J.Černoziomova. Kad išgelbėtume ypatingus..

Išskirtinis interviu apie naujos sąmonės vaikus
Latvijoje leidžiamam žurnalui “AURA”

JELENA ČERNOZIOMOVA
Maskvos valstybinio pedagoginio universiteto
Pasaulio literatūros katedros profesorė,
filologijos mokslų daktarė

* * * * * * * 

Kai vienos mažos mergaitės klausdavo, kodėl ji tokia liūdna, ji atsakydavo: “Oranžinėje planetoje buvo taip gera – ir kam gi aš čia atskridau? Pas jus čia tik septynios spalvos – pas mus tūkstančiai…”. Prieš dvidešimt metų jos žodžius priėmė tik kaip vaikišką fantaziją. Bet neseniai į tokius neįprastus pareiškimus pradėta reaguoti rimtai. Gal todėl, kad vis ryškiau jaučiame: žmonijai Žemėje tapo ankšta. Gyvenimo tempas toks, kad nebeįmanoma dešimtmečiais laukti, kol sukonstruos tarpplanetinius laivus ir kosmines bazes. Kitokia realybė pas mus jau atėjo per kinematografą, kasdienybe tapo mistiniai siužetai, o detektyvų ir meilės romanų tiražus lenkia tiražai knygų apie anapusinius reiškinius.

Tūkstantmečių sandūroje paaiškėjo, kad ketvirtasis matavimas yra daug arčiau, nei buvo galima numanyti. Jis ėmė reikštis per neįprastos sąmonės vaikus, kurie prisimena, kad atėjo iš kitų pasaulių, ir į suaugusius jie prabilo kitos realybės kalba. Pirmą kartą apie tai viešai buvo pasakyta 2000 m. Maskvoje įvykusioje konferencijoje “Naujas žmogus”. Tačiau tada į tai niekas neatkreipė dėmesio – tik po kelių mėnesių, kai amerikiečiai Džen Touber ir Li Kerroll išleido knygą apie indigo vaikus, apie nauja reiškinį imta kalbėti visur.

Viename ankstesnių numerių jau rašėme apie Rusijos mokslininkų požiūrį į šį naują reiškinį. Stebėtina, kad jie, pripažindami vaikų su neįprastais pasireiškimais intelektą, pirmiausia pažymi jų dvasinį išsivystymą. Apie tai savo straipsniuose bei viešuose pranešimuose ne kartą kalbėjo Maskvos valstybinio pedagoginio universiteto profesorė, filologijos mokslų daktarė Jelena Nikolajevna Černoziomova. Ji neseniai viešėjo Rygoje, dalyvavo pedagoginėje konferencijoje ir mūsų žurnalui davė išskirtinį interviu

“KAD IŠGELBĖTUME YPATINGUS,
REIKIA DIRBTI SU VISAIS”
 

– Kiek man žinoma, Jūsų požiūris į sąvoką “indigo vaikai” yra gana kritiškas, Jūs bevelijate kalbėti apie naujos sąmonės pasireiškimą. Ką turite omenyje?
– Šalia sąvokos “nauja sąmonė” labai daug putų. Galima su tuo nesutikti, bet nėra žmogaus, kuris sakytų, kad žmoguje niekas nekinta. Pasireiškia aiškiaregystė, aiškiagirdystė, ypatingi gebėjimai, vadinami paranormaliais. Akademikas Kurdiumovas matematinės analizės metodu parodė, kaip gali vykti žmogaus evoliucija. Biologiškai žmogus jau subrendo, bet dvasinė evoliucija dar tęsiasi. Jis naujai ieško savo sielos, jis užduoda sau klausimą, kas yra Dvasia, ir duoda atsakymą, kad Dvasia – tai ryšys su Aukščiausiuoju. 

– Svarbiausia naujos sąmonės vaikų savybe vadinate brandžią širdį, sklidiną įgimto pirmapradžio altruizmo. Ar galima sakyti, kad brandi širdis ir nauja sąmonė – tai tas pats?
– Ne, tai tik pagrindinė naujos sąmonės charakteristika, kuriai būdinga brandžios širdies ir aukšto intelekto jungtis, kas užtikrina aukštą sąmonės struktūrą. Paprastai tokie vaikai lengvai operuoja informacija. O visų įdomiausia, kad jie gauna ją mums nežinomu būdu. Ir čia mes susiduriame su naujų bei talentingų tradicine prasme vaikų kardinaliu skirtumu. Iš kažkur nauji vaikai pirmapradiškai žino tą, ko jų niekas nemokė.

