džiaugtis kartu, pagalbos bei kt. jausmus. Ugdyti gėrio, kūrybos, grožio troškimą. Visi šitie pradmenys kuria kokybiškas mintis ir mąstymo būdą.

Penktoji idėja. Priimti ir suprasti priežasties ir pasekmės dėsnį. Žemiškame gyvenime mes pjauname tų priežasčių, kurias sukūrėme praeityje, derlių, ir sėjame naujas priežastis, kurios ateityje sukurs naujas pasekmes. Tuo būdu, žmogus pats sukuria savo gyvenimo sąlygas, tampa savo likimo šeimininkas. Priežasties ir pasekmės dėsnio žinojimas padės gyventi taip, kad, kurdami ateitį, išvengtume neigiamų priežasčių. Ši idėja susijusi su sekančia.

Šeštoji idėja. Žmogui duotas evoliucijos ir tobulėjimo kelias, tačiau duota ir laisva valia – pasirinkimo teisė. Kokie bus jo gyvenimo pasirinkimai? Ko išsižadės, ko sieks? Laisvame pasirinkime ir slypi jo būsimo likimo šaltiniai. Mes privalome suvokti, kad absoliučios laisvės Visatoje nėra, viskas tarpusavyje susiję, viena lemia kita. Todėl Naujajame Testamente pasakyta: “Pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus” [Jn., 8:32]. Pažinę tiesą, kaip laisvę, aptiksime savyje išmintingos valios, kai reikės rinktis gyvenimo tikslus ir uždavinius, asmeninius siekius; išmoksime išmintingos kuriančios kantrybės. Pasakyta: “Džiaugsmas – tai ypatinga išmintis”. Žmogus, įvaldęs tokią išmintį, gebės apriboti save visur, kur džiaugsmas yra tik tariamas.

Septintoji idėja. Siekti bendradarbiauti su Aukštuoju Pasauliu. Žemė turi savo Mokytojus, Kosmoso Kūrėjus. Jie atsakingi už žmonijos evoliucijos kelią. Vienas svarbiausių tiesos pažinimo pasireiškimų yra bendradarbiavimas su Mokytojais. Laisvo pasirinkimo dėsnis mūsų bendradarbiavimą su Mokytojais padaro priklausomą nuo mūsų valios. Mokytojai negali priversti, jie siūlo, pataria, nurodo, kviečia, įtikinėja, teikia žinias. Žmogus turi nusikratyti savo puikybės, egoizmo ir siekti bendradarbiavimo. Pirmiausiai tai reiškia, kad mums reikia atsigręžti į tyrus, šventus šaltinius, duotus iš Aukštybių: Šventuosius Raštus, dvasinius filosofinius mokymus, šventųjų bei pasišventėlių gyvenimų pavyzdžius.

Visa, kas pasakyta, toli gražu, neišsemia kosmistinių idėjų lobyno, kurio reikšmė jaunosios kartos auklėjimui yra ypatinga. Dar galėtume paminėti: grožio dėsnį, evoliucinio kilimo dėsnį, meilės chemizmą, jausminį žinojimą ir t.t. Be to, ugdymui pritaikytas kosmistines idėjas derėtų surikiuoti hierarchiškai.

Kokias išvadas galime daryti?

Mūsų supratimu, kosmistinės idėjos, kylančios iš tikėjimo Aukštąja Kuriančiąja Jėga, suformuoja visą puokštę švietimo problemų ir uždavinių, lemiančių šiuolaikinės pedagoginės sąmonės lygį:

  • ugdyti jaunosios kartos tikėjimą Aukštąja Jėga. Tikėjimas kuria asmenybę, vaikas gimsta su tikėjimo jausmu;
  • ugdyti atsakomybę už savo mintis, lavinti vaikų geranorišką, gražų, meilingą mąstymą;
  • ugdyti griežtos pareigos Kosmosui ir žmonijai jausmą ir supratimą;
  • plėsti sąmonę priimant Antžeminį Pasaulį – Subtilųjį Pasaulį, Dvasinį Pasaulį, Aukštąjį Pasaulį;
  • sužadinti bendradarbiavimo su Aukštaisiais Pasauliais troškimą;
  • širdį auklėti, kaip organą, duotą iš aukščiau;
  • lavinti jausminį žinojimą bei intuiciją, kaip žinių gavimo ir bendradarbiavimo su Subtiliuoju Pasauliu būdus;
  • ugdyti sąžinę kaip kelio pasirinkimo bei tikrumo kriterijų, kaip gyvenimo būdo kriterijų;
  • atkreipti dėmesį į kiekvieno žmogaus paskyrimą, jo tarnystės savam paskyrimui būtinumą;
  • „prabilti apie dvasingumą“, amžinybę, evoliuciją, Tolimus Pasaulius, Kosmoso kūrėjus, apie Kūrėją, apie Dievą;
  • apsaugoti jaunąją kartą nuo griaunančio nuosavybės jausmo įtakos;
  • ginti vaikus nuo netikusių visuomeninių reiškinių (prastų renginių, keiksmažodžių, tvirkinančių knygų ir pan.);
  • lavinti gebėjimą daiktus, reiškinius, žmones, save patį, žvaigždėtą dangų – viską – vertinti sintezuojant materialumą ir dvasingumą.

Šios ir panašios problemos, suformuluotos kaip pedagoginiai uždaviniai, ir apskritai, dvasinis žvilgsnis į švietimo pasaulįpadės pedagoginės sąmonės atnaujinimui. Juk visa aukštoji pedagogikos klasika remiasi prielaida apie „įstabųjį matmenį“, todėl joje saugomos amžinos auklėjimo tiesos. Dvasinis žvilgsnis pedagoginei sąmonei padės: sukurti pakylėtą požiūrį į vaiką, jo dvasines jėgas ir paskyrimą; kilnia, turininga dvasingumo srove atgaivinti mokslų studijas; naujai įvertinti auklėjimo metodus, perorientuoti juos taip, kad atskleistų kiekvieno vaiko dvasinę-fizinę prigimtį; atsisakytiautoritariškumo ir prievartos ugdymo procese; išryškinti naujas, svarbiausias švietimo sritis; aptikti [pedagoginių – vert.] sąvokų bazės dvasinius aspektus ir t.t. ir pan. Mūsų supratimu, tai bus pedagogikos – dvasingos ir švietėjiškos praktikos mokslo – kelias, kopiant į dvasingumą, į klasikinių pedagoginių vertybių, praturtintų kosmistine samprata, atgimimą.

Pranešimą iš rusų kalbos vertė
Irena Stulpinienė  

 

* Ш.А.Амонашвили. Идеи космизма в педагогическом сознании. // В сборнике: Космическое мировоззрение – новое мышление XXI века. Материалы международной научно-общественной конференции 2003г. – Москва: Международный Центр Рерихов, 2004, том I, с.293.)
** Metempsichozė gr. metempsychosis sielųpersikėlimas, reinkarnacija mirusio žmogaus sielospersikūnijimas į naują gimstantį organizmą (vert. – pagal Tarptautinių žodžių žodyną).