Mokytojo garbės ir tarnystės kodeksas

Mokytojo garbės
ir tarnystės kodeksas

Kodeksas yra sukurtas „Humanistinės pedagogikos manifesto“ pagrindu, patvirtintas XIII Tarptautiniuose pedagoginiuose skaitymuose Tbilisyje (2014 m.) ir  kreipiasi į tarptautinę pedagoginę bendruomenę. 

Evoliuciniame judėjime mokytojas yra žmonijos dvasinių ir protinių laimėjimų nešėjas, saugotojas ir gausintojas: savyje ir vaikuose regi naujas neįprastas galimybes ir gebėjimus, juose ir savyje įžvelgia Kūrėjo paveikslą ir tokiu būdu keičia erdvę bei pasaulį. Kodeksas siekia įkvėpti mokytoją ir skatinti jo kūrybinius laimėjimus, bet ne normuoti ir apriboti jo darbą. Jis įtvirtina tokius žmonių santykius, kurie padeda suvokti, kad kiekvieno galimybės yra begalinės. Mokytojas atvirai ir narsiai pasitinka laiko iššūkius, svarbiausias iš jų – būti dvasingu doru Žmogumi ir ugdyti dvasingą dorą Žmogų.
Mokytojas:

  1. Supranta: jis yra Šviesos nešėjas, yra naują sąmonę ir naują visuomenės gyvenimą kurianti jėga; savo profesiją suvokia kaip tarnavimą aukštiesiems žmonijos idealams;  sklidinas atsakomybės Kūrėjui, ateičiai, kiekvieno savo mokinio likimui.
  2. Vadovaujasi pedagogikos klasiko K.D.Ušinskio priesaku: „Kiekviena mokykla pirmiausiai privalo žmogui parodyti, kas jame visų vertingiausia, kviesdama jį suvokti save amžinybės dalelyte ir gyvu žmonijos visuotinio dvasinio vystymosi organizmu“.
  3. Dvasinį humanizmą, kuris yra dvasingumo ir materialumo sintezė, pripažįsta pagrindu švietimo pasaulio atnaujinimui ir pagal jį rikiuoja savo pedagoginį mąstymą bei pedagoginę kūrybinę praktiką.
  4. Tiki kiekvieno mokinio neribotomis galimybėmis; tiki, kad kiekvienas vaikas savyje turi savo kelią, savo misiją; toks tikėjimas yra jo optimizmo ir profesinės kūrybinės veiklos šaltinis.
  5. Nuoširdžiai, ištikimai, besąlygiškai myli vaikus: išmintinga meilė kiekvienam mokiniui palydi visus jo pedagoginius veiksmus.
  6. Turi tikslą kiekvieną mokinį išugdyti Kilnia ir Didžiadvase asmenybe, kultūringu žmogumi, dvasios didvyriu, Žemės piliečiu, savo Tėvynės patriotu.
  7. Padeda mokiniams ieškoti savo gyvenimo prasmės, gilintis į savęs pažinimą, veržtis tobulėti. 
  8. Ypatingai rūpinasi savo mokinių dvasinio moralinio pasaulio vystymu ir turtinimu, moko juos, kaip gyventi, bręsti ir tobulėti savame dvasiniame pasaulyje, svajoti, kurti grožį, daryti gera; padeda tuos siekinius realizuoti išoriniame pasaulyje.
  9. Savo veiklą ir santykius su mokiniais bei atskirai su kiekvienu auklėtiniu grindžia atsižvelgdamas į jų natūralų siekį vystytis, bręsti, žinoti, laisvėti, kiekvienam padeda daryti pažangą ir aptikti savo gabumus bei talentus.
  10. Suvokia išskirtinę savo subjektyvios valios reikšmę kuriant pedagoginį procesą, todėl nuolat tobulina savo charakterį, pažiūras, pedagoginį meistriškumą, dvasinį dorinį pasaulį; ieško ir savyje kuria Šviesos mokytoją Šviesos vaikams.
  11. Ieškodamas individualaus humaniško kelio į vaikus, vadovaujasi šiais principais: ugdymas pačiu gyvenimu;  kiekvieno mokinio aplinkos sutaurinimas; pažinimas per bendradarbiavimą ir bendrą kūrybą; kūrybinga kantrybė.
  12. Stropiai kuria, gilina ir stiprina dvasinę bendrystę, vienybę ir tarpusavio supratimą su savo mokiniais ir kiekvienu jų.
  13. Padeda mokiniams suprasti, kad mintis yra pirmapradė energija; ugdo jų atsakomybę už savo mintis; sukuria sąlygas, kad jie pamiltų mąstymą; augina jų gražias ir aiškias mintis, gražų ir aiškų kalbėjimą.
  14. Savo mokinius ir kiekvieną atskirai veda nuo sėkmės prie sėkmės, nuo sunkumų link sunkumų; įkvepia jiems tikėjimą savo gabumais, sukuria galimybę patirti pažinimo džiaugsmą; padaro juos žinių ieškotojais ir atradėjais. 
  15. Pasiekia, kad mokiniai sėkmingai įsisavintų valstybinius švietimo standartus ir  randa galimybių praplėsti juos tomis teorijomis, problemomis, hipotezėmis, ieškojimais ir atradimais, kurie gimsta ties mokslų horizontu.
  16. Tėvus įtraukia dalyvauti vaikų mokyklinio gyvenimo organizavime; jiems atveria savo pedagoginį procesą; bendrauja su jais draugiškai, supratingai, padeda jiems išsiaiškinti sudėtingus auklėjimo šeimoje klausimus.
  17. Kūrybai ir pakylėtam profesiniam gyvenimui įkvėpimo semiasi iš pasaulio pedagoginės klasikos veikalų, iš meilės mokiniams ir nuolatinio rūpesčio jais, iš sudėtingų auklėjimo ir ugdymo uždavinių sprendimų įminimo,  iš minties apie tai, kad yra „Dievo bendradarbis“.
  18. Kuria ir tobulina savo asmenybės dvasinį-dorinį paveikslą: yra kultūringumo ir padorumo, mandagumo ir atjautos pavyzdys; teisingas; gyvena sąžiningai;  negaili šypsenos, mėgstą gerą humorą; su juo paprasta bendrauti; gražiai kalba; siekia gėrio.
  19. Vengia autoritarizmo, prievartos mokiniams. Nesierzina, nepraranda savitvardos, nekalba pakeltu balsu, nesiskundžia tėvams dėl vaiko nusižengimų, nenuteikinėja jų prieš vaiką, nesipravardžiuoja ir nežemina mokinio, nenaudoja bausmių.
  20. Pamokas mokiniams dovanoja kaip savo dvasios dovanas, visuomet pasirengęs padėti jiems įveikti sunkumus, džiaugiasi dėl jų pasiekimų, gina ir globoja juos nuo visokio blogio, ištikimas jiems, iš jų mokosi, kokio jiems reikia mokytojo.

KODEKSAS originalo (rusų) kalba:
http://www.gumannajapedagogika.com/%d0%bc%d0%b0%d0%bd%d0%b8%d1%84%d0%b5%d1%81%d1%82.html