– Pavyzdžiui…
– Štai septynių metų mergaitei užduoda klausimą: kaip sukurti meninį paveikslą (rus. художественный образ)? Tai klausimas menotyrininkui. Jei jį užduotume aspirantui per egzaminą, jis dar mąstytų, nuo kurio galo pradėti jį spręsti, kaip formuluoti atsakymą. O ši septynmetė mergaitė nė nesusimąstydama sako: “Sujungti, kas nesujungiama”. Atsako taip, kaip rašoma Lomonosovo arba Grasiano traktatuose. Tai nereiškia, kad ji žino Grasianą. Čia pat ji tęsia: “Tai juk labai paprasta”. Kviečia savo aštuonerių broliuką ir jiedu, pasišnibždėję porą minučių, suvaidina dvi sceneles. Po to pasakoja: “Štai šioje scenelėje mes buvome beždžionės, o antrojoje mes vaidinome, kad buvome beždžionės. Todėl kad antrųjų beždžionių eisena buvo tigriška – tai reiškia, kad mes sujungėme, kas nesujungiama. Vadinasi, pirmuoju atveju buvo tiesiog paveikslas, o antruoju atveju – meninis paveikslas”. Paskui, pasiremdami savo kaip aktorių įspūdžiais, jiedu pradeda pasakoti, kaip skyrėsi jų pajautos. Liko tik užrašinėti jų pasakojimą – ir gavome daktaro disertacijos planą.

– O gal jie tik fantazuoja?
– Ne, kai jie priima informaciją, jų vaizduotės centras neveikia. Jis neaktyvuotas. Tai užfiksuota prietaisais. Tai kitokios kokybės, kitokios prigimties reiškinys. 

– Tarp kitko, kaip surasti vaikų su neįprastomis apraiškomis? Kur jie grupuojasi?
– Jų yra visur, problema, kaip juos atpažinti. Pirmiausiai, jie labai dažnai nesuvokia savo kitoniškumo. O kartais jie pasireiškia betarpiškai. Viena mokytoja pasakojo moksleiviams apie indigo vaikus – ką buvo skaičiusi. Iš visos klasės priėjo vienas berniukas ir paklausė: “Ar galite apie tuos vaikus papasakoti daugiau?” Ji atsakė: “Galiu, pasilik po pamokų”. O pati pagalvojo: “Ką jam sakysiu? Juk aš pati nieko daugiau ir nežinau”. Tačiau po pamokų atėjęs berniukas ėmė pasakoti apie save, savo santykį su pasauliu, ir gavosi, kad jis jai papasakojo daugiau, nei ji apie tai žinojo.

– Ar daug vaikų turi šį neįprastą potencialą?
– Apie tai ginčijamasi. Vieni kalba, kad tokių yra vienetai, kiti sako, kad 98 procentai. Bet šiuos prieštaravimus gana lengva sutaikyti, į klausimą atsakius taip: potencialiai šių savybių turi 98 procentai vaikų. Tačiau gana nedaug tokių, kurie tas savybes išskleidė.

– Ko reikia, kad jos išsiskleistų?
– Nedaug apie tai mes žinome. Pastebėta, kad tokie vaikai save ir savo gabumus labiausiai parodo harmoningame meno pasaulyje – ne todėl, kad ateityje norėtų tapti muzikantais, poetais, dailininkais, bet todėl, kad jiems ten jauku. Į meno studijas jie ateina ne tam, kad išmoktų piešti, bet tam, kad pasauliui papasakotų apie save, kad surastų sąveikos būdą.

– Vadinasi, juos galima rasti ten, kur yra kūrybos?
– Taip, bet nebūtinai jie reiškiasi per meninę kūrybą. Šiuo atveju labiausiai mus domina kūryba dvasinėje sferoje.

