Vaikai

ŠVIESOS VAIKAMS
REIKIA
ŠVIESOS MOKYTOJŲ 

Iš L.Šapošnikovos pranešimo
„Ugninė kosminės evoliucijos kūryba“,
2006 m. skaityto
tarptautinėje mokslinėje visuomeninėje konferencijoje
„Naujos sąmonės vaikai“

„Jie atėjo. Ne po vieną, kaip prieš 30 metų, o visu srautu. Ir neigti šį reiškinį gali tik siauros sąmonės neišmanėlis. Planetoje apie juos jau prakalbo garsiai. Ir ne tik prakalbo, bet ir knygas leidžia, masinėse informavimo priemonėse publikuoja straipsnius, kuriuose rašoma apie naujos sąmonės vaikus arba, kaip dar juos vadina, Šviesos vaikus, arba indigo, pagal auros spalvą. 

Dabar, kai visas pasaulis prakalbo apie ateinančius naujos sąmonės vaikus ir tapo aišku, kad šiam kosminio pobūdžio reiškiniui būtinas rimtas mokslinis tyrimas, mes nusprendėme tą reiškinį konferencijoje dar kartą aptarti. Konferenciją taip ir pavadinome – „Naujos sąmonės vaikai“. Jie atėjo. Bet kas jie tokie? Kokie jie? Kuo skiriasi nuo kitų vaikų? Pradėsiu kai kuriais pavyzdžiais. 

Šešių metų Alikas gali papasakoti viską apie naudingąsiais iškasenas. Jis mato Žemės gelmes. Mato procesus, vykstančius žemėje, ir gali numatyti žemės drebėjimus. 

7 metų Dana mintinai moka įvairių religijų šventraščių tekstus. 

Serioža iš Peterburgo nuo trijų metų skaitų knygas jų neatsivertęs, o tik ant viršelio padėjęs ranką. 

Marko Bovčevui iš Bulgarijos 8 metai. Parašė knygą, kurioje nuosekliai papasakojo apie Marso civilizacijos žūtį ir nustatė, kokios katastrofos ateityje ištiks žmoniją. 

Nataša iš Anapos, 16 metų, atsipeikėjusi po nualpimo, prakalbo 120 kalbų. 

Jaketi Tanako, Japonija, 11 metų. Jau du metai vadovauja automobilių firmos kūrybiniam skyriui.

Borisas Tovstenevas, 10 metų. Pasakoja apie Marsą, kuris prarado savo atmosferą dėl katastrofos, o jo gyventojai pasislėpė po žeme ir ten gyvena. Dviejų metų Borisas ėmė lankyti darželį. „Auklėtojai vienu balsu ėmė šnekėti, kad jis gabus kalboms, kad jo smegenys neįprastai išsivystę. Unikalus gebėjimas įsisavinti nauja, turtingiausia atmintis“. Nuo dviejų metų jo pasakojimai buvo pilni kosmoso, kosminių siužetų. „Bet įstabiausia: Boriska teigia, kad dabar toks metas Žemėje, kai gimsta ypatingi vaikai, nes artėja planetos pokyčiai, prireiks naujų žinių ir kitokio žemiečių mentaliteto“. 

Nataša Diomina, 17 metų, žmogų mato kiaurai. „Turiu dvi regas, – sako ji. – Pirma – tai paprasta, sakykim tokia, kaip ir jūsų, o antra – tai mano vidinė medicininė rega. Aš taip ją vadinu. Persijungti iš pirmos regos į antrą man reikia sekundžių dalių. O paskui jau galiu stebėti vidų“.

<…>

Prie paminėtų faktų norėtųsi pridėti kai kuriuos naujų vaikų pasisakymus, patektus įvairiose publikacijose. 

Klausimas: „Kas yra Dievas?“ Atsako penkiolikos metų mergaitė: „Dievas turėjo mintį. Jis sukūrė žmoniją, o žmonija stengiasi tą mintį suvokti. Dabar aš esu vienu metu ir mintis, ir žmogiškas tvarinys. Vienu it tuo pat metu – Dievo dalis ir jo kūrinys. Aš – Kūrėjas ir Kūrinys“. Neabejotina šio atsakymo filosofinė gelmė.

Į tą patį klausimą atsako trijų metų berniukas: „Tai didelis ir ryškus šviesos rutulys, iš jo išeina aštrūs spinduliai. Jie viską paliečia, ir tuomet tau gera!“ Tai įstabus regėjimas. 

Filosofijos daktarė Širli Maikl klausinėjo vaikų nuo trijų iki penkių metų: „Kas yra mirtis?“ Atsakymai: „Gyvenimo šioje planetoje pabaiga ir išėjimas kažkur kitur“, „Materialaus kūno nusimetimas“, „Vienos gyvenimo dalies pabaiga ir perėjimas į kitą“, „Perėjimas iš vieno būvio į kitą“, „Išėjimas į kitą matavimą“.

