Lietuvai reikia HP

Problemos. Motyvacija. Galimybės

Dar ne taip seniai mokytojas turėjo švietėjo aureolę, nes „viską“ žinojo. Mokytojo gebėjimas sukimšti į vaikų galvas kuo daugiau žinių visiems taip „įtiko“, kad realiai mūsų švietimo sistemoje iki pat šiol toks gebėjimas išlieka svarbiausiu mokytojo darbo įvertinimo ir jo pripažinimo rodikliu.

Bet laikai keičiasi. Argi nepatyrėme, kad mokyklinės žinios, kurios nepadeda saviugdai, tolimesnei savikūrai ir neskatina gyvenimo prasmės suvokimo, – negyvos ir nereikalingos? Argi nesuvokėme, kad nemaža tų žinių dalis (kiekvienam – kitokia) buvo balastas, kurio, baigę mokyklą, daugelis ramia sąžine atsikratėme? Argi neaišku, kad enciklopedinis pažinimas, kurio šūkis – „Noriu viską žinoti!“, beviltiškai paseno: informacinė lavina tokia grėsminga, kad nespėjamos įsisavinti žinios daugelį slegia ir varo į neviltį.

Todėl „kaimo liktarnų“ laikai tikrai nebegrįš. Visai kitoks yra XXI amžiaus mokytojo uždavinys: ne viską žinoti, bet išmokti atsirinkti svarbiausias žinias ir to išmokyti mokinį.

Deja, atsirinkti daugelis kol kas nemokame…

SVARBI NACIONALINIO SAUGUMO KOMPONENTĖ

Lietuvoje yra labai daug ne tik fiziškai, bet ir psichiškai nesveikų vaikų, apie tai žiniasklaida mus nuolat informuoja.

„…Specialistams didžiausią nerimą kelia tai, kad daugėja vaikų, turinčių rimtų psichologinių problemų. Pasak Valstybinio psichikos sveikatos centro direktorės Onos Davidonienės, net trečdalis Lietuvos vaikų patiria prievartą – fizinę, psichologinę, seksualinę. Vilniaus universiteto psichiatrijos klinikos docentas Dainius Pūras pabrėžė, kad prastėjanti visuomenės psichikos sveikata yra nacionalinio saugumo problema, jai spręsti reikalingas atskiras finansavimas. „Kad mūsų visuomenė nesveikuoja ne fizine, o dvasine prasme, Lietuvos valdžiai bandome įrodyti ne tik mes, bet ir ES senbuvių šalių mokslininkai. Gyviems tėvams esant šeimos neturi daugiau nei 14 tūkst. vaikų, 40 tūkst. vaikų auga asocialiose šeimose. Užuot sprendusi problemą, valdžia pasuka lengviausiu keliu – nori pristatyti dar daugiau globos namų“ – kalbėjo D.Pūras. Įvairūs tyrimai rodo, kad Lietuva yra viena pirmaujančių pasaulio šalių pagal savižudybių skaičių…“ – dar 2005 metais skelbė BNS [1] (kursyvas I.S.).

„Per pastaruosius dvejus metus psichikos sutrikimų turinčių vaikų padaugėjo dvigubai, o kai kurios ligos įgijo tokį pagreitį, kad kiekvienais metais pasiglemžia 5 proc. daugiau aukų negu iki šiol… Valstybei pavojingos ne tik išorės jėgos. Nesuskubus imtis priemonių savižudžių kraštu vadinamą Lietuvą ateityje galbūt valdys ir kurs nuo mažumės pakenktos sveikatos karta. Vaikų teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga (VTAKĮ) apibendrino neseniai atlikto vaikų sveikatos tyrimo rezultatus… Klysta manantieji, kad vaikai neįgalūs dažniausiai tampa susižeidę ar dėl kūno ligų. VTAKĮ darbo grupė vaikų psichinės sveikatos gerinimo klausimams spręsti nustatė priešingai: dažniausia Lietuvos vaikų invalidumo priežastis – nervų sistemos ir jutimo organų ligos. Psichikos sutrikimų turinčių vaikų nuo 2003 iki 2005 metų padaugėjo dvigubai. Daugelio jų artimieji psichikos sutrikimų neatpažįsta, o keistą mažojo elgesį priskiria „blogam charakteriui“ ar nusprendžia, esą vaikas užaugs, užsigrūdins, ir viskas praeis. Todėl tėvai dėl tokių vaikų problemų neskuba kreiptis į gydytojus. Vadinasi, medikų pateikiami skaičiai tėra pavojingo ledkalnio viršūnė… Lietuvos pirminės sveikatos priežiūros centruose 2005 metais užregistruota apie 10 tūkst. vaikų, turinčių emocijų ir elgesio sutrikimųVTAKĮ tyrimo duomenys stebėtinai sutapo su kol kas neoficialiais bioenergetikų pateikiamais duomenimis… Kol pedagogai, medikai ir tėvai baisisi blogėjančia mažųjų psichine sveikata, valstybės galvos pavojaus neįžvelgia“ – 2006 m. rašė „Lietuvos žinios“ ir DELFI naujienų portalas [2] (išryškino autoriai, kursyvas I.S.).