– Visuomenė visuomet susigundo sulyginti į save nepanašius, padaryti juos tokius, “kaip visi”. Kiek rimta ši grėsmė?
– Pirmiausiai ši problema išryškėja mokykloje. Toks mokinys nepatogus, jis reikalauja kitokio pamokos vedimo tempo. Jis greit susivokia, atsakymą žino anksčiau, nei klausimas baigiamas suformuluoti. Mokytoja man pasakojo: „Štai padedu formuluoti mergaitėms klausimą ir matau, kaip akyse jos ima nuobodžiauti. Jos žino ir klausimą, ir atsakymą, ir mano reakciją į atsakymą, ir joms toje situacijoje jau nuobodu. Aš sustoju ir klausiu: „O kada jūs supratote, ko jūsų noriu paklausti?“ O jos atsako: „Iš pirmo žodžio“. – „Ir kaip tada jūs pamokose išsėdite?“. „Mums taip nuobodu… Mes jau viską supratome, o mokytoja mums vis dar aiškina ir aiškina…“ Tai reiškia, kad joms reikia kitokio tempo, bet šalia jų yra vaikai, besimokantys kitu tempu. Ką daryti mokytojui? Jam tokie mokiniai kliudo. Jis reikalauja disciplinos. O kitokių metodikų neturi.
– Š.Amonašvilis (Rusijos švietimo akademijos akademikas, humanistinės pedagogikos šalininkas ir gynėjas – I.Koniajevos past.) teigia: hiperaktyviems vaikams reikia hiperaktyvios pedagogikos. Prisimenu, kaip pati dirbau penktoje klasėje. Tai buvo labai judri klasė. Aš susivokiau, kad reikalauti disciplinos yra visiškai beprasmiška ir pasiūliau rusų kalbos pamokoje surengti eilių varžybas. Beveik kaip sporto olimpiadoje – su prizu. Kiekviena eilė gavo užduotį: lentoje išlinksniuoti daiktavardį – kiekvienas mokinys eilės tvarka privalėjo parašyti žodį vardininko, kilmininko, naudininko ir kituose linksniuose. Ir klasėje prasidėjo beprotiškos lenktynės. Bet tuo pačiu visi žiūrėjo, kad nebūtų daroma klaidų, ir visi dirbo. Formaliai žiūrint klasėje nebuvo jokios disciplinos – bet tikslas buvo pasiektas.

– Poveikį vaikui daro ne tik mokykla. Ką patartumėte tėvams?
– Džen Touber ir Li Kerroll knygoje yra daug patarimų, o paskui staiga išdygsta skyrius, kuriame išmintinga mama sako: “Mylėkite savo vaikus”. Visų išmintingiausia, visų svarbiausia, ką galima padaryti. Įeikite į vaiko logiką, pasidomėkite, kodėl jis toks. Juk tai jūsų vaikas, pamilkite jį. Kokie sunkumai iškyla? Dabar ateina vaikai, išmintingesni už savo tėvus. Jie duoda patarimų vyreniems. Vienus tai papiktina, kiti ironizuoja: “Tai kas čia iš mūsų mama – tu ar aš?” Dar kiti reaguoja susierzinimu. Daugelis tėvų dabar kažkaip susmulkėję. Štai matau: eina mama su trimete mergyte, mergytė aikštijasi. Pavargo, tikriausiai. O mama ją bara, tarsi ir pati būtų trijų metų mergaitė, o ne suaugęs žmogus, pajėgus valdyti situaciją…

– Kokia, Jūsų požiūriu, būtų pati optimaliausia visuomenės reakcija į neįprastus vaikus?
– Pirmiausiai gerai pagalvoti ir pedagogams, mokslininkams bei tėvams susidraugauti. Svarbiausia ir šioje situacijoje išlikti sąžiningu. Kai problema išgarsėjo, staiga išryškėjo, kad tampa madinga turėti indigo vaiką. Psichologai praktikai pasakoja: ateina mama, akivaizdu, kad vaikui aštri šizofrenija, kad jį gydyti reikia, o mama pasididžiuodama pareiškia: “Tai jo ypatumas. Jis pas mane – indigo”. Kai kada mamos savo vaikais spekuliuoja. Buvo vienas įdomus berniukas, turėjo neįprastų savybių. Mama ėmė taip jį „lavinti“, kad tapo nebeįmanoma atskirti, kur jo paties žinios apie pasaulį, o kur kažko nusiklausė iš suaugusiųjų. Ji tiesiog jį sugadino. Būtų buvę galima išgirsti kažką svarbaus apie žmonijos likimą, tačiau dabar tai nebeįmanoma.

