Ištakos

HP idėjų sklaida Lietuvoje 1996 – 2007 m.

Lietuvos pedagoginė bendruomenė garsų pedagogą novatorių Šalvą Amonašvilį prisimena dar iš bendradarbiavimo pedagogikos laikų.

Prabėgo daug metų. Mokytojas novatorius seniai jau tapo ne tik psichologijos mokslų daktaru, akademiku, profesoriumi ir HP laboratorijos vadovu, bet ir daugelio mokyklų, tapusių HP laboratorijomis, moksliniu konsultantu. Jis yra Humanistinės pedagogikos žurnalo „Tri kliučia“ („Trys raktai“) vyriausias redaktorius, unikalių knygų vaikams autorius. Rusijoje, kur gyvena ir dirba akademikas, HP yra pripažinta akademiniu lygiu ir jau tapo mokslinių disertacijų objektas.

Humanistinės pedagogikos idėjos, lyg magnetas, pritraukia vis daugiau bendraminčių ir pasekėjų iš įvairių pasaulio valstybių. Š.Amonašvilis yra Tarptautinio Humanistinės pedagogikos Centro vadovas, nes HP tampa galingu mokytojų judėjimu, kuris sparčiai auga ir plečiasi. Idėjų plėtrą „iš apačios“ liudija Tarptautinių pedagoginių skaitymų, kurie Maskvoje vyksta kasmet, dalyvių skaičius: pirmuosiuose 2002 metais – 280, šeštuosiuose 2007 metais – jau apie 800.

Kada ir kaip Humanistinė pedagogika „atėjo“ į Lietuvą?

Klaipėdos Kultūros ir švietimo centro „Harmonija“ vadovės Marinos Korinevskajos, Irinos Aleksejenko šeimos (Andrejus, Anastasija, Ivanas), Tanios Murninos ir Redos Šileikienės šeimų, Ligijos Merenkovos, Idalijos Solovjovienės, Nadieždos Filipovos ir kitų aktyvių šio centro narių pastangomis ir lėšomis 1999 m. spalio 25-29 d. bei 2001 m. spalio 22-26 d. Klaipėdos M.Gorkio vidurinėje mokykloje, kurios direktorius tuomet buvo Aleksandras Barvenov, įvyko du pirmieji Lietuvoje (ir net Baltijos valstybėse!) Š.Amonašvilio penkių dienų autoriniai seminarai. Mokytojai gavo kvalifikacinius 40 val. pažymėjimus – prasidėjusią Humanistinės pedagogikos idėjų sklaidą Lietuvoje rėmė Klaipėdos Pedagogų švietimo ir kultūros centro vadovas Alfonsas Zvėrka.

Vėliau prisijungė ir daugiau entuziastų – pedagogų ir tėvų, kurie šį seminarą organizavo Mažeikiuose, Vilniuje ir Utenoje.

Liudvika Daliuta Domarkienė, tuomet Mažeikių rajono savivaldybės Švietimo skyriaus Švietimo centro vedėja, apsilankiusi Š.Amonašvilio seminare Latvijos Saldaus m., iškart pajautė, kaip Lietuvos mokytojams reikalinga šio garsaus pedagogo praktinė patirtis, o dar labiau – inovacinga Humanistinės pedagogikos teorija ir filosofija. 2004 m. gruodžio mėn. Liudvikos Daliutos Domarkienės drąsos, ryžto ir milžiniškų pastangų dėka seminaras „išėjo“ į Lietuvą. Ir nors Mažeikių rajone organizuotas Š.Amonašvilio seminaras buvo skirtas tik Žemaitijos regionui, renginys netikėtai peržengė ne tik miesto ir rajono, bet ir regiono ribas: suvažiavo Alytaus, Kauno, Marijampolės, Anykščių, Biržų, Ignalinos, Molėtų, Kupiškio, Utenos, Panevėžio, Radviliškio, Šiaulių, Akmenės, Kelmės, Klaipėdos, Kretingos, Plungės, Skuodo, Telšių, pedagogai ir tėvai, buvo mokytojų atvykusių net iš Danijos. Buvo nuostabu regėti, kaip godžiai didžio pedagogo klausėsi Lietuvos pedagogai, kaip jie yra išsiilgę širdingo žodžio apie mokyklą, mokytoją ir pinigais neišmatuojamą kilnų pedagogo darbą, apie tikrą, o ne popierinį, ugdymo humanizavimą.