Tai rodo, kad švietimo galvos nė nežino, kaip problemą spręsti, nes orientuojasi į pasekmes, o ne į priežastis – jei būtų kitaip, nusikaltėlių amžius valstybėje nejaunėtų, nusikaltimai nežiaurėtų.

Baisus tęstinumas: nesaugūs vaikai, mokytojai – nesaugi ir visa visuomenė.

Sparčiai daugėja šaukiamųjų psichikos sutrikimų“ – 2005 m. skelbė BNS. Rašė: „Lietuvoje sparčiai daugėja jaunuolių, kurie pripažįstami netinkami karinei tarnybai. Šauktiniai netenka galimybių tarnauti kariuomenėje paaiškėjus, kad jie yra nepakankamo protinio išsivystymo <…> Vilniaus karo prievolės centre pernai buvo patikrinti 188 vaikinai iš šio rajono. 98 pripažinti netinkami tarnybai. Daugelis jų turėjo psichikos sutrikimų. <…> Iš 2,5 tūkst. pernai tikrintų šauktinių net 42 proc. buvo pripažinti netinkamais. Iš jų, gyvenančių sostinėje bei Vilniaus apskrityje, 26 proc. turėjo psichikos sutrikimų. Daugelis jų nesugebėjo atsakyti, kas yra Lietuvos prezidentas, kokia didžiausia Lietuvos upė, kiek bus triskart septyni. Dar sunkiau vaikinams sekėsi pildyti intelekto testus, kuriuose buvo įvairios užduotys. <…> Medikus kaskart pribloškia itin blogi šauktinių skaičiavimo įgūdžiai, atmintis, loginis mąstymas, vaizduotė, sugebėjimas orientuotis kasdienėse situacijose. Daugelis nesugeba sukaupti dėmesio… „Toks žmogus gali prisitaikyti aplinkoje, susirasti draugę, tuoktis, susilaukti vaikų (bet kokie jie gims, ir kokioje aplinkoje jie augs?! – I.S.), normaliai gyventi, bet jis negalėtų valdyti sudėtingos karinės technikos“, – sakė karo medicinos gydytoja psichiatrė Daiva Morozovienė. – Psichikos ligų jaunuoliai nelinkę simuliuoti. <…> Daugelis baiminasi, jog aptikus psichikos sutrikimą vėliau gali kilti kliūčių gauti vairuotojo pažymėjimą“… [3] (kursyvas I.S.).

Jeigu prie visko, ką paminėjome, dar pridėsime vaikų nusikalstamumą, narkomaniją, valkatavimą, naujagimių žudymą, būsime priversti kartu su prof. A.Piličiausku konstatuoti, kad gyvename „dorinėje dvasinėje smegduobėje“.

Ar šiandien valstybė ir jos švietimo sistema prisiima atsakomybę už tai, kad psichinė sveikata, padorumas ir dvasinės vertybės yra nurašomi lyg nepaklausi prekė; kad cinizmas, tyčiojimasis iš silpnesnio jau tampa gyvenimo norma?

Kaip iki to nusiritome? Ar gali toje smegduobėje išaugti Lietuvą mylintys ir gerbiantys piliečiai, kurių valdžios vyrai taip ilgisi? Jie teigia, kad kuriame žinių visuomenę, bet kam mums tokia ateitis, kuri vis sparčiau tolsta nuo žmoniškumo?

Akivaizdu: esminė švietimo reforma nevyksta – sistemą graužia vėžys.

Daugybę metų reformuojamas tik švietimo fasadas. Daugybę metų mus stumia klaidinga kryptimi, kaldami į galvas: svarbiausia – šiuolaikinės technologijos. Jau bemaž „įkalė“ – paaugliai smagiai tyčiojasi iš vyresnio amžiaus žmonių, sunkiau įveikiančių IT gudrybes.