– Ar tai reiškia, kad Jūs laukiate iš jų ko nors svarbaus apie žmonijos likimą?
– O tai ne aš laukiu, bet jie taip kalba. Priešingai mano patiems drąsiausiems lūkesčiams. Apie žmonijos, apie Rusijos likimus. 7 -10 metų žmonės paprastai pasaulio masteliais, valstybių masteliais nemąsto, o šitie – mąsto.
– Dabar mes gyvename rinkos ekonomikos visuomenėje. Vartojimui suteikiame pirmumą – tai mūsų pasaulėžiūros, ideologijos, gyvenimo būdo antspaudas. Ir tokiu metu pasirodo šitokie vaikai. Tai konfliktinė situacija iš esmės…
– Kita vertus, šie vaikai atneša išsigelbėjimą. Jie sukuria tokio pobūdžio santykius, kokių negali sukurti suaugusieji. Sakykim, ne kiekvienas suaugęs susivaldys, kai jo atžilgiu demonstruojama agresija. O tie vaikai agresija į agresiją neatsako.

– Savo straipsniuose ir viešuose pasisakymuose Jūs ne sykį grįžtate prie vaikų kryžiaus žygio temos. Kodėl?
– Apie juos aš kalbėjau štai kodėl. Dabar vaikai atkreipė į save dėmesį, ir man parūpo – kiek tokia situacija yra unikali? Ar istorijoje buvo tokių periodų, kada vaikystės problema sužadintų didelį susidomėjimą? Ryšium su tuo atkreipiu dėmesį į Filippo Arjeso, prancūzų tyrinėtojo, knygą, kurioje jis teigia, kad europinė praktika neturėjo vaikų portretų iki XIII amžiaus, bet XIII amžiuje jie atsiranda. Iki XIII amžiaus vaiką vaizduodavo kaip mažesnių matmenų suaugusįjį, ir staiga atsiranda gana talentingai pavaizduoti vaikų portretai. Kodėl? Filippas Arjesas sako, kad iki XIII amžiaus dėl didelio vaikų mirtingumo buvo stengiamasi prie jų neprisirišti. Bet iki XIII amžiaus medicina dar nebuvo pasistūmėjusi, reiškia, kažkas atsitiko. Atkreipiau dėmesį į 1212 metus – vaikų kryžiaus žygio metus, kai vaikai pareiškė save kaip ypatingą jėgą. Tėvai neleidžia, o jie susirenka dešimtimis ir šimtais ir eina į vaduoti Jeruzalės, apie ką liudija daugybė metraščių. Šis judėjimas nukreipė dėmesį į vaikystės pasaulį, o paskui tai atsispindėjo ir tapyboje.

– Tam istoriniam faktui nėra racionalaus paaiškinimo. Gal ir vėl vaikystės pasaulis taip pat netikėtai gali paveikti suaugusiųjų pasaulį?
– Manau, taip. Paskaitykite M.Mido „Vaikystės etnografiją“. Yra visuomenės, kur gyvuoja senolių kultas – tai Kaukazo tautos, yra visuomenė, kur vaikai ir suaugę yra bendražygiai, jie kartu, pavyzdžiui, sprendžia šeimos reikalus. Naujas civilizacijos tipas – kai saugęs ima mokytis iš vaikų, nes vaikai – naujos sąmonės nešėjai.