Šį seminarą organizuoti, o vėliau ir kitus, entuziastingai padėjo vilnietis Artūras Gobys ir jo draugai, taip pat pajautę, suvokę ir įvertinę Humanistinės pedagogikos perspektyvas.

2005 m. lapkričio mėnesį Vilniaus mokytojų namų Mokymosi ir informacijos centre, kurio direktorė yra Eglė Pranckūnienė, įvyko pirmas Š.Amonašvilio autorinis seminaras valstybės sostinėje Vilniuje! Sekančią savaitę Š.Amonašvilis išvyko į Uteną, kur seminarą organizavo Utenos vaikų lopšelio darželio „Želmenėlis“ direktorė Sigita Balčiūnienė ir tuometinis Utenos rajono savivaldybės Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas Antanas Panavas.

2007 metų pavasarį Šiaulių Gegužių vidurinė mokykla (tada jos direktorius buvo Bronislovas Rudys), surengė respublikinę konferenciją „Ugdymo proceso humanizavimas: problemos ir perspektyvos“. Iniciatorė – tuometinė mokyklos direktoriaus pavaduotoja Silvija Baranauskienė – dabar yra šios mokyklos direktorė. Konferencijos moto buvo talpusis Š.Amonašvilio teiginys „Auginkite dvasingumą – dorovė pati ateis“, taigi, šią konferenciją galime vadinti pirmu Lietuvos pedagogų bandymu kalbėtis apie Humanistinę pedagogiką.

Humanistinės pedagogikos pasekėjus Lietuvoje ištikimai remia leidyklos „Andrena“ savininkė Nijolė Petrošienė. Jeigu ne jos ryžtas ir drąsa savo lėšomis leisti knygas, kurių paklausa netirta, Lietuva apskritai dar neturėtų neseniai parašytų Š.Amonašvilio knygų. „Andrena“ jas leidžia po dvi viename tome: 2004 m. – „Kodėl mums negyventi kaip Dvasios didvyriams“ ir Šypsena mano, kur tu?“; 2005 m. – „Ką be Širdies suprasime“ ir „Skubėkite, vaikai, mokysimės skraidyti!“; 2007 m. – „Tėvo laiškai sūnui“ ir „Laiškai dukrai“. Dabar p. Nijolė rūpinasi kitų Š.Amonašvilio knygų vertimais ir jų leidimu.

Visą širdį knygų vertimui į lietuvių kalbą ir vertimų redagavimui atiduoda Dalia Elena Montvilienė. Humanistinės pedagogikos knygos savaime vertingos dėl jų unikalumo, tačiau p. Dalios Elenos plunksnos palytėtos, jos sielos virpesiais nuspalvintos, skaitytojui tampa dar patrauklesnės, nes p. Dalios Elenos vertimai ir redaguoti tekstai prabyla visu gimtosios kalbos subtilumu ir puošnumu.

Nuo 1996 m. Klaipėdos „Vėtrungės“ gimnazijos fizikos mokytoja metodininkė Irena Stulpinienė įvairiuose Lietuvos pedagoginiuose leidiniuose publikavo daug straipsnių Humanistinės pedagogikos temomis, į lietuvių kalbą vertė Š.Amonašvilio knygas, parašė ir 2006 m. Rygoje išleido knygą „Fizika jazykom serdca“, skirtą dvasiniam doriniam moksleivių ugdymui fizikos pamokose.

O 2009 m. rugsėjį dalis čia paminėtų Humanistinės pedagogikos judėjimo pradininkų tapo dabar jau įregistruotos Humanistinės pedagogikos asociacijos Steigėjais…