O kurios žinios svarbiausios Žmogui? Kokie tų žinių atrankos kriterijai? O kas atrinks, vertins ir tikrins jas: informacijos Imperatorius – Šaltas Kompjuteris? O kam tos žinios bus panaudotos? Specialiai pabrėžiame: tikrai neneigiame technologinių laimėjimų naudojimo mokyklose – mes prieš nesveiką jų vaidmens sureikšminimą ir pasekmes. Traiško virtualias kliūtis kompjuteriniuose žaidimuose – traiško ir realius žmones keliuose; atima virtualias „gyvybes“, todėl ir realybėje jau vienas kitą žudo. Žaidžia vaikai…

Ar tikrai svarbiausia švietimo kryptis turėtų būti technologijos ir vartojimas?

Ar ne išmintingiau būtų kurti kilnių žmonių, o ne informacinę visuomenę?

Vaikų ir jaunimo fizinė, o dar svarbiau – psichinė ir dvasinė sveikata, yra ypatingai svarbūs mūsų valstybės saugumo elementai, o vertybinis ugdymas – valstybės klestėjimo ateityje garantas.

PRIEŽASTYS

Vėžį reikia pašalinti. O kad neatsinaujintų, reikia ieškoti jo priežasčių.

Manome, kad svarbiausios yra šios:

  • žmogus dar ir šiandien suvokiamas tik kaip fizinė, laikina, besielė ir bedvasė, būtybė – tai užsilikusio sovietinio materializmo ideologijos (esą, materija pirminė, sąmonė – antrinė) pasekmė;
  • mokyklose tebeklesti autoritarinė pedagogika – tai buvusio totalitarinio režimo pasekmė;
  • mokytojai vis aktyviau kratosi auklėjimo, „permesdami“ jį vien šeimai – tai lozungo „kuriame informacinę visuomenę“ aklo perkėlimo į švietimo sistemą pasekmė;
  • sparčiais tempais mokykla virsta rinkos įkaitu – tai mokyklos įvaizdžio kūrimo, vaikų virsmo „pinigų krepšeliais“, laukinės konkurencijos ir mokyklų naikinimo pasekmė;
  • valdžia ir visuomenė taip menkina mokytoją, kad jau leidžia sau manyti, jog netrukus kompiuterinės programos pakeis gyvą mokinio ir Mokytojo ryšį.

Kokia valstybės ateitis, jeigu vaikai:

  • bus išmuštruoti tiksliai kartoti svetimas mintis ir nebemokės mąstyti savarankiškai;
  • lenktyniaus grubumu ir praras subtilų bendrumo su gamta bei žmonėmis jausmą;
  • nuolat ieškos atsipalaidavimo ir elementariausių mokymosi sunkumų įveikti nebepajėgs;
  • aklai pasiduos standartams, pataikaus madai ir galutinai praras kūrybinę vaizduotę?

Kokia valstybės ateitis, jeigu ir mokytojai, naiviai apsigavę, jau įtikėjo, kad pinigų ir kompiuterių gausa garantuos ugdymo kokybę ir jaunimo dorovingumą? Štai pedagogas rašo: „Ko reikia mokytojams? Kad mūsų darbas būtų gerai apmokamas… Kad mokytojo darbas būtų laikomas darbu, o ne menu, misija, pašaukimu ar uždaviniu. Einu į darbą užsidirbti ir stengiuosi jį atlikti kuo geriau (argi būna kitaip?)“ [4]

„Būna – daugiau žinokite!“ – norisi atrėžti.

Mūsų svetainėje rašysime būtent apie tai, kad mokytojo darbas yra „menas, misija, pašaukimas ir uždavinys“. Kaip tik per siauru mokyklos ir mokytojo pašaukimo suvokimu ir galime paaiškinti ugdymo nesėkmių priežastį.

Mokyklos pašaukimas – būti Idealų kalve.

O verslumo ir rinkos dėsnių mūsų vaikai spės išmokti įgiję bendrąjį išsilavinimą. “Pirmiau, nei į mokslo formules gramzdinti, dera suformuoti tvirtus doros pamatus” – sako išminčiai. Įsiklausykime. Nuo to, ar švietimo sistema susivoks, kad visų svarbiausia yra užtikrinti pamatinį – dorinį dvasinį – ugdymą, priklauso, nyks ar stiprės valstybė!

Jau matome, kur nukeliaus mūsų vaikai, užkerėti pinigų, daiktų ir pigaus išorės blizgesio, laiku – dar vaikystėje ir paauglystėje – neįdiegus sąžinės, altruizmo, padorumo ir meilės artimui jausmų. Tikrai nukeliaus, jeigu tam kerėjimui nebesipriešins net mokykla!