– Jūs manote, kad tokiam santykių tipui ir priklauso ateitis?
– Mes pradėjome įsiklausyti, ką jie kalba. Šiaip jau, principas įsiklausyti, ką vaikai kalba, egzistavo jau seniai. Toks pliūpsnis buvo XIX amžiaus pradžioje, anglų romantikams atradus poetizuotą vaikystę, kai V.Vordsvortas rašė, jog į pasaulį – iš ten, kur yra mūsų bendrieji namai – siela ateina ne visai nuoga, bet su žinojimu apie Šviesos pasaulį. Ir štai šiandien mes priversti pripažinti tą patį – kad į pasaulį ateina išminčiai. Su pirmapradžiu žinojimu, kaip reikia gyventi, su išmintinga širdimi. Su mokėjimu visiems atleisti, su mokėjimu pasitikti ir stabdyti agresiją, su mokėjimu pasidalinti. Šiame pasaulyje juos auklėja kaip vartotoją, o jie galvoja, kad reikia dalintis.

– Kai vaikai paauga, jų vertybinė orientacija kažkiek pakinta?
– Vos tik buvo pradėta kalbėti ir rašyti apie naujos sąmonės vaikus, išryškėjo suaugusieji, tuose aprašymuose pradėję atpažinti save ir dalintis, kaip pragyveno įvairias gyvenimo situacijas. Iš to, ką jie papasakojo, mums pavyko išryškinti šitokią raidos logiką. Iki 10–11 metų jie noriai ir laisvai perteikia savo žinias ir įsivaizdavimą, koks turi būti žmogus, kaip žmonės turi gyventi. O paskui staiga užsidaro. Nori būti kaip visi, nebenori išsiskirti iš bendro fono. Jei buvo gabūs muzikantai, gali užmesti savo instrumentus. Maždaug apie dvidešimtus metus jie pradeda suvokti, kokią dovaną yra gavę. Ir savo elgesį įvertina kaip išdavystę. Pavyzdžiui, studentė žurnalistė rašė, kaip ji išdavė smuiką, gėdydamasi atrodyti „caca“ mergaitė tarp nutrūktgalvių bendraklasių. Po to, kai jie suvokia, unikalūs gabumai grįžta. Toliau jau viskas priklauso nuo žmogaus, lavins jis juos ar kartą visiems laikams „užlips ant gerklės“ savo dainai. Daug priklauso nuo to, kuo jis nori pasižymėti šiame pasaulyje: priklausyti vartojimo rinkos visuomenei ar pajėgti priešintis jai ir sąmoningai rinktis kitokį kelią.
– Nuo supergabumų prie supergalimybių – tai gali tapti įdomu ir valstybei.
– Žinote, valstybės suinteresuotumas taip pat gali būti pavojingas.
– Galima juos tiesiog priversti tarnauti tų ar kitų interesams. Nenoriu kaltinti valstybės. Nežinau, į ką viltis dėti. Mane džiugina, kad yra žmonių, kurie šią idėją supranta, kurie mato, kad tokių vaikų yra ir su jais reikia dirbti. Pasitarimuose mes paruošėme keletą vertinimų. Pirmiausiai nusprendėme, kad negalima šiems vaikams steigti atskirų vaikų darželių ir mokyklų. Sankt-Peterburge atliktas tyrimas parodė: jei vienas toks vaikas yra 20-ties vaikų darželio grupėje, tai jis apytiksliai per 2 mėnesius vaikus pakelia iki savo lygio. Vaikai ima greičiau vystytis, seka juo. Jie mokosi įsisavinti be agresijos, tampa ramesni.

– Vadinasi, pasitempia santykių etikos požiūriu?…
– Šiaip ar taip, vaikai vystosi. Svarbu padaryti prielaidą, kad tai ir yra naujų vaikų funkcija – vesti paskui save, patraukti prie savęs. Tai kam juos izoliuoti? Ne dėl to jie atėjo į šį pasaulį. Jei jie paliekami vaikų kolektyve, tai pirmas uždavinys pedagogams ir auklėtojams – matyti situaciją. Ir mokyti vienus, kaip elgtis su kitais. Mokyti neniekinti tų, kurie mąsto lėčiau, ir nepravardžiuoti “išsišokėliais” tų, kurie greit susigaudo.