Į antra filosofijos daktaro klausimą – „At tikite, kad siela nemirtinga?“ – buvo tokie atsakymai: „Mes gimstame, gyvename, ir taip visą laiką“, „Esu įsitikinęs, kad po mirties siela gyvena toliau. Tai reiškia, kad mirtis – ne pabaiga. Tai aš tiksliai žinau“, „Kūnas tiesiog yra sielos buveinė, siela pasiskolina jį gyvenimo žemėje laikui, bet anksčiau ar vėliau skolą tenka atiduoti“, „Siela iškeliauja ten, iš kur atėjo, o paskui, manau, palaukia ten iki naujo įsikūnijimo“.

Dar prieš dešimt metų būtų buvę galima sakyti, kad tai yra fantazijos, nesąžiningų dėdžių ir tetų sukurtos apie išmanius mažylius. Bet laikas ir aplinkybės liudija ką kita. „Fantazijas“ kuria tam tikros mąstysenos ir sąmonės lygio vaikai. Po teisybei, tai net ne fantazijos, šie teiginiai tūkstantmečius gyveno metamoksliniame žinojime, kurio buvo semiamasi žmogaus dvasinėje erdvėje. Be jokios abejonės, pateikti pavyzdžiai liudija apie kažkokius svarbius procesus, šiuo metu žmonijoje evoliucijoje vykstančius procesus. <…> 

————————————-

Liudmila Vasiljevna Šapošnikova – RF Nusipelniusi meno veikėja, Rusijos Gamtos mokslų akademijos akademikė, Rusijos K.E.Ciolkovskio v. Kosmonautikos akademijos akademikė, Rusijos Ekologijos akademijos akademikė, filosofė, rašytoja, keliautoja, indologė ir t.t.

 Iš Š.Amonašvilio pranešimo
“Humanistinė pedagogika ir naujos sąmonės vaikai“,
2006 m. skaityto
tarptautinėje mokslinėje visuomeninėje konferencijoje
„Naujos sąmonės vaikai“

„Skirtingu metu ir skirtingomis aplinkybėmis ne kartą buvau sutikęs vaikų, kuriuos sąlyginai vadinu ypatingais.
<…>
Pateiksiu keletą pokalbių su jais iš protokolų.
1. 5,5 metų vaiko klausia:
–     Kodėl verki?
Jis atsako:
–        Todėl, kad matau jus kiaurai.
Vaikas mato žmonių nuodėmes ir mintis. Pokalbis tęsiasi:
–        Kodėl dabar tiek daug skyrybų?
–        Skyrybų skaičius pagal ištvirkimo lygį.
–        Ar Aukščiausiasis dabar su mumis?
–        Visa Žemė pilna Jo šlovės.
2. Dar vienas vaikas kalba: „Mes – atpildas tai šeimai, kurioje gimstame“.
3. Kitas dialogas:
–        Tu žinai Senąjį Testamentą?
–        Taip.
–        Visą tekstą žinai ar ką nors užmiršai?
–        Aš nieko neužmiršau.
–        O kas tave išmokė Senojo testamento?
–        Dar prieš gimstant Angelai išmokė.
Tokie tad pokalbiai. Priminsiu, kad jie paimti iš protokolų.
<…>
Šitie vaikai atneša visiškai kitokią informaciją. Jie gali mums papasakoti, kas mūsų laukia artimiausioje ateityje, bet kalba, kaip jie patys tvirtina, tik tą, kas jiems leista sakyti. Jie žino, kas vyksta kitoje planetos dalyje; gali bendrauti tarpusavyje nepriklausomai nuo buvimo vietos. Vyksta moksliniai tyrimai, ir šie faktai yra užrašyti protokoluose.
<…>
Ar galima juos vadinti indigo vaikais? Turiu pasakyti, kad šis pavadinimas mane trikdo. Moksliškai neįrodytas faktas, kad indigo vaikai egzistuoja, sukuria platų prasimanymų ir suklydimų lauką. <…> Net psichologai kalba apie indigo vaikus, nors neturi būdų jiems atpažinti. Aš neneigiu to fakto, kad išties ateina vaikai su neįprastais gebėjimais, su kitokiu mąstymo lygmeniu, ypatingi vaikai, Šviesos vaikai. Jų patirtis pranoksta mūsiškę ir viršija mūsų lūkesčius. L.V.Šapošnikova teisingai pasakė: „Mes būtume neregiai, jei nematytume, kad ateina kitokia karta“.

Šita karta mus sutrikdo, stumia į aklavietę. Ji pateikia mums uždavinį, kurį būtinai turime išspręsti. Priešingu atveju pražudysime ir tą kartą, ir pačius save. <…>“.