Taip, pinigų mokykloms (ir mokytojams) labai reikia, bet ne pinigai žmogaus sielon įdiegs žmoniškumą.

MOKYMAS NEGALI IŠSTUMTI AUKLĖJIMO

„Tenka apgailestauti, kad <…> auklėjimas – tai svarbiausioji ugdymo proceso dalis, kurią išstūmė mokymas. Visas ugdymo procesas faktiškai suvedamas į mokymą ir rūpinimąsi juo, ir turi siaurą tikslą – apginkluoti mokinius tvirtomis žiniomis, mokėjimais, įgūdžiais, išmokyti naudotis mokslų pagrindais. Reikalą apsunkina dar ir tai, kad į tuos „mokslų pagrindus“ yra sudėtos siauros materialistinės,iš dalies politizuotos žinios, ignoruojamas jų suvokimas siela ir širdimi, dvasios šviesa ir dvasingumu. Ir dar klaidingai manoma, kad žinios pačios savaime yra žmogaus dvasingumas. Pasekmėje sumenkinama pačių žinių auklėjamoji vertė, o auklėjimo rezultatas išsikreipia. Reikia aiškiai suvokti, kuo gali grėsti visuomenei aukštųjų žinių apie visatos tvarką, apie gamtos dėsnius, apie medžiagų sandarą atidavimas dvasiškai neišprususiam, netauriam žmogui, kreivos sielos ir įtūžusios, sudiržusios širdies žmogui“ – rašo pasaulyje garsus gruzinų psichologas ir pedagogas Šalva Amonašvilis [5].

Akivaizdu: informacija ir žinios privalo būti sijojamos per dvasinių vertybių sietą, mokymas negali išstumti auklėjimo! Jokios civilizacijos gėrybės ir technologijos nepakeis žmogaus ryšio su žmogumi, o pamokos be auklėjimo augina vien savanaudžius vartotojus.

Mokykla be dvasinio ugdymo, be auklėjimo – valstybė be ateities!

GALIMYBĖS

Žiniasklaidoje nuolat girdime ir skaitome siūlymus, kad įvairios visuomenės bėdos – karas keliuose, ekologinės problemos, pilietiškumo ir patriotizmo stoka, lytinis auklėjimas, narkotikų, alkoholio, depresijų, patyčių, žiaurumo, suicidų prevencija ir kt. – būtų pradedamos spręsti mokykloje, dar geriau – jau darželyje. Reikia, esą, parengti geras programas, gal net ES finansuojamus projektus, ir problemos ims spręstis. Deja, jei gerų projektų būtų buvę, matytume rezultatus. Bet problemos aštrėja, vadinasi, projektai jeigu ir buvo, tai tik popieriniai.

Ar galvojo siūlytojai, kad, pirma, tokioms problemoms spręsti reikia begalės papildomo laiko ir jėgų: koks klasės vadovas realiai gali tai aprėpti, kaip tapti tokiu universaliu visko žinovu, kaip šitiek „sukišti“ į vaikų tvarkaraščius? Antra, kad projektai ir programos padriki: visi jie kas sau, vienas kito nemato – be strategijos, krypties, ašies. Šitaip kokybę pakeičia kiekybė, o ja lengva ir patogu dangstytis: „Daug dirbame, „dedame“ visas pastangas…“

Akivaizdu: Lietuvos švietimas skęsta projektuose, bet gelbėjimosi rato ieškoti neskuba. Jam vis dar sunku įtikėti, kad grimzta?

Ko nemato Lietuvos švietimo politikai ir strategai?

Ko trūksta Lietuvos švietimui?

Galima visokiausių loginių įmantrybių prisigalvoti, bet niekas Lietuvos švietimo sistemoje nepasikeis, kol ji savo noru neatsigręš į Amžinąsias Vertybes.

Reikia pedagogikos, kuri ne teoriškai, bet praktiškai rengia mokytojus ugdyti visą žmogų – ir sielą, ir dvasią, o ne vien tik kūną ir protą!

Reikia labai plačios sąmonės ir pasaulėžiūros mokytojų, kurie ne tik žinias teikia, bet ir gyvenimo išmintį. Reikia universitetų, kurie moka parengti tokius pedagogus.

Tokia pedagogika, tokia teorija ir praktika – yra!