– O Jūs pati, bendraudama su tokiais vaikais, kuo nors praturtėjote?
– Perskaičiau vieną dienoraščio įrašą, kuris man tapo svarbus. Viena 19-metė publikavimui davė savo medžiagą. Ten viskas kaip aforizmai, bet vienas įrašas mane pritrenkė: „Niekada nekalbėkite mintyse su žmonėmis. Su Dievu kalbėkite. Jis žino“. Ir supratau, kad taip ir darau. Kai staiga pradedu mintyse kam nors prieštarauti, tai sustabdau save ir mintį siunčiu aukščiau. Ne žmogui, bet Kosmosui – teišsisprendžia situacija. Ir situacija išsisprendžia pati, man nereikia tam žmogui nieko šnekėti. Koks čia mechanizmas, nežinau.
– Naujos sąmonės vaikų atsiradimas iš naujo užaštrina žmogaus prigimties klausimą. Mes galime priartėti prie daug gilesnės gyvenimo sampratos…
– Žmogaus prigimtis, žodžio prigimtis, supratimas, kas yra mintis… Kaip tik pačios paprasčiausios sąvokos, kuriomis kasdien operuojame, ir yra labiausiai nesuprantamos. Mums tik atrodo, kad žinome, kas yra žodis. Kurio nori mokslininko paprašyk suformuluoti, kas tai yra – nežinos.
– Akademikė, Rusijos mokslų akademijos Smegenų instituto (tiksliau: Rusijos Mokslų akademijos Žmogaus smegenų institutas – vert. past.) mokslinė vadovė Natalija Petrovna Bechtereva sako, kad neįmanoma bus paaaiškinti, kaip dirba smegenys, jeigu nepripažinsime Aukštesniojo prado.
– Kas šiandien gali apibūdinti sielą moksliniu požiūriu? O teigti, kad žmogus besielis – taip pat visai nemoksliška. Ir taip prasideda kapstymasis šiose žirklėse. Tarp kitko, ir psichologija dabar kyla į kažkokį naują lygmenį. Ir filosofija. O visų svarbiausia, kai pradedame kalbėti apie šiuos vaikus, klausimas – ką juose reikia tirti? Kaip tirti? Kokiais metodais? Jei šiuolaikinio mokslo metodais – tai nieko kenksmingesnio negali būti. Ką, pavyzdžiui, tirsime, matuosime: pulso dažnį ar širdies ritmą? Talentingumą testais išmatuosime? Tai kad ir plika akimi jų talentingumas matomas – ką gi čia tyrinėti? Ir netikėtai paaiškėja, kad juos tyrinėti reikia naudojant visai kitokią paradigmą. Kitokias problemas to tyrimo metu dera kelti. Gal būt, tokį žmogų reikia tyrinėti bendravime bei koks jis yra tarpusavio santykiuose, o ne kaip individą? Kai žmonija suvoks save kaip bendruomenę, kaip visumą, ji pereis į kitą lygmenį.
– Kiek man yra žinoma, naujos sąmonės vaikų reiškinys buvo aptariamas Rusijos Dūmos Visuomenės rūmuose.Valstybę domina, kokia nauja karta ateina, kuo jai padėti. Kuomet aptarinėjamas klausimas, ką daryti su talentingaisiais, paprastai šnekama apie konkursus, testavimą, apie ypatingiausiųjų ir bendro skaičiaus išskyrimą. Psichologai, kurie tiria šią problemą, klausia: o kam reikalingas tas išskyrimas? Juk išskyrimas ir atranka reikalingi tik tada, kai trūksta finansavimo. O išties tai juk reikia suteikti galimybę vystytis visiems vaikams, neišskiriant nė vieno. Ir kas tie teisėjai, pateikiantys verdiktą – štai šis apdovanotas, o anas ne? Šį skatinsime, ano – ne? Toks rezultatas – skurdo pasekmė.

– Ar yra pavyzdžių, kad žinios, kuriomis dalijasi šie vaikai, būtų pritaikytos?
– Yra toks automatinio rašymo reiškinys. Dėl šito teko bendrauti su dviem ryškiais berniukais. Vienas jų rašydavo pačiomis įvairiausiomis kalbomis, bet pats nesuprasdavo, ką rašo. Užrašuose matėsi dantiraštis, hieroglifai – įvairiausi rašmenys. Jis iliustruodavo užrašus piešiniais. Piešiniuose buvo piramidžių, skraidančių aparatų. Jo mama buvo sunerimusi. Taip jis piešė nuo 6 metų. Kai jam suėjo 13, mama nutarė pasitarti – kas tai yra, kaip tai vertinti, nes berniukas buvo nekalbus, kas apskritai būdinga šiems vaikams – ne su visais jie kalba. Panašiai vyksta ir su žmogumi, kuriam dabar 24 metai. Viena ir ta pačia kalba jis užrašo tekstą iš kairės į dešinę. Specialistai atpažįsta arabų ir senovės žydų rašmenų elementus. Jis taip pat nežino, ką rašo. Kaip ir pirmasis berniukas, jis piešia – uolų šventyklas, kažkokius įrengimus.Paaiškinti nieko negali. Yra dar vienas berniukas, kuris šitaip rašo nuo 10-ies metų. Ir piešia. Štai, pavyzdžiui, iš debesų susidaro formulė. Jo vyresnė sesuo, instituto studentė, tą formulę nunešė savo chemijos dėstytojui. Jis iškart nustatė: „Penkiavalentė anglis? Mūsų pasaulyje tai neįmanoma. Bet gal yra pasauliai, kur tai įmanoma“. O berniukas tuo tarpu nežino nei kas yra cheminė formulė, kas valentingumas, kas anglis. Bet užrašo tai. Paklausiau – ar tik grafiniai užrašai. Jis atsakė, kad yra ir tekstinių. Tarp jų buvo užrašyti ir keturi Kosmoso dėsniai. Jis man perskaitė nuostabių eilių. Apie trečiąjį Kosmoso dėsnį. Jo esmė apytiksliai tokia. Gyvendamas žemiškoje erdvėje ir kentėdamas, tuo pat metu keiti ne vien tik savo, bet ir viso Pasaulio erdvę. Tai reiškia, kad kantrybė – didinga savybė. Jei gali ką nors įveikti, ištverti, tai perkeiti visą Visatą.

– Tai liudija apie žmogaus atsakomybę.
– Taip. O štai dėl automatinio rašto… Jis savaip nesaugus. Susijęs su mediumizmo reiškiniu. Aš parašiau straipsnį, kuriame kalbama apie žmogaus savigarbą. Straipsnis atspausdintas čia, Rygoje. Skirtingais laikais savigarba buvo suprantama skirtingai. Gerbti save šiandien – reiškia susivokti, kokios jėgos per tave veikia. Visokius užrašus ir visokius piešinius per save praleisti – nesaugu. Pavojinga.

– O psichika gali ištverti tokį apkrovimą?
– Psichiatrai kalba, kad nėra griežtų ribų tarp ligos ir ne ligos. Tarp kitų, N.Bechtereva tyrinėja pakeistų būsenų reiškinį. Tokia būsena būdinga ir narkomanui, ir genijui. Specialistai pakeistų būsenų reiškinį liga nevadina. Jie teigia, kad sveikas žmogus gali valdyti savo būsenas. Tie berniukai, apie kuriuos kalbėjau, palieka labai pusiausvirų, protingų ir adekvačių įspūdį. Bet nesaugu bandyti dirbtiniu būdu siekti panašių būsenų. Liaudies išmintis byloja: kiekvienam atsiveria tai, su kuo jis pajėgia susitvarkyti.

– Kalbama, kad atsirado indigo vaikų klubai.
– Tai iš madingų susivienijimų serijos. Tapo madinga – susirinko, pasiskelbė esą indigo. Jei tu ne indigo – išeik. Vien jau tai parodo, kad jie ne nauji vaikai, kurie nuo savęs nieko neatstumtų, nė nuo ko neatsižegnotų.

– Tarp kitko, kas dažniausiai dirba su jais?
– Psichologai praktikai. Nes mokytojams nėr kada. Mokykla taip „užorganizuota“, kad mokytojams vaikai neberūpi. Kada tėvai pastebi vaiko sunkumus klasėje, ką nors neįprasta, jie kreipiasi į psichologą – gerai, kad ne į psichiatrą. Todėl, kad psichiatrai eina pramintu taku – naudoja psichotropinius vaistus. Iškart pradeda gydyti medikamentais. O vaikams, gal būt, paprasčiausiai reikia paduoti į rankas teptuką. Psichologai praktikai tai mato ir sako: „Va, jei jūs būtumėte pas mane jį atvedę iki psichiatro, aš ką nors dar galėčiau padaryti. O dabar žymiai sudėtingiau“.