Tai Humanistinė* individualaus ugdymo pedagogika. Jos autorius – psichologijos mokslų daktaras, Rusijos švietimo akademijos akademikas, Maskvos miesto pedagogikos universiteto profesorius ŠALVA AMONAŠVILIS. Humanistinė pedagogika žino, kaip žmogų išugdyti Žmogumi, o ne vien tik sėkmingu rinkos dalyviu ir civilizacijos laimėjimų vartotoju. Pagal Š.Amonašvilį visas nūdienos švietimo bėdas ir atsinaujinimo sunkumus lemiane tiek silpna mokyklų materialioji bazė, kiek prievarta dešimtmečiais bruktas dvasingumo ignoravimas ir autoritarizmas. Sukaupęs 50-ies metų pedagoginę novatorišką patirtį ir savo kailiu patyręs visą sovietinės ideologijos gniaužtų ir autoritarizmo skonį, Š.Amonašvilis geriau už visokius teoretikus žino, kaip išlaisvinti pedagoginį mąstymą iš baisių trimačio materialumo apkaustų, praplėsti mokytojų sąmonę:

„Auklėjimo be Širdies nėra. Nėra nieko – nei meilės artimui, nei patriotizmo, nei pakantos, nei atjautos, nei pagarbos, nei laisvės, nei teisingumo, nei pareigos, nei tikėjimo, nei harmonijos… Be Širdies ir Dvasios tvirtybės viskas bus statoma kaip ant smėlio“;

„Auginkite dvasingumą – dorovė pati ateis“.

Galimybė to mokytis yra, reikia tik panorėti.

—————————  

* Susitarkime dėl sąvokų Humanistinė pedagogika ir humaniška pedagogika. Sąvokų skirtumą kalbininkai aiškina taip: žodžio humaniškas reikšmė yra siauresnė, žodis humanistinis – aprėpia visąsritį. Humanistinė pedagogika rūpinasi, kad taptume humaniški – Humanistinė pedagogika ugdo humaniškumą. Vadinasi, kalbėdami apie tokio ugdymo filosofinį pamatą, naudosime platesnę sąvoką – Humanistinė pedagogika

MŪSŲ INTERNETINĖ SVETAINĖ BUS NAUDINGA

visiems, kurie yra įsitikinę, kad autoritarinės švietimo sistemos dienos suskaičiuotos, kad mokytojo darbas yra menas, misija ir pašaukimas, kurie šeštuoju jausmu suvokia, kad mokytojo profesija yra išskirtinė, kad jis tikrai gali būti Dievo bendradarbis, – tačiau tos sunkios ir atsakingos naštos nebijo!

Kviečiame ne tik plačiau susipažinti su Humanistinės pedagogikos filosofija ir teorija, bet ir dalintis patirtimi – tokios patirties Lietuvoje tikrai yra. Bėda ta, kad autoritarinė švietimo sistema šia patirtimi nesidomi, neskelbia, nekreipia į ją jokio dėmesio, todėl verčia mus manyti, kad dvasinio ugdymo patirties Lietuvoje iš viso nėra arba įsivaizduoti, kad dvasiniu ugdymu užsiimti gali tik tikybos mokytojai.

Bet yra tikrai ne taip.

Todėl bendradarbiaukime, pasitikėdami pasakokime (rašykime) vieni kitiems apie dvasinio ugdymo atradimus, kad ir kokie kuklūs mums patiems jie atrodytų, nes ir mažas akmenėlis didelį vežimą verčia.


Irena Stulpinienė,
Klaipėdos „Vėtrungės“ gimnazijos
fizikos mokytoja metodininkė,

Rasuolė Petrauskienė,
Klaipėdos vaikų lopšelio darželio „Radastėlė“
d
irektoriaus pavaduotoja ugdymui

2007-08-16

LITERATŪRA:

  1. Lietuvai prognozuojamas psichikos ligų protrūkis. // Internetinis puslapis www.delfi.lt.
  2. Lietuvos jaunimas – psichikos ligų gniaužtuose. Internetinis puslapis www.delfi.lt.
  3. Sparčiai daugėja šaukiamųjų psichikos sutrikimų. // Internetinis puslapis www.delfi.lt.
  4. Gerai dirbti pavyksta, užsidirbti – ne. // Savaitraštis „Dialogas“. 2007-03-16.
  5. Š.A.Amonašvilis. Humanistinė individuali pedagogika: teorija ir praktika // Pedagoginiame žurnale: Tri kliučia (rusų kalba), Nr.6, 2003. – Maskva: Šalvos Amonašvilio Leidybos namai, 27 p. (2003,Ш.А.Амонашвили. Гуманно-личностная педагогика: теория и практика. // В педагогическом вестнике: Три ключа. – Москва: Издательский Дом Шалвы Амонашвили, 2003, c.27).