– Ar tai reiškia, kad pirmiau, nei pas psichiatrą vesti, reikia vaikui paduoti teptuką?
– Reikia suharmonizuoti šeimos aplinką, juk nuo jos viskas prasideda. Buvo mamų, kurios net mokyklą sukūrė, kad išauklėtų savo vaiką. Dabartinė praktika – mokymas namuose – turi savų pliusų ir minusų. Viena vertus, sukuriamas vaikui tinkamas tempas, kita vertus, vaikas daug praranda, nes nesimoko to, ko vaikai nejučia mokosi kolektyve: nevyksta kasdienis psichologinio bendravimo treningas.

– Ar įmanoma kaip nors klasifikuoti šeimas, kuriose gimsta tokie vaikai?
– Neįmanoma. Jie gali gimti bet kurioje šeimoje. Jų yra ir sėkmingose šeimose, ir tarp pamestinukų, ir alkoholikų šeimose. Gal būt, jų funkcija – išgelbėti savo tėvus? Kartais jų situacijos būna ypač sudėtingos. Pastebėtas, pavyzdžiui, polinkis į suicidą. Kai mato šio pasaulio netobulumą, taip stipriai pergyvena, kad yra pasirengę išeiti. Ir tik aukštos moralės jausmas neleidžia jiems to padaryti. Reikia suprasti: kad išgelbėtume ypatingus, reikia dirbti su visais.

* * *

Kol aš dirbau dešifruodama šio diktofoninio įrašo tekstą, pagalvojau, kad, gal būt, tai ir yra svarbiausia, iš aukščiau mums nurodyta sąlyga. Jeigu mes norime gauti naujų žinių ir prasiveržti į kitus pasaulius, tai privalome skaitytis su kosminiais dėsniais, kurie savo esme yra humaniški. Tuo metu, kai šio pasaulio galingieji saugo „auksinio milijardo“ gerovę, kai trečiajame pasaulyje ir civilizuotuose Vakaruose žmogaus gyvenimo vertė skiriasi dešimteriopai, kai pasaulio užkulisiuose programuojamas planetos gyventojų skaičiaus sumažinimas, kad užvaldyti likusius resursus, mums siunčiamas priešingas impulsas. Tai ir įspėjimas, ir šansas. Arba mes išsiruopščiame kartu ir gauname laisvę vystytis, naujas žinias, visai kitos kokybės gyvenimą, kylame prie to, ką suvokiame kaip Aukštąjį protą, arba… Bet kam aprašinėti tą, kas jau parodyta trileriuose? Gal būt, mes susidursime su kitokia realybe, kai pasieksime kritinę ribą, kurią mūsų kosminis laivas, vardu Žemė, kirs erdvėlaikyje? Ir nereikia aimanuoti, kad mūsų neįspėjo. Tiesiog mums ateina Laikas, kai atsakomybė už ateitį krenta ne ant išrinktų valdovai arba paskirtų valdininkų, bet ant kiekvieno iš mūsų.

Interviu parengė garsi Latvijos žurnalistė
IRINA KONIAJEVA,
Tarptautinės rašytojų ir žurnalistų asociacijos viceprezidentė,
straipsnius publikuojanti Latvijos, Vokietijos ir Rusijos spaudoje.
Straipsnio originalas rusų k. buvo skelbtas minėto žurnalo 2007 m. Nr.2 (7). 

Iš rusų kalbos vertė
Irena Stulpinienė,
2009 m. gruodis

P.S.

Visiems, ką šis interviu sudominо, rekomenduojame skaityti dar vieną, šį interviu labai gražiai papildantį, mokslinį JELENOS ČERNOZIOMOVOS straipsnį rusų kalba «Гуманизм и образование: достоинство – это то, чего человек достоин» iš latvių ir rusų kalbomis Latvijoje leidžiamo almanacho „Humanizms. Pedagogija“ pirmojo numerio.

Straipsnio ieškokite skyriuje „HP ir